Didžioji dalis ginčų vyksta beviltiškai dėl to, kad žmonės skirtingai supranta žodžių reikšmes. Tą proga priminsime sąvokas, kad teisingai ir nedviprasmiškai suprastumėte mūsų mintis. Šias sąvokas parašėme remdamiesi pasaulietiniu mokslu (t.y. visuotinai pripažintais teiginiais, kurie paremti materialiais tyrimais). Norime pastebėti, kad pasaulietinės sąvokos nepriklauso jokiai pasaulėžiūrai (mūsų Brolijos idiotų irgi).

Jei pastebėjote, kad mes klystame, arba žinote kaip parašyti suprantamiau - labai Jūsų prašome mus pataisyti e-mailu: info@satan.lt. Patarimus, kaip susikišti šiuos paaiškinimus į subinę, geriau rašykite nuomonių knygoje :)

Ko gero tai klaidingiausiai suvokiama sąvoka. Žmonės klaidingai priskiria Tuštumą kažkokiai materialiai formai, po to bandydami beviltiškai nubrėžti Jos ribas. Tuštuma nėra "daiktas". Tai yra erdvės būsena kai tų "daiktų" toje erdvėje absoliučiai nėra (todėl tuštuma begalinė). Būtent teisingai suprantama tuštumos sąvoka leidžia suprasti kodėl kosmosas yra begalinis.

Kosmosas yra begalinis.

Pusė vaiko DNR molekulės ateina iš tėvo, kita pusė iš motinos.

Šiuo metu remiantis priimta hipoteze (iškelta 1946 m. Džordžo Gamovo 1904-1968), šiuolaikinė Visata susiformavo kaip "didžiojo sprogimo" pasekmė, kuris įvyko prieš 13,7 milijardus metų.

"Didžiojo sprogimo" teorija nesako, kad Realybė (Viskas) atsirado iš nieko. Ji tik paaiškina tai, kaip galėjo susiformuoti šiandien egzistuojanti Visata (materija, kuri mus supa ir iš kurios mes esame sudaryti). Realybė (Viskas) galėjo egzistuoti amžinai. Juk Pasaulio tyrimai parodė, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o tik keičia savo formą. Taigi "didysis sprogimas" galėjo būti tik eilinė anomalija, įvykusi begalinėje laiko atkarpoje. Gal būt visoje Realybėje egzistuoja daugiau tokių sprogusių Visatų.

Mūsų Visatos mąstai yra neįtikėtinai dideli. Žmogus aptiko spinduliuojančių kosmoso objektų toliau nei už 13 mlrd. šviesmečių (1,23 * 10¹⁷ km). Žmogaus matomumo laukas yra ribotas, tuo metu kai tuštumos sąvoka leidžia spėti, kad Realybė yra begalinė. "Didžiojo sprogimo" hipotezė yra mažiausiai prieštaraujanti atrastiems fizikos dėsniams. Ji geriausiai iš visų argumentuota įrodymais. Tačiau neatsakomi klausimai leidžia manyti, kad kažkokie dėsniai mums dar yra nežinomi arba nepilni. Gali būti, kad ateityje dabartinė laiko, erdvės ir materijos samprata keisis (tobulės). Gal būt Hipotezė pasikeis, taip kaip pasikeitė Žemės plokštumo hipotezės, žmonėms atradus kosmosą. Nežinojimas leidžia šarlatanams kultivuoti labai palankią dirvą lengvatikiams auginti ir pateikinėti labai "sparnuotas" teorijas paaiškinančias kas gi ten už tos ribos ir nežinios slepiasi :).

Šviesos greitis yra 299 792 458 metrų per sekundę. Metuose yra 31 556 952 sekundės (apytikslis laikas per kurį Žemė apsisuka aplik Saulę - 365.2425 dienos - Grigorijaus kalendorius). Sudauginus gauname, kad 1 šviesmetis = 9 460 536 207 068 016 metrų.

Žodis "pasaulis" gali būti naudojamas kaip žodžių junginys tam, kad apibrėžti mažesnes Pasaulio dalis. Pvz.: "mikropasaulis" arba "jūros pasaulis". Tokiu atveju, žodis "pasaulis" rašomas iš mažosios raidės.

Materija yra koncentruota energijos forma, turinti masę. Materija yra susijusi su energija. Šis ryšys yra išreikštas žymiąja Einšteino formule: E=mc². Moksliniais tyrimais buvo įrodytas "Pagrindinis energijos tvermės dėsnis" teigiantis, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o tik keičia savo formą. Išvertus į "filosofinę" kalbą tai reiškia, kad Pasaulis nebuvo sukurtas, o egzistavo ir egzistuos amžinai.

Materija yra kaip metalinio dolerio moneta, kurią galima pačiupinėti, o energija yra tos monetos vertė, kuri nusako, kad kasininkė (greitintuvas) gali tą dolerį perskelti į dvi 50 centų monetas. :) Jei kasininkė labai stambi (kaip branduolinis reaktorius), tai ji gali vėl sujungti tas dvi 50 centų monetas į vieną metalinį dolerį :). Taigi, energija yra tik materijos kiekis, matuojamas džauliais. Taip kaip svoris yra Vievio paukštyno dešrelių kiekis, matuojamas kilogramais :). Arba tūris yra Utenos alaus kiekis, matuojamas litrais.

Reiškinys nėra materialus. Reiškinys nusako kas vyksta su materija.

Žodis "objektas" gali reikšti tiek materialias (dėžė, molekulė), tiek nematerialias (valanda, greitis, spalva) sąvokas.

Chromosomos jungiasi poromis. Didžiųjų beždžionių (šimpanzė, gorila, ornagutanas) ląstelės branduolyje yra 24 chromosomų poros (48 chromosomos). Žmogaus ląstelės branduolyje yra 23 chromosomų poros (46 chromosomos). Žmonės turi viena chromosomų pora mažiau, nes evoliucijos metu dvi musų protėvių chromosomų poros susijungė į vieną porą (#2 žmogaus chromosomų pora).

Jeigu objekte įvyksta pakitimai, kurie atspindi kito objekto poveikį, tai galima sakyti, kad pirmas objektas yra informacijos apie antrąjį objektą nešiklis.

Dėka citoplazmos, įvairūs chemikalai (pvz.: neurotransmiteriai) gali laisvai keliauti po smegenis.

Žmogaus atveju, nešiklis yra smegenų dalis (sudaryta iš nervinio audinio) kurioje laikoma informacija. Nešiklis gali būti bet koks materialus objektas turintis požymį išlaikyti jį paveikusio reiškinio pasekmes. Dėka to, galima sukurti smegenų modelį naudojant kitas materialias medžiagas. Pvz. smegenų modelis naudojamas kuriant kompiuterį. Smegenyse informacija (atspindys) įrašinėjama dėka elektros impulsų. Nešiklio sandara gali būti atspindėta kitame informacijos nešiklyje (pvz. DNR).

Intelektas nusako kaip objekte yra apdorojama informacija. Intelektas nėra materialus daiktas - tai taisyklės ir dėsniai. Kiekvieną loginę taisyklę galima išskaidyti į elementariuosius fizikos dėsnius.

Kitaip tariant: Dėka evoliucijos metu susiformavusių dėsnių, smegenyse formuojasi neuronai, kurie tarpusavyje jungiasi ir taip sudaro loginius ryšius. Tų loginių ryšių visuma ir yra intelektas. Pagal šiuos ryšius smegenys apdoroja judančius elektrocheminių impulsų srautus (informacija), ir taip atspindi savyje realų pasaulį. Žinoma, kartais su klaidomis :). Intelekto dėka mąstantys organizmai savo smegenyse gali modeliuoti realaus pasaulio įvykius. Šiuo metu mokslo pagrindinis tikslas sukurti tokį dirbtinį intelektą kuris ne tik apdorotų priimtą informaciją, bet ir panaudotų savo paties tobulinimui. Intelekto struktūra gali būti atspindėta informacijos nešiklyje (pvz. smegenyse).

Bazinė smegenų sandara, nuo kurios priklauso Intelekto galimybės, yra paveldima genuose. Vėliau, dėl smegenų neuronų sugebėjimo keisti loginius ryšius, Intelekto galimybės gali svyruoti priklausomai nuo šeiminės, socialinės, kultūrinės ir ekonominės aplinkos. Intelekto svyravimai genais nepersiduoda. Vaikai visada gimsta su bazine smegenų sandara, kurią paveldi iš tėvų.

"Intelekto matavimų esmė ganėtinai paprasta. Parengiamas įvairaus sudėtingumo žodinių, loginių, aritmetinių, vaizdinių ir kitokių užduočių rinkinys ir pateikiamas dideliam tiriamųjų skaičiui, kuris reprezentuoja visas gyventojų grupes (vyrus ir moteris, įvairaus amžiaus, gyvenančius skirtingose vietose, turinčius skirtingą išsilavinimą ir t. t.). Sudaromos vadinamosios vyrų ir moterų intelekto amžiaus normos. Jos nustatomos pagal tai, kiek ir kokių uždavinių tam tikros amžiaus grupės asmenys vidutiniškai teisingai išsprendė (surinko taškų). Tai vadinama protiniu amžiumi (PA). Protinio ir chronologinio (ChA) amžių santykis, padaugintas iš 100, vadinamas intelekto koeficientu, jis žymimas raidėmis IQ (IQ=PA/ChAx100). Užduotys parenkamos taip, kad dauguma to amžiaus tarpsnio asmenų surinktų vidutinį taškų skaičių. Vadinasi, vidutinis IQ visada bus lygus 100." (prof. Albinas Bagdonas, "Spectrum", 2009-03-08)

VMAT2 molekulė, pumpuoja monoaminus (įskaitant dopaminą, serotiną, norepinepriną ir histaminą) iš neuroninės citoplazmos į vezikules.

Nuolatinis judėjimas yra gyvybės šaltinis, nes judanti materija keisdama savo formas "įkvepia" gyvybę naujoms formoms. Elektroninių impulsų judėjimas tai biologinių organizmų vidinių komunikacijų pagrindas, kurio dėka informacija, nešiklis ir intelektas veikia kaip bendras organizmas. Taip pat, tie patys elektroniniai impulsai tarnauja kompiuterinės įrangos "gyvybei" palaikyti.

T.y dopaminas yra smegenyse natūraliai gaminamas "malonumo narkotikas".

Praktinės žinios - informacija, sukaupta tiesiogiai stebint realybėje vykstančius reiškinius.

Teorinės žinios - informacija, sukaupta netiesiogiai t.y. perimant (kopijuojant) kitų sukauptas žinias.

Pastaba: dažniausiai bet kokios perduodamos žinios neišvengia pakitimų. Gyvename ne tuštumoje. Todėl perdavimo procesą įtakoja visokie papildomi reiškiniai. Teorinės žinios ypatingai kinta dėl to, kad jos yra apdorojamos intelekto. Praktinės žinios yra realybėje vykstančių reiškinių pasekmė. Kaip suprantate įsivėlusios klaidos teorinėse žiniose efektyviausiai yra taisomos remiantis praktinėmis žiniomis. Religija išskirtinai paremta teorinėmis žiniomis (pvz. Biblija) ir klaidingai interpretuojamomis žmogus lytėjimo savybėmis.

Tai viena pagrindinių žmogaus ir gyvūnų jutimo rūšių. Jie juntami odos, raumenų, sausgyslių, sąnarių - lytėjimo organais. Receptoriai, esantys lytėjimo organuose, veikiami išorinių dirgiklių sukelia elektrinius impulsus, kurie nervais perduodami į smegenis. Lytėjimas padeda nustatyti aplinkos objektų formą, didį, paviršiaus savybes, temperatūrą, padėtį erdvėje.

Pastaba: Religija, klaidingai suvokdama jausmų prigimtį, jausmus priskiria Dievą jaučiantiems receptoriams.

Aktyvusis lytėjimas - tiesioginis receptorių dirginimas.
Pvz. daikto čiupinėjimas rankomis.

Pasyvusis lytėjimas - netiesioginis receptorių dirginimas.
Pvz. stebint daiktą akimis.

Instrumentinis lytėjimas - netiesioginis receptorių dirginimas t.y. naudojantis objektais kurie tiesiogiai dirgina receptorius.
Pvz. objekto formos ir dydžio įvertinimas pasinaudojant lazda (aklieji).

Instrumentinis pasyvusis lytėjimas - netiesioginis receptorių dirginimas.
Pvz. objekto formos nustatymas stebint jį per žiūronus.

Žmogus, naudodamasis lytėjimo organų dirginimu, tikrovę atspindi smegenyse. Šią informaciją jis apdoroja ir perdėlioja. Šis procesas (veiksmas) ir vadinamas mąstymu.

Pvz. vairuotojas negalėdamas užvesti mašinos, tikrina variklio, elektros, kuro sistemą ir pan., kol suranda gedimą. Kitaip tariant vairuotojas smegenyse modeliuoja tikrovės atspindį, bei ją dėlioja bandydamas rasti gedimo priežastis. Panašiai kaip galinguose kompiuteriuose modeliuojami branduoliniai sprogimai. Žmogaus atveju mąstymas yra elektroninių impulsų judėjimas smegenyse (neuronų takeliuose). Kompiuterio atveju mąstymas yra elektros krūvių judėjimas mikroschemose (metalo takeliuose). Kitaip tariant mastymas yra objektų judėjimas pagal tam tikras intelektualias (logines) schemas. Tokie loginiai takeliai (smegenys, mikroschemos ir t.t.) susiformuoja evoliucijos proceso dėka arba sukuriami dirbiniu būdu. Mąstymas yra materialių dalelių (informacijos) JUDĖJIMAS erdvėje (intelektualioje sandaroje, kaip "mikroschemoje"). Visa tai vyksta pagal materialius fizikos dėsnius.

Pavyzdžiui, naudojant samprotavimą nustatyti, kad kibiro formos objektas gali būti naudojamas skysčiui nešti.

Kuo smegenys pasižymi didesniu intelektu ir informacijos gausa - tuo jos vadinamos protingesnėmis.

Faktais dažniausiai vadinami realiai įvykę/vykstantys reiškiniai, kurių autentiškumas yra patvirtintas moksliniais eksperimentais. Moksliškai patvirtinti faktai gali būti naudojami kaip įrodymų dalis.

Fanatizmas reiškiasi nepakantumu kitiems tikėjimams ir pažiūroms, nesugebėjimu būti savikritiškam. Pvz. tokie yra religinis ir politinis fanatizmas.

Vertybių naikinimas (būdingas fanatizmui), veda prie materialaus ir dvasinio skurdo. Naikinti vertybes moralinę teisę turi tik jų savininkas, priešingu atveju bus suvaržyta kūrėjo laisvė. Kartais vienas vertybes natūraliai keičia kitos (pvz. kai žmogus visiškai savarankiškai-natūraliai pasirenka kitą pasaulėžiūrą). Kūrybos vaisiai yra naudingi ir praturtina mastymą. Reikia vertinti kūrybą, net jeigu ji priklauso jūsų priešui. Protingų oponentų ginčuose gimsta naujos idėjos ir tiesos. Kvailių ginčai dažnai baigiasi muštynėmis, kuriose nuostolius patiria abi pusės.

Pvz. Žmogaus smegenys sudarytos iš milijardų milijardų elementariųjų dalelių susijungusių dėka egzistuojančių fizikos dėsnių. Smegenys ir jose vykstantys loginiai procesai išsivystė per 13,7 milijardus metų, vykstant natūraliai evoliucijai. Smegenyse vykstančių reiškinių visuma, pagal susiformavusią intelekto sandarą, ir yra žmogaus "AŠ" t.y. siela.

Atkreipkite dėmesį, kad sielos sąvoka religijoje suprantama kitaip. Čia pateiktas apibrėžimas grynai materialus ir su religiniu sielos supratimu turi labai mažai bendro .

Naudinga mutacija - mutacija didinanti objekto tikimybę išlikti.

Žalinga mutacija - mutacija mažinanti objekto tikimybę išlikti.

Mutuoti gali įvairūs objektai (materialūs junginiai, informacija, aplinkos sąlygos ir pan.):

Genų mutacija – Kai pasikeičia arba susidaro naujas junginys nusakantis objekto sandarą. Pvz. mutuoja genas dėl kurio organizmo smegenys pasidaro šiek tiek didesnės (objektui ši mutacija tikriausiai būtų naudinga).

Meme mutacija – Kai pasikeičia arba susidaro naujas informacijos objektas. Pvz. Visuomenės narys atranda dinamito formulę (bei jo gamybos procesą). Ši formulė (informacijos vienetas, meme) esanti smegenyse gali suteiki pranašumą prieš tuos, kurie savo smegenyse jos neturi.

Aplinkos mutacija - Kai pasikeičia tai kas nuo objekto tiesiogiai nepriklauso. Pvz. skrandyje atsiranda arba mutuoja bakterija dėl ko skrandyje efektyviau yra suskaidomi maisto produktai ar pagaminama daugiau trūkstamų vitaminų.

Arba kitaip tariant:

• Visatoje objektai kinta veikiami aplinkos arba sukuria pakitusias kopijas.
• Tie pokyčiai sumažina arba padidina tų objektų galimybę išlikti.
  • Pokyčiai, mažinantys galimybę išlikti, vadinami "degradavimu".
  • Pokyčiai, didinantys galimybę išlikti, vadinami "tobulėjimu".
• Tobulesni objektai plinta greičiau, taip asimiliuodami degradavusius.
• Procesas kartojasi be galo ir jis yra vadinamas Evoliucija.

Dauguma atsitiktinių mutacijų yra žalingos, tačiau, po neatsitiktinės natūralios atrankos (kovos už išlikimą), išlieka tik tie organizmai, kurie patiria mutacijas teikiančias privalumą. Būtent pastarąjį atrankos faktą ir ignoruoja dauguma tikinčių. Evoliucijos reiškinys yra fizikos dėsnių egzistavimo pasekmė. Evoliucijos teorija paprasčiausiai konstatuoja faktą, kuris vyksta visuose lygiuose (nuo elementariųjų dalelių iki sudėtingų socialinių santykių).

Materijos elementariųjų dalelių traukos ir stūmimo jėgos sudaro pusiausvyrą. Būtent todėl elementariosios dalelės jungiasi tarpusavyje, taip formuodamos sudėtingesnius objektus. Tačiau Visatoje vyksta begalė reiškinių, kuriuose dalyvaujantys sudėtingesni objektai vėl išyra į elementaresnius. Šių reiškinių metų gali išlikti objektai:

• ...turintys labai atsparią ardymui formą (elementarūs objektai).
• ...sugebantys išvengti ardančių reiškinių (sudėtingi/lankstūs objektai).

Pvz.: Todėl Evoliucija lėmė atminties atsiradimą, bei pastovų jos didėjimą, nes reakcijos į ardantį reiškinį greitis žymiai padidėja, jei ardantis reiškinys ir reakcija į jį jau yra žinoma. O žinioms saugoti reikalingas kuo didesnis informacijos nešėjas (smegenys).

Abiogenezės procesas yra svarbiausia Evoliucijos etapo dalis. Tai natūraliai vykstantis procesas, kurio metu iš paprastų cheminių elementų susiformuoja gyvybė. Abiogenezės teorija pirmą kartą buvo įrodyta 1953 metais Čikagos Universitete. Eksperimentą atliko Stenlis Mileris (Stanley L. Miller) ir Haroldas Urey (Harold C. Urey). Eksperimentui buvo naudojamas vanduo (H2O), metanas (CH4), amoniakas (NH3) ir vandenilis (H2). Chemikalai buvo uždaryti į sterilius indus sujungtus vamzdeliais (kad išvengti kitų cheminių elementų ir organizmų poveikio iš aplinkos). Viename inde buvo vanduo, kitame pora elektrodų. Vanduo buvo kaitinamas, kol pradėdavo garuoti. Per vandens garus būdavo paleidžiami elektros išlydžiai (žaibo simuliavimas). Atmosfera buvo atšaldoma ir vandens garai nusėsdavo atgal į pirmą indą. Ciklas buvo kartojamas. Po savaitės, sistemoje susiformavo nauji organiniai elementai pasisavinę 10-15% anglies (C) ir amino rūgštys pasisavinusios 2% anglies, kurios yra proteinų ir gyvų ląstelių dalis. Nors Žemės atmosferos sudėtis prieš kelis milijardus metų galėjo būti šiek tiek kitokia, tačiau eksperimentas patvirtino, kad natūralaus proceso eigoje, be jokio papildomo įsikišimo, iš "negyvų" cheminių elementų gali susiformuoti gyvų organizmų "statybinė medžiaga.". Vėliau eksperimentais buvo įrodytas ir sudėtingesnių gyvybės elementų natūralus atsiradimas.

Demagogijos sąvoka atsirado Graikijoje prieš 400 m.pr.m.e nuo žodžių "demos agõgos" - liaudies vadovas.

Demagogo taktika politikoje: Pirma - reikia pasakyti, kur yra šviesi ateitis ir kaip ją pasiekti. Antra – pareikšti, kad pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris gali nuvesti į pažadėtąją žemę, tai – kalbantysis. Trečia - pažadėti, kad jeigu už jį balsuos - šviesi ateitis bus garantuota.

Teistas agnostikas - Teistas - Teigiantis, kad Dievas egzistuoja tačiau to negalima įrodyti.

Teistas gnostikas - Gnostikas - Teigiantis, kad Dievas egzistuoja ir tai galima įrodyti.

Pagal dievų kiekį, teistas gali buti: monoteistas - egzistuoja vienas Dievas, arba politeistas - egzistuoja daug dievų. Pagal dievo sąveiką su pasauliu tikėjimas gali būti: deizmas - Dievas sukūrė Pasaulį bet su juo nesąveikauja, panteizmas - Pasaulis ir Dievas yra vienas ir tas pats, panenteizmas - Pasaulis yra Dievo dalis.

Ateistas agnostikas - Agnostikas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja tačiau to negalima įrodyti.

Agnostikais mano, kad neįmanoma žinoti ar Dievas egzistuoja ar ne, todėl nėra prasmės diskutuoti apie tai, ko neįmanoma nei paneigti nei įrodyti. Kitaip tariant, agnostikai tiki, kad Dievas neegzistuoja, todėl tikinčių teiginys, kad "ateizmas yra tik dar viena religija" yra taikomas būtent jiems. Su amžiumi ir patirtimi agnostikai kartais tampa ateistais.

Ateistas gnostikas - Ateistas - Teigiantis, kad Dievas neegzistuoja ir tai galima įrodyti.

Ateistai mano, kad Dievas yra žmonių fantazijos produktas ir tai galima įrodyti. Ateistai mano, kad visiems reiškiniams galima surasti natūralų paaiškinimą. Pasikaustęs ateistas turėtų išmanyti pagrindinius Visatos veikimo principus, sugebėti paaiškinti kaip evoliucijos dėka formuojasi moralė, religija, socialiniai santykiai ir pan.

Norime pastebėti, kad teiginys "Dievas neegzistuoja" reikalauja įrodymų. Tačiau Dievas nėra alaus butelis, kurio neegzistavimą galima įrodyti atidarius šaldytuvo duris. Norint įrodyti, kad Dievas neegzistuoja, reikėtų patikrinti viso egzistuojančio Pasaulio erdves, o tai yra neįmanoma. Todėl logiškiau butų sakyti, kad: "Dievas yra laikomas neegzistuojančių, nes nėra įrodymų patvirtinančių Jo egzistavimą". Uždaroje realioje erdvėje gali egzistuoti tik baigtinis kiekis realių objektų, tačiau išgalvotų/menamų objektų ten galima sutalpinti begalinį kiekį, nes menami objektai neužima realios erdvės (arba kitaip tariant – hipotezių gali būti daug, bet tik viena iš jų yra teisinga t.y. atitinka vieną Realybę), todėl remiantis logika yra priimta, kad objektas nelaikomas egzistuojančiu, jeigu nėra realių jo egzistavimo įrodymų, paremtų realiais faktais, kurių autentiškumas butų patvirtintas moksliniais eksperimentais.

Tikintys labai dažnai maišo ateistus (kurie gali paaiškinti, kodėl Dievas nereikalingas ir iš kur kilo Jo egzistavimo hipotezė) su agnostikais (kurie nežino, kodėl Dievas nereikalingas ir dažnai tuo visiškai nesidomi) ir su tuščiagalviais (kuriems apskritai viskas poch...).

Taigi, kai sakoma vien tik:
..."ateistas", reikia suprasti kaip "ateistas gnostikas";
..."agnostikas", reikia suprasti kaip "ateistas agnostikas"
..."netikintis", reikia suprasti, kad žmogus netiki nei religine, nei ateistine pasaulėžiūra.
..."bedievis", reikia suprasti, kad žmogus nepripažįsta religinės pasaulėžiūros.

Ateizmas yra pasaulėžiūra, kuri aiškina Pasaulio veikimo principus remdamasi tik mokslo įrodytais ir patvirtintais faktais, bei bando atsakyti į svarbius filosofinius klausimus į kuriuos bando atsakyti ir religinės pasaulėžiūros (pvz.: iš kur kyla moralė, kaip mes atsiradome, kokios yra reiškinių priežastys, ar yra "aukštesnis protas" ir pan.).

Dalis žmonių gerai nesuvokia kas yra rasizmas, todėl rasizmu vadina bet kokią rasės kritiką ar įžeidimą.

Terorizuoti – sukelti terorą (ekstremalią baimę).
Teroristas – teroro (ekstremalios baimės) sukėlėjas.
Terorizmas – veiksmas sukeliantis terorą (ekstremalią baimę).

Teroro sukėlėjas gali kitiems kelti teroro jausmą sąmoningai arba nesąmoningai. Teroristais paprastai laikomi tik tie, kurie tikslingai ir sąmoningai naudojasi fiziškai žiauriomis ir smurtinėmis priemonėmis. Žmonės dažnai prideda “legalumo”, “politikos” ir kitas papildomas sąlygas prie terorizmo apibrėžimų, kad patys išvengtų “teroristo“ etiketės.

Yra įvairios terorizmo formos. Pvz. mirties bausmė yra valstybinio terorizmo forma, kurios tikslas yra atgrasyti žmonės nuo itin sunkių nusikaltimų. Nesąmoningas terorizmas būtų, jei, pavyzdžiui, sotus vanagas ramiai skraidytų danguje, o tai keltų siaubingą paniką tarp kieme esančių naminių paukščių.

Lytį apibrėžia DNR. Žmonės yra gonochorai, t.y. rūšis, turinti dvi skirtingas lytis:

Patelė (♀) – lytis galinti gaminti kiaušinių ląsteles (moterų gametos). Patelės turi dvi X chromosomas.

Patinas (♂) – lytis galinti gaminti spermos ląsteles (vyrų gametos). Patinai turi X ir Y chromosomas.

Dėl įvairių DNR variacijų ir anomalijų žmonės gali turėti daugiau ar mažiau savo ir priešingos lyties požymių ir būti įvairiose tarpinėse “patelė←→patinas“ skalės vietose.

Mergaitė - nesubrendusi patelė.
Mergina - jauna patelė t.y. fiziškai subrendusi, bet protiškai dar bręstanti. 18+, pilnametystės amžius.
Moteris - subrendusi patelė. 40+, prezidentinis amžius.

Berniukas - nesubrendęs patinas.
Vaikinas - jaunas patinas. t.y. fiziškai subrendęs, bet protiškai dar bręstantis. 18+, pilnametystės amžius
Vyras - subrendęs patinas. 40+, prezidentinis amžius.

Atskirti lytį nuo giminės yra taip pat neracionalu, kaip atskirti smegenis ir protą. Žmonės, kurie tai daro, yra naujojo amžiaus „religiniai fanatikai“. Žmonių rūšis turi tik dvi lytis/gimines. Transseksualas nėra atskira lytis. Daugialytė ideologija remiasi pseudo-mokslu, kurios pasekėjai bando pateikti norimą už tikrovę.

Visgi, mes pripažįstame vieną galimą trečią lytį (mokslinis pavadinimas: "Atakos sraigtasparnis Boeing AH-64 Apache"), kuria identifikavosi Lauren Southern diskusijose su daugialyčių religijos atstovais.

Dauguma yra moteris-vyras lyties skalės galuose. Mažuma yra bet kur tarp jų. Lytinė orientacija (tai, kas lytiškai traukia) labiausiai yra nulemta paveldėtos fizinės struktūros ir dalinai formuojama psichinės ir psichologinės patirties. Žmonės gali įsivaizduoti tiek kitų lyčių, kiek jiems patinka, bet tos kitos lytys, kaip vienaragiai, egzistuoja tik vaizduotėje. Nors klaidingas tikrovės suvokimas nėra nusikaltimas, kliedesiai ir įsivaizduojami dalykai neturi būti traktuojami, kaip tikri, ir nereikėtų to skatinti.

Mirė dėl tikėjimo, kuris nieko neįrodo. Davidas Korešas irgi mirė, kartu su visa savo sekta, prisirijęs kalio cianido. Ar tai įrodo, kad jis buvo teisus?

Antras termodinamikos dėsnis, teigia, kad Visatoje lieka vis mažiau energijos kurią galima panaudoti naudingam darbui T.y. Visatoje didėja tolygus jėgos pasiskirstymas (entropija). Tolygiai išplitus jėgai, negalima atlikti kažkokio darbo pasinaudojant jos pasiskirstymo skirtumais. (pvz. su vienu dujų balionu galima pūsti kitą balioną tik iki tol, kol slėgis abiejuose balionuose išsilygins). Gyvi organizmai naudojasi jėgos skirtumais "atlikdami" sau naudingus darbus taip didindami entropiją (galima pasakyti, kad jėgos skirtumai yra tartum gyvybės "kuras", o entropija yra produktas kurs išsiskiria panaudojus tą "kurą").

Antras termodinamikos dėsnis neprieštarauja Darvino teorijoms, jis tik sako, kad Visatoje formuojasi jėgų pusiausvyra. Šiuo metu energija/materija Visatoje yra išplitusi labai netolygiai, o entropijos procesas vyksta taip lėtai, kad tos naudingos energijos, gyvybei atsirasti ir evoliucionuoti, užteks dar keliems milijardams metų. Tikintys taip pat šiuo atveju ignoruoja faktą, kad mūsų planeta nėra uždara sistema ir joje esantis naudingos energijos kiekis jau 5 milijardus metų yra palaikomas dėka artimiausios žvaigždės (Saulės) spindulių. Dalį šios energijos panaudoja augalai - fotosintezės procesas.

Tuo naiviai tiki tik tie, kas jos neperskaitė nuo viršelio iki viršelio patys.

Ar jūs bijote purpurinių Drakonų? Ne? Kodėl?

Šėtonas yra toks pats "realus" kaip ir Dievas. Šėtonas yra antroji Dievo pusė. Dievas be Šėtono egzistuoti negali. Taip kaip Gėris ir Blogis. Sunaikink Vieną iš jų ir nežinosi kas toks yra Kitas, nes neturėsi su kuo lyginti. Remiantis Biblija, Šėtonas/Blogis gimė dar iki atsirandant Pasauliui. Pirmoje Knygoje Mozės, 1 Perskyrime "Pasaulio sutvėrimas" rašoma:

1. Pradžioje sutvėrė Dievas dangų ir žemę.
3. Ir Dievas tarė: "tesiranda šviesa;" ir radosi šviesa.
4. Ir Dievas regėjo, kad šviesa gera buvo...
27. Ir Ponas Dievas sutvėrė žmogų į savo veidą...

Dievas pasižiūrėjo į šviesą ir nusprendė, jog ji gera. Reiškias, Jis jau tada suvokė kas yra gera ir bloga. Bet juk iki pasaulio sukūrimo, išskyrus Dievą Visatoje, nieko daugiau nebuvo!!! Tai iš kur Dievas galėjo žinoti, kas yra blogis... jeigu Jis jo niekada nematė? Peršasi išvada, kad Viešpats kažkokiu būdu susidūrė su šiais reiškiniais dar iki to momento, kol atsirado pirmasis žmogus. Atrodo, jog Dievulis ir ankščiau vykdė eksperimentus. Ir sprendžiant iš jo paskutinio vertinimo, jie ne visada buvo vykę... Bent jau šviesos sukūrimo aktai :). Tai ar tik "blogio" liga žmogui nepersidavė nuo paties Dievo-kūrėjo?

Egzistuoja ne tik vampyrai bet ir kanibalai. Kiekvieną sekmadienį jie geria Jėzaus Kristaus kraują ir valgo jo kūną. :)

Taip. Dar mokykloje mokėtės (ar mokysitės) apie visokias sąveikas (gravitacinė, elektromagnetinė, stiprioji-branduolinė, silpnoji. Gal ateityje atras daugiau...), dėl kurių objektai veikia vienas kitą per atstumą t.y. Tiesiogiai pačioms materijos dalelėms nekontaktuojant.

Su mintimis yra kitaip (kas tai yra paaiškinta žemiau). Todėl tiesiogiai mintimis neįmanoma "sustabdyti traukinio" ar "priversti savo kūną skristi, nušokus nuo dangoraižio".

Mistikos mėgėjai dažnai šį atsakymą interpretuoja klaidingai, bet sau palankia linkme. T.y. Aiškiną: "Va žiūrėkite, mokslas atsakė TAIP, tai juk pripažįsta, kad galima paveikti per atstumą". Tada ir atsiranda tokie prasimanymai, kaip: "Naudojant magiją ir mintis buvo per atstumą fiziškai išprievartauta Skiemonių kaimo Zosė" :))). Ar pvz. "Antavilių kaimo kunigas padegė vampyrą pamojavęs prieš jį didelių gabaritų Biblija." (žinoma, šiam metodui vampyrai-ateistai turi imunitetą ir jų šventi daiktai neveikia :).

Oficialiajam mokslui nėra žinoma faktų, kad pvz. kažkoks mumbu-tumbu genties šamanas tiesiogiai savo mintimis ką nors paveikė. Nors "praktikuojančių" šią "valdymo mintimis" teoriją yra labai daug. "Lyderiai" tikriausiai yra scientologai, kurie tiki jog aukščiausias jų mokslo pasekėjas (super turbo kliras :) ) gali judinti net planetas. Nors kol kas nei vienas iš jų mintimis net pabezdėti nesugeba (tiesiogine prasme, aišku) ar pajudinti kokį nedidelį šūduką :).

Pabandykite mintimis pajudinti pieštuką ant stalo, o vėliau vadovaudamiesi tomis mintimis pajudinkite jį ranka. Tada suprasite kaip galima daugiau nuveikti ir kokiu principu norai tampa realybe. Ne visos fantazijos (mintys) yra įmanomos. Tačiau dėka mastymo proceso, atsiranda tokių minčių, kurios padės praktiškai įgyvendinti tokias fantazijas, apie kurias šiandien net nenutuokiame.

Jeigu jūs pavadinsite jausmus dvasiniu regėjimu. Tada mylėdami matysite Dievą. Jei pavadinsite Pyktį Šėtonu tada pykčio akimirkomis Šėtonas bus su jumis. Jei mokslas bus Šėtono įrankis, tai jūs matysite kaip Šėtono mokslą naudoja savo piktiems kėslams. Materialiais davikliais Dievo pamatyt neįmanoma. Tačiau dauguma "Dievo tarnų" vadina reiškinius kitai vardais. Pavyzdžiui aiškina, kad jausmai yra vienas iš nematerialių Dievo jautimo daviklių. Tikintysis nežinodamas tikrosios jausmų prigimties priima tą paaiškinimą kurį jam duoda jo autoritetas ("aukštesnis Dievo tarnas"). Todėl dalis žmonių turėdami vienodą jausmų mechanizmą, įsivaizduoja, kad "jaučia Dievą".

Pats Dievas gali būti nematerialus ir materialioms stebėjimo priemonėms nematomas. Bet, jeigu Dievas kaip nors veikia ir daro įtaką materijai, per tą materialų Dievo poveikį materijai (t.y. netiesiogiai) materialiomis priemonėmis galima „pamatyti“ Dievą. Deja, kol kas jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių materialių įrodymų, kad Dievas egzistuoja, oficialusis mokslas iki šiol neaptiko.

Tamsos Brolijos "moksliniai stebėjimai" rodo, kad mintimis galima "prišaukti" mirtį. Manome, kad SoDroje yra slaptas X-Failų skyrius, kuriame dirba Minties Gigantai, mintimis "šaukiantys" pensininkams mirtį ties 65 metų riba :). Toks skaičius todėl, kad amžius, kada turi mirti pensininkai, numatytas įstatymuose. Tame skyriuje dirba daug feminisčių, tai jos "darbą" sukoncentravusios ties vyriška gimine. Ko pasekoje mirties "prišaukimas" ant vyrų yra efektyvesnis keliais metais. Patiems gyvybingiausiems senukams, taikoma "voodoo lėlių badymo adatomis" terapija. Ši terapija yra derinama su kompensuojamų vaistų politika. :)))

Paprastai, sudėtingi organizmai išsivysto iš paprastesnių... todėl greičiausiai žmonės sukūrė Dievą, o ne atvirkščiai. :)

Liberaliose demokratinėse valstybėse moralines normas reprezentuoja pasirašyti aktai ir dokumentai susiję su žmogaus laisvėmis ir teisėmis. Pvz.: "Ženevos Konvencija", "Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija". Taip pat moralės normas reprezentuoja ir "Baudžiamasis Kodeksas", kuriuo vadovaujamasi, kai kas nors pažeidžia kito žmogaus prigimtines laisves ir teises.

Ar jūs nekenčiate purpurinių Drakonų? Ne? Kodėl?

Mes pripažįstame faktus ir įrodymus. Mes sutinkame pirkti melą, kaip gražų meno kurinį, tačiau ne kaip Tiesą. Visus žmogaus sugalvotus teiginius, nepagrįstus faktais ir įrodymais, laikome fantazijomis, kurios mums gali arba patikti arba ne. Tačiau labai nemėgstame, kai kas nors bando "parduoti" tokias fantazijas už grynus pinigus. Dievas yra, kaip tamsi žmogysta akimirką pasirodžiusi naktį. Tačiau kai uždegate šviesą, jūsų protas suvokia, kad tai tebuvo tik vaizduotės padarinys, sukeltas rūbų pakabintų ant spintos. Daugumas tikinčiųjų tą šviesą tingi uždegti, kiti bijo atsikelti ir nueiti prie šviesos jungiklio.

Ir taip ir ne. Šios sritys skiriasi tuo, kad jose dėstomos skirtingos hipotezės. O panašios tuo, kad iliuzijų rūmai, kurie statomi ant šių hipotezių pagrindo, yra iš tos pačios statybinės medžiagos: noras tikėti patraukliai atrodančiomis svajonėmis (Pvz. greičiau jau patikėsite jog, esate genialus, nei asilas. O juk taip apie save galvojančių žmonių yra žymiai daugiau, nei jiems pritariančių :) ir skeptiško mąstymo nebuvimas. Statybiniai šių teorijų ingredientai aprašyti straipsniuose: "Melas pagal Aurigarijų" ir "Skeptiškas mąstymas".

Mes labiau tikime gyvenimu iki mirties.

Religijos turi daug bendrų bruožų! Religija yra psichologinis įrankis, todėl galima sakyti, kad yra viena religija. Ji keičia savo formas priklausomai nuo laikotarpio ir progreso, bei visada atsilieka dėl savo konservatyvumo ir nežinios garbinimo. Religija kaip ir visi žmonijos sukurti įrankiai - tarnauja vienų žmonių interesams prieš kitus žmones. Tai yra įrankis suteikiantis konkurencinį privalumą prieš kitus.

Hmm, įdomu, o kas padarė Vasario 30 dieną, Nacionaline Jėzaus Diena?

Na remiantis pvz. kokiu Darvinu tai Ne. Kadangi ta žmonijos dalis kuri linkusi susinaikinti pastoviai mažėja t.y. naikinasi. Svarbiausia tokių žmonių grupių neprileisti prie atominių bombų, nes dar sukels kokį Atominį Karą :).

Ar jaučiate daugiau Jėzaus širdyje, kai sočiai pavalgote maisto su labai aštriais prieskoniais?

Čia kalba tas, kurio savigarba yra tokia maža, kad net turi prasimanyti nematomą ir jį mylintį Dievą?

Krikščioniška meilė mus visada labai giliai sujaudindavo :)

10-25% eilinių, sveikų žmonių nors kartą gyvenime patirią ryškią haliucinaciją. Jeigu kartą ją regėjote, tai dar nereiškia, kad esate pamišęs. Paprastai girdimas balsas ar matomas pavidalas, kuomet iš tikrųjų nieko nėra. Rečiau žmonės jaučia persekiojantį kvapą, girdi muziką (šiais laikas pvz. mobilaus telefono melodiją) ar patirią apreiškimą, nesusijusį su juslėmis.

Įdomesnis atvejis yra "sąmoningo miego paralyžius" ("awake/aware sleep paralysis"). Tokia būsena dažniausiai ištinka prieš užmiegant arba ką tik pabudus. Būsena atsiranda tada, kai dalis smegenų pereina į "sapnavimo rėžimą" ("savęs tyrinėjimą") ir pradeda siųsti raumenų judesius blokuojančius signalus, tačiau kita dalis vėluoja atjungti sąmoningą būseną. Žmogus pradeda matyti įvairius vaizdinius, bet nesugebą judėti. Šią būseną taip pat galima sukelti hipnozės arba meditacijos pagalba. Senovėje žmonės tikėjo, kad tai blogio dvasių darbas. Žmonės, nežinantys šio reiškinio, linkę pasakoti apie ateivių pagrobimus, dvasias ir pan. "Žinant, jog sapnuoji" galima labai įdomiai praleisti laiką per tas kelias sąmoningas sekundes. Žinoma, jeigu tai košmaras tai pasismagins tik siaubo filmų mėgėjai ir visokie mazochistai :). Egzistuoja įvairios sektos ir grupės mistifikuojančios ir išnaudojančios šį reiškinį (pvz.: "The Transcendental Meditation").

Kai kuriais atvejais tai tampa transformuojančiais asmenybę įvykiais arba giliais religiniais potyriais. Kartais "bažnyčios tarnai" sąmoningai arba dėl to, kad patys apie tai nieko nežino, klaidina žmones, vadindami tai "Dievo jautimu".

Haliucinacijas galima sukelti ir dirbtiniu būdu: sėdint naktį prie laužo, ištikus emociniam stresui, per epilepsijos priepuolius, migreninius galvos skausmus, karščiuojant, po užsitęsusio badavimo ar nemigos, pašalinus juslinius pojūčius (pvz. įkalinus vienutėje) arba panaudojus tokius haliucinogenus kaip LSD, meskaliną ar hašišą.

Melskis už ką nors naudingą. Pvz. už nemokamą picą kiekvienam.

Kodėl tiki į "pirmapradį protą", kai pasaulyje kuriame gyvename, pirmapradė yra materija, o "pirmapradžio proto" niekur nėra nė menkiausio pavyzdžio (pvz. daiktų materializacija, panorėjus)? Gal gali paminėti nors vieną faktą įrodantį, kad tai įmanoma? (pvz. bažnyčios laboratorijoje, 1000 pačių galingiausių profesionalų kunigų mintimis išbezdėjo nors vieną fotoną (tokia elementarioji dalelė).

Labai taikliai apie tikinčiųjų mąstymą pasakė vienas pilietis: "Jiems viskas turi turėti priežastį, išskyrus patį Dievą." :) Jei manai, kad Dievas egzistavo visada, kodėl negali manyti, kad ir materija visada egzistavo? Ji egzistuoja dabar ir nuo žmonių nesislepia, kaip Dievas. :)

Astrologija tai mokslas, kurio teiginiai padauginti iš "Čiapajevo Konstantos" + loginiai ir visai nestebuklingi pačio prognozuotojo išskaičiavimai + tikrų priežasčių slėpimas.

Pvz. Europos astrologai sako gimę Žuvies (02.20-03.20) ir Avinų (03.21-04.20) ženkle yra silpnesnės sveikatos nei gimę po kitais ženklais. Tai tiesa. Tačiau ženklai čia jokios įtakos neturi. Tikroji priežastis yra ta, kad žiemą nėščioms motinoms trūksta vitaminų, saulės ir kitų sveikatai naudingų dalykų. Šie trūkumai įtakoja ir naujagimio sveikatą. Todėl tie, kurie tiki astrologų "paaiškinimais" yra tikros "žuvys" ir "avinai", bei astrologų duona kasdieninė. :)

Skirtumas tarp kataliko tikėjimo ir ateisto netikėjimo yra labai didelis.
Katalikas: NETURĖDAMAS įrodymų TIKI.
Ateistas: NETURĖDAMAS įrodymų NETIKI.
Ateisto netikėjimas Dievu yra logiškas. Tikinčio - prieštaraujantis logikai.

Tai kodėl Jį vaizduoja prikaltą ant kryžiaus?

Žinoma :). Šią poziciją Krikščionys pripažino tik po to, kai kelis šimtus metų degino eretikus ant laužo, kurie tvirtino "tą patį" :). Bet kadangi nepadėjo ir nebuvo kur trauktis, tai dabar tikintiesiems veidmainiškai pateikinėja sakinį iš Jėzaiošiaus (Izaijaus) knygos, kaip įrodymą: "Biblija:Iz(23):40:22 Jis sėd viršuje žemės apskritumo, ir ant jos gyvenantieji yra nei žogai. Kursai dangų ištiesia kaip kokią ploną odelę ir išsplėčia tą lyg budą gyvenamą;" Iš kur sakinyje atsirado apskritumas irgi nesunku susigaudyti - Dievuliukas gyveno savo šventame Izraelio kalne, kuris neabejotinai, kaip ir visi kalnai, buvo apskritas, kaip papai :): "Biblija:Ez(26):11:23 Ir Pono Dievo šlovė pasikėlusi iš miesto statėsi ant kalno, kursai į rytus ties miestu stov." arba "Biblija:Ps(19):24:3 Kas eis ant kalno Pono Dievo? ir kas stovės jo šventoje vietoje?" Kunigai protingai nutyli ir kitas Biblijos vietas, kuriose aiškiai rašoma, kad Žemė Biblijoje yra plokščia ir kad Dievas su ja elgiasi, kaip su kokia tampoma į šonus gumine lenta: "Biblija:Job(18):38:13 Kad žemės kampai suimti ir Dievo nesibijantieji iškratyti butų?" arba "Biblija:Job(18):26:7 Jis šiaurę išplatina ant tuštumo, ir pakabina žemę ant nieko." Tikriausiai, šiaurėje (šalia savo buveinės) darė plota Kalėdų Seneliui :). Vėliau paaiškinama, kaip Jis debesėliais vandenį sulaiko. O čia matosi, kaip nestabiliai yra dangus paramstytas, kai Dievas supyksta: "Biblija:Job(18):26:11 Dangaus stulpai dreba ir išsigąsta jo barimo." Tai, kad Dievas visada įsigudrindavo "gyventi" ant kalno, o Jo "pasirodymo" metu drebėdavo žemė, griaudėdavo, o kartais ir dūmai su ugnimi kalno viršūnėje pasirodydavo... veda link minties, kad neapsišvietę tų laikų žmonės Dievą įžvelgdavo ne kur kitur, o ...ugnikalniuose :). Apie kitas Dievo "zabovas" (pvz. kaip jis važinėjasi ant debesų) galite patys pasiskaityti Biblijoje.

Čia prisipažinimas, kad istorija biblijoje yra labai netiksli, o jos mokslas klaidingas.

Biblija prieštarauja net pati sau, ką jau ten Evoliucija. Pvz.:

Pirmame Pradžios Knygos skyriuje aiškinama, kad Dievas sukūrė gyvūnus prieš žmogų:
Pr 1:25 Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Pr 1:26 Tuomet Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!" Pr 1:27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.

O antrame skyriuje jau aiškinama, kad žmogus buvo sukurtas pirmas:
Pr 2:18 Dievas tarė: "Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką." Pr 2:19 Taigi Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

Žydai irgi egzistavo. Mes dėl to nesiginčijame. Bet kur Rojaus Sodai? Dešimt Dievo Įsakymų? Žydai pametė juos? Be to, Nojaus, Jėzaus, Adomo, Arkos, Betliejaus ir kitų realybėje (ne)surastų Biblijos herojų ir objektų egzistavimas, neįrodo nei likusiu Biblijos teiginiu teisingumo, nei Dievo hipotezės, jeigu tie radiniai neturi "dieviškų galių", kurios būtų patvirtintos eksperimentais.

Taip išeina, kad Dievas ten irgi tik perkeltinė prasmė?

Tai ką? Bažnyčia švaisto milijardus, net nesugebėdama vienos knygos teisingai išsiversti? Žmonės, kurie pašvenčia savo gyvenimus versdami Bibliją, nežino ką daro? Ir ką jūs tada darote?

Mes perskaitėme Bibliją. Tai tapo dar viena priežastimi, kodėl esame netikintys. Šie "įrodymai" priklauso "uždaro rato teoremoms".

Padarykime eksperimentą: Paimame knygą su Einšteino reliatyvumo teorija. Vaidinsiu Dievą. Susirandu 10 metų vaiką, duodu jam su kuo rašyti. Jis bus pranašas. O jo protinis lygis atitiks pranašo protinį lygį prieš 2000 metų. Dabar vaikui padiktuosiu Einšteino formulę: "Energija lygu masė padauginta iš šviesos greičio kvadratu". Vaikas nieko nesuprato, bet užrašė teisingai. Tai kaip čia dabar išeina. Kad toks protingas Dievas (protingesnis net už Einšteiną), buvo toks nerealus bukaprotis, kad nesugebėjo teisingai perduoti savo žodžių pranašui, kurie butų aiškiai suprasti po 1000-2000 metų? Taigi panašu, kad Biblija yra rašyta žmonių, kurių protinis lygis nė kiek nepretenduoja į "dievišką" diktuotoją.

Žinoma patiria. Jei trenksi galvą į sieną it tu patirsi - aptems akyse, pasipils ratilai. Mokslininkai tai vadina smegenų veiklos sutrikimu, o kai kurie tikintieji, kažkodėl, religiniais potyriais.

Pirma reikia įrodyti, kad šie pojūčiai yra Dieviški. Vienintelis būdas įrodyti, kad per smegenis apsireiškė Dievo Super Protas, tai iš "patiriančio" žmogaus gauti užduoties rezultatus, kurių vienos smegenys apskaičiuoti praktiškai ir teoriškai negali.

O kas yra tikri krikščionys? Tie kurie su tavimi sutinka ir kurie tavęs nestato į nepatogią padėtį?

Laisvės kaina reiškia, kad žmonės yra laisvi priimti ir kvailus sprendimus. Dėl neteisingų sprendimų sumažėja tikimybė išgyventi. Viskas turėtų būti gerai, kol žmonės supranta ir sutinka su šia kaina. Prisimenate pajuokavimą... „Tiesiog pašalinkite įspėjamąsias etiketes, kad atsikratyti kvailų žmonių pasaulyje“? Tai panašu į tai, kaip veikia natūralioji atranka, t.y. atsikrato žmonių, kurie nepaiso įspėjimų ir priima klaidingus sprendimus. Demokratinė vyriausybė turi vykdyti žmonių valią ir daryti viską, kad piliečiai turėtų kiek įmanoma daugiau lengvai suprantamos informacijos, priimti protingiems sprendimams. Valdžia turėtų padėti pasiekti kompromisą tarp prieštaraujančių pusių. Visa kita atliks natūralioji atranka.

Pirma: Demokratinėje visuomenėje baudžiama tik už nusikaltimus. Demokratinėje visuomenėje nusikaltimu laikoma:

1. Konkreti padaryta materiali žala arba prigimtinių teisių apribojimas.
2. Konkreti padaryta psichologinė žala, kurios dėka žmogus praranda turėtą sugebėjimą kurti vertybes, kurias mainydamas gaudavo materialią naudą.
3. Konkretus paskelbtas teiginys raginantis daryti žalą aprašomą punktuose 1 ir 2.

Antra: Imkime du teiginius, kaip pavyzdžius:

...
a. "Žydus, arabus ir amerikiečius reikia žudyti."
--- RIBA ---
b. "Aš manau, kad žydus, arabus ir amerikiečius reikia žudyti."
...

Tarp šių sakinių yra labai nedidelė įvertinimo RIBA (kurią daugelis nustato neteisingai). Priimta laikyti, kad jūsų mastymas yra demokratiškas jeigu siūlote vertinti teiginį:

... a kaip nusikaltimą, nes teiginys yra tiesioginis raginimas padaryti materialią žalą;
... b kaip žmogaus asmeninę nuomonę, nes teiginys tiesiogiai neragina daryti žalos.

Trečia: Jeigu jūs siūlote:

... atleisti už teiginį a(raginimą) – Jus priskiriamas prie anarchistų;
... bausti už teiginį b(nuomonę) – Jus priskiriamas prie diktatorių.

P.S. Dabar galite pamąstyti kuriai grupei priklausote.

Ar todėl Popiežiui pasiuntė Parkinsono ligą? :)

Biblijoje jis pastoviai pažeidinėjo. Jėzus irgi atseit vandens paviršiumi vaikščiojo ir kitus neįmanomus stebuklus rodė. Be to, bažnyčia norėdama paskelbti ką nors šventuoju turi įrodyti, kad žmogus padarė bent pora stebuklų. Žinoma šventasis pirma turi mirti. :)

Kaip galima sukurti tai, kas egzistavo visą laiką? O gal turite įrodymų, kad šiame pasaulyje kas nors atsirado iš nieko? Nes mokslas tokio reiškinio dar nepastebėjo.

Gal tai tik dujos? Ką valgei paskutinį kartą?

Tam, kad aprašyti Jo neišpasakytą gailestingumą, pateiksime sąrašą žmonių kurie buvo nužudyti Dievo asmeniškai arba su tiesioginiu jo paliepimu:

• Visą populiaciją Žemėje išskyrus devynis išsigelbėjusius (Pradžios Knyga 7-23);
• Visus Sodomoje ir Gomoroje išskyrus vieną šeimą (Pradžios Knyga 19:24);
• Visus Egipto pirmagimius (Išėjimo Knyga 12:29);
• Minią egiptiečių (Išėjimo Knyga 14:27,14:28);
• Visus Faraono raitelius kartu su 600 vežimų (Išėjimo Knyga 14:27,14:28);
• Amleką ir visus jo žmones (Išėjimo Knyga 17:11,17:16);
• 3 000 Izraeliečių (Išėjimo Knyga 32:27);
• 250 Levio valdovo sūnų kurie sukilo prieš Mozę (Skaičių Knyga 16:1-40);
• 14 700 Žydų nepatenkintų dėl nužudytų Levio sūnų (Skaičių Knyga 16:41-49);
• Visą Ogo tautą (Skaičių Knyga 21:34,21:35);
• 24 000 Izraeliečių kurie gyveno su Moabiete (Skaičių Knyga 25:4,25:9);
• Visus Madianiečių vyrus, karalius ir kunigaikščius(Skaičių Knyga 31:7-8);
• Visas Madianiečių praradusias nekaltybę moteris (Skaičių Knyga 31:7-8);
• Visus Amoniečius (Pakartoto Įstatymo Knyga 2:19-21);
• Visus Horiečius (Pakartoto Įstatymo Knyga 2:22);
• Visą Jeriko miestą, išskyrus prostitutę ir jos šeimą (Jošuės Knyga 6:20-21);
• 12 000 Hajo miesto žmonių (Jošuės Knyga 8:24-26);
• Visus Makedosiečius (Jošuės Knyga 10:28);
• Visus Lebniečius (Jošuės Knyga 10:29-30);
• Visus Gazerioniečius (Jošuės Knyga 10:33);
• Visus Lakhioniečius (Jošuės Knyga 10:32);
• Visus Egloniečius (Jošuės Knyga 10:34-35);
• Visus Hebroniečius (Jošuės Knyga 10:36-37);
• Visą gyvastį kalnų ir pietų krašte, lygumose ir Asedote (Jošuės Knyga 10:40);
• 31 karalių su jų nesuskaičiuojamomis armijomis (Jošuės Knyga 11:12-17,11:24);
• 10 000 Peresiečių ir Kananiečių (Teisėjų Knyga 1:4);
• 10 000 Moabiečių (Teisėjų Knyga 3:29);
• 600 Pilistimų (Teisėjų Knyga 3:31);
• Visus Sisariečius (Teisėjų Knyga 4:16);
• 120 000 Midianiečių (Teisėjų Knyga 8:10);
• 25 100 Benjaminiečių (Teisėjų Knyga 20:35);
• 50 070 Betsamiečių (1-oji Samuelio Knyga 6:19);
• Visus Amalekiečius (1-oji Samuelio Knyga 15:3,15:7);
• Visus Moabiečius ir 22 000 Sirijiečių (2-oji Samuelio Knyga 8:2-6,8:14);
• 40 000 Sirijiečių raitelių (2-oji Samuelio Knyga 10:18);
• 100 000 Sirijiečių (3-oji Karalių Knyga 20:28-30);
• 27 000 buvo sutraiškyti sienos (3-oji Karalių Knyga 20:28-30);
• 42 vaikus, kuriuos sudraskė lokys (4-oji Karalių Knyga 2:23-24);
• 185 000 Asiriečių nužudė angelas (4-oji Karalių Knyga 19:35);
• 120 000 iš Judo (2-oji Kronikų Knyga 28:6);
• 75 000 Persų (Esterės Knyga 9:16);
• VISO: Apie 1,7 mln. lavonų.

Tikrai, koks gailestingas Dievas. :) Paskaičiavome, kad vidutinis vieno skerdynių seanso KillRate=42 866 žmonių. Iš šių istorijų galima pasimokyti to, kad esate saugus jei jūs nekalta mergina, vengianti miestų su juokingais pavadinimais ir nenervuojanti lokių.

Ar tikrai? Logika sako: 1+1+1=3. O ką sako Šventos Trejybės Dieviškoji logika: Dievas Tėvas + Dievas Sūnus + Šventoji Dvasia yra vienas asmuo (Dievas), kurio kiekvienas narys atskirai yra lygus visai Trejybei t.y. tam pačiam Dievui. Gaunasi, kad 1+1+1=1.

Žinoma, jei Dievas neegzistuoja:), tada lygtys tampa teisingos ir logiškos, nes "Dievas Tėvas = Dievas Sūnus = Šventoji Dvasia = Dievas = 0" ir "0+0+0=0". Ar yra klausimų?

Jei Dievas yra tik meilė, arba tik Visata, ir nieko daugiau, tada jūs esate ateistas :)

O ar nesuklydo daugiau nei 1 000 000 000 000 musių, pasirinkusios ėsti šūdą?

Ar nesuklydo milijonai vokiečių sugalvoję paskelbti karą pasauliui? Ar nesuklydo bažnyčios atstovai, per inkviziciją nužudę milijonus žmonių? Ar nesuklydo rusų tauta pasirinkusi Socializmą? Istorija rodo, kad dauguma ne visada renkasi teisingus sprendimus. O idėjos kartais išplinta tartum virusai, susidarius palankiai psichologinei terpei (pvz. "barnumo efektas").

Sutinkame, kad "daugumos argumentas" dažniausiai pasiteisina ir asocijuojasi su gerai patikrintais ir patikimais dalykais. Ir tai yra labai svarbu darant sprendimus. Bet žmonijos istorija moko, kad pavojinga vadovautis vien tik argumentu "Milijonai pasiriko šį sprendimą, todėl tai yra teisybė.". Tai lekiančios minios filosofija (ypatingai panikos atveju). Nepamiškite - Tiesa remiasi faktais ir įrodymais, o ne minios nuomone. Kartais pasinaudokite savo protu ir paklauskite savęs ir minios: "O kodėl mes ten einame?"

Gal ir man užsiveisti krūvą laboratorinių pelyčių? Apkrėsiu jas visokiomis ligomis, traiškysiu katastrofose, o tas, kurios mažiausiai mąsto ir vykdo visus mano paliepimus švelniai nužudysiu, pažadėjęs perkelti į Grūdų Sandėlį (kurio beje neturiu). Oi tai linksmas žaidimas būtų. Jei Dievas toks iškrypėlis Žemėje, tai kodėl tikite, kad Rojuje bus geriau?

O kur buvo Dievas kai šios problemos prasidėjo?

Ar tikrai būtent jis ir pagydė? Tu nėjai pas gydytojus? Nevartojai vaistų? Nekeitei gyvenimo stiliaus, mitybos? Nepradėjai daugiau/mažiau sportuoti? Nieko nedarei ir ta liga pati išnyko? Koki ženklą/jausmą paliko Kristus, kad tai būtent jis? Kaip man galima sužinoti ar mane nuo gripo pagydė Kristus, ar aš pasveikau dėl to, kad gėriau arbatą su medum ir valgiau vitaminą C?

Kodėl jis padarė taip, kad Jo nematytumėm? Gal Jis norėjo sukurti kurmius, bet gavosi žmonės? O gal jis buvo toks baisus, kad pirmieji Jo kūriniai pastoviai išleisdavo dvasią vien tik Jį pamatę? :) Jeigu Dievas toks nematomas, negirdimas ir t.t. ...tai įdomu, kaip jį pamatė patys tikintieji ir kuo remiasi daro išvadą, kad Dievas yra. Ar Dievas kaitalioja savo "matomumą" ir "nematomumą" priklausomai nuo to, kokio argumento reikia tikinčio pozicijai apginti?

Taip, mokslinius prietaisus, kurie matuoja subinės varžą stenėjimo stadijoje. Tie prietaisai matuoja ir registruoja visai kitus dalykus, nei tuos apie kuriuos kalba ekstrasensai. Pvz. Pagamina prietaisą kuris sukuria žmogaus šilumos skleidimo žemėlapį, o sako, kad čia kažkokia aura. Arba mes paimtumėm kraujo spaudimo matavimo prietaisą, įdėtumėm į dėžutę su mirksinčiom lemputėm ir pasakytumėm, kad tai sielos, esančios žmogaus viduje, stiprumo matuoklis.

O jūs galite sekmadienio ryte ramiai blizginti savo automobilį, nejausdami kaltės jausmo, kai tuo metu privalote būti bažnyčioje ir klausyti "Dievo" žodžių, kuriuos skelbia... žmonės?

Taip, o moksliniai eksperimentai ir mokslinės paieškos yra tik ritualai, kuriuos atlieka mokslinio kulto tarnai. :)

Norėčiau nusivesti jus į natūralios istorijos muziejų ir paklausyti ką apie tai pasakysite. Įdomu apie ką galvojai, kai dar mokykloje po tuos muziejus tampė. O gal mūsų švietimo sistema jau neturi pinigų, net parodyti muziejuose gulinčių fosilijų?

Kodėl tikėjimas Dievu yra kuo nors fenomenalus? O ar vaikų tikėjimas Gerąją Pasakų Fėja arba tuo, kad kiekviename Kinder Siurprize nėra vienodų žaisliukų yra mažiau fenomenalus?

Gąsdino. Sakė: "Tik neikit vaikeliai žaisti prie vandens tvenkinio, nes įtrauks jus didžiulė varlė." Tą pačią vasaros dieną išdaužėme su pagaliais beveik visas varles tame tvenkinyje. Ir naikinome jas kelias vasaras iš eilės. Štai kuo baigėsi varlėms nekaltų bobučių pasakojimai.

Vertiname nuomones pagrįstas/įrodytas logiškais argumentais ir realiais faktais. Tačiau mes neprivalome gerbti žmonių, kurių lūpose "būkite tolerantiški" skamba kaip "duok kvailiui kelią". Dideli "gerbimo" fanatai tegul patys gerbia kito žmogaus neigiamą nuomonę apie save.

Kodėl tada pvz. Anglijos Karalienė gyveno tiek pat kiek ir kiti išlepinti turtingieji. O juk anglai labai myli savo karalienę ir pastoviai kartoja "Dieve laimink Karalienę"? Kaip čia taip išeina, kad apie 2 000 000 000 (du milijardai!), krikščionių maldų už Popiežių II nepadeda jam pataisyti vis blogėjančios sveikatos ir jis kreipiasi pagalbos į medikus? O tai yra todėl, kad malda yra tokia pat efektyvi kaip "Sprite" nuo hemorojaus.

Daugiausiai benzino į makaronų kabinimo ugnį apie maldų efektyvumą įpylė 1997-1998 metais Duke Universiteto Medicinos Centre atliktas bandomasis eksperimentas "Mantra". Eksperimente dalyvavo 150 pacientų kuriems buvo atlikta širdies operacija. Eksperimentas parodė, kad ta grupė, už kuriuos meldėsi, sulaukė 50-100% mažiau komplikacijų. Žinoma spauda iškarto pasigavo šią istoriją ir išbarškino su ja žmones per visus galus.

Paskatinti sėkmės ir siekdami išvengti klaidų, Duke Universiteto medikai nutarė atlikti patobulintą eksperimentą. Antras eksperimentas "Mantra" buvo atliktas 2001-2003 metais. Eksperimente dalyvavo 750 pacientų 9-iose ligoninėse, kurie buvo padalinti į dvi dalis. Eksperimento pradžioje už vieną dalį meldėsi 12 tikinčiųjų grupių, finale – 26-ios (krikščionys, judaistai, budistai, musulmonai, ...). Rezultatai parodė, kad maldos nepadarė jokios įtakos pacientų sveikatai. Tačiau šį kartą spauda sutiko šį faktą tyliai, o kai kuri paprasčiausiai atsuko nugarą. Kunigai pradėjo aiškinti, kad Dievas "nepasiduoda" testams, o daugelis tikinčiųjų paprasčiausiai ignoruoja naują eksperimentą ir iki šiol deda nuorodas tik į pirmą. Viva La Ignorance!

Ši Darvino "mirties patalo" legenda išgalvota ir absurdiška. Mokslo teorijos pakilimas ir žlugimas priklauso nuo to, kaip stipriai ji pagrindžiama realiais faktais, o ne nuo to, kiek žmonių ir kaip stipriai ja tiki.

Aha, tai įvyko tą pačia dieną, kai Romos Popiežius išsižadėjo savo nesąmonių ir tapo satanistu.

Žinoma. O Autorius parašęs istoriją apie Pinokį (Buratiną) turėjo mintyse, mokslinį genetinį eksperimentą su žmogumi, kurio metu į žmogaus genetinį kodą buvo integruotas augmenijos DNR kodo fragmentas. Bet kadangi nemokėjo to pasakyti, tai paprasčiausiai parašė, kad Tėvas Karlas išdrožė Pinokį (Buratiną) iš medžio pliauskos.

Įrodymo nebuvimas nėra egzistavimo įrodymas.

Pvz. Mes galime pareikšti: įrodyk, kad purpuriniai drakonai neegzistuoja ar aplinkui Marsą nesisuka oranžinis Lenino batas. Ir kol neįrodysi, jog to nėra, Mes tikėsime, ...jog tai yra - egzistuoja purpuriniai drakonai, o aplinkui Marsą sukasi oranžinis Lenino batas. Gali nusipirkti naujausią teleskopą, krūvą radarų, pateikti nufotografuotą kiekvieną Marso milimetrą ir pareikšti, kad nė vienoje fotografijoje to bato neradai. Ne bėda... mes atsakysime, kad tas... batas... yra nematomas ir neapčiuopiamas. Jį galima pajausti tik širdimi. Ir tai... gali padaryti tik tie, kurie jau tiki tuo batu. O protingiausiais laikomi tie, kurie tiki batu be įrodymų.

Jeigu mūsų tikėjimas purpuriniais drakonais ir oranžiniu batu besiremiantis tuo, kad visa tai mokslo pasaulis iki šiol nepaneigė, tau pasirodys kvailas... galėsi suprasti, kaip mes žvelgiame į argumentą tikėti Dievu todėl, jog jis irgi ...nepaneigtas. Kiek kliedesių reikia paneigti, kad žmonės nustotų jais tikėti ir kurti naujus? Dievo egzistavimo hipotezės nepagrįstumas įrodomas panašiai kaip ir hipotezės apie "oranžinį Lenino batą". Apsidairyk aplinkui. Ar matai savo matymo lauke Dievą? Dvasių? Pragarą? Rojų? Velnią? Maldos irgi nepadeda visa tai pamatyti? Reikėtų suvokti, kad be realybės egzistuoja ir žmogaus fantazija, dažnai tampanti ne tik atradimų bet ir gražių legendų ar išgalvotų istorijų šaltiniu.

Remiantis logika priimta, laikyti, kad objektas nelaikomas egzistuojančiu, jeigu nėra jo egzistavimo įrodymų, kurie paremti realiais faktais.

Įrodyti nebūtina tik realiai vykstančių reiškinių, jeigu juos stebi didelis kiekis liudininkų ir jie yra fiksuojami realiais prietaisais, kurių matavimo sistema yra patikrinta eksperimentais ir įrodyta, kad jie teisingai atspindi realybę. Kadangi tikintieji nesivadovauja logika, tai taip ir gaunasi, kad religiniai lengvatikiai tiki viskuo kas kažkam šauna į galvą.

Gal mokykloje miegojai per pamokas apie seksą?

Šia fantazijos taktika norima parodyti, kad netikintis ignoruoja akivaizdžius įrodymus. Taip pat šis teiginys parodo, kad krikščionys neturi patikimų įrodymų savo Dievo egzistavimui patvirtinti todėl ir labai mėgsta tokius "perspėjimus" - "Kas būtų, jei būtų."

Dar vienas išgalvotas argumentas. O ar nepagalvojote, kad gal viskas egzistavo visada, tik keitė savo formą.

Labai gaila, kad tikite Dievu tik todėl, kad bijote keliauti į pragarą, kuris net neegzistuoja.

Tai tipiška krikščioniška "uždaro rato teorema". Krikščionys išgalvojo šią išvadą.

Nesutinkame su šiuo argumentu. Atseit Dievas mus padarė. Dar vienas krikščionis, kuris nesuprato paukščiukų ir bitučių istorijos apie kaip atsiradote. Tai teiginys iš "uždaro rato teoremos".

Ok, jeigu aš surasiu Jėzų - tapsiu Krikščioniu. Bet jei nesurasiu - Jus tapsite laisvamaniais.

Čia labai tinka venos merginos, paštu atsiustas, pavyzdys iš jos asmeninės patirties:
Įsivaizduokite stiklines duris, nublizgintas iki skaidrumo, taip, kad stiklo net nesimato.... Jūs einate pro atviras duris, tikėdami, kad praeisite be jokių kliūčių, tiesiog absoliučiai ir be jokiu abejonių tikėdami, nes durys taigi atviros! Ir su visu šituo kuo tvirčiausiu tikėjimu, kad pilatės į stiklą, kurio tiesiog nė neįtarėte ten esant! Kažin, kodėl ne kiaurai jį perėjote?

...štai šitas?..

Visos senojo testamento pranašystės rodo, kad žydai tikėjo, jog atsiras žemiškas, teisingas ir galingas karalius, kuris juos išvaduos iš nelaisvės ir atves tautą į klestėjimą. Be to gal pastebėjote, kad pranašystės dažniausiai "išnyra" tik po išpranašauto įvykio :). Tai todėl, kad jos parašomos po įvykio arba jų tekstai kuriami panašiu principu kaip horoskopai.

Pasaulyje ir dabar kuriami žmonijos gelbėtojai: Supermenas, Batmanas, Žmogus-Voras ir t.t.. Ką gali žinoti, gal po 2000 metų šie "stebuklus darantys" personažai taps naujų religijų įkvėpėjais. Deja, žinodami tiesą, ateities kartoms mes jau negalėsime padėti ir paaiškinti, kad prisifantazavome :).

Remiantis Biblija, nei Jėzus nei jo Tėvas nebuvo vegetarai. Nenuostabu, juk remiantis šventos trejybės idėja, jie yra vienas ir tas pats. Žemiau pateiktos tai įrodančios ištraukos iš Biblijos.

Dievas kalba Nojui apie tai kas yra maistas:

Pr 9:2 Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į jūsų rankas jie yra atiduoti.
Pr 9:3 Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.

Jėzus paskelbia visus valgius esant švarius:

Mk 7-18 Jis sako: "Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,
Mk 7-19 nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?"

Jėzus, per apsireiškimą apaštalui Petrui, paskelbė, kad galimą valgyti visą švarų maistą (keturkojus, roplius, paukščius):

Apd 10-10 Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava.
Apd 10-11 Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn.
Apd 10-12 Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių.
Apd 10-13 Ir jam pasigirdo balsas: "Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!"
Apd 10-14 Petras atsakė: "Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto".
Apd 10-15 O balsas vėl tarė: "Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!"

P.S.: Jezus tada dar nieko nežinojo apie StarTreką, nes maistą butų pristatęs žymiai greičiau, su teleportu, o ne nuleidinėjęs lyg su virvėm iš dangaus, kur anot to meto rašytojų, besiremiančių jautimais, gyveno Dievas.

Mes nesiginčijame, kad kažkoks Jėzus kadaise gyveno :). Manome, kad romėnai nužudė daug tokių perblyškusių mesijų, apsiskelbusių Dievo atstovais. Keli tokie egzistuoja ir Lietuvoje. Manau, tai labai potencialūs ateities istorijų ir legendų personažai :)))

Remiantis tokia logika, tikriausiai ir Batmenas su Supermenu egzistavo. :) O kaip tada King-Kongas ir Kosmoso Godzila? Gal jie irgi realiai egzistuoja, jei jau filmus apie juos stato? :)

Dėl Jėzaus atsiradimo istorijos, ir apie tai, iš kur ji atsirado, galima sužinoti šiame skyriuje: "Jėzus Kristus - išgalvotas ir nuplagijuotas pasaulio išganytojas."

Aha. Tikriausiai, reikia suprati, kad viskas, kas parašyta Biblijoje - gryniausia tiesa? Ten dar rašoma, kaip Dievas, norėdamas asmeniškai sumušti Jokūbą, pats gavo į galvą :). Kažkoks mužikėlis sumušė Visagalį Dievą (kuris yra toks visagalis, kad net nežino vardo to, su kuriuo mušasi):

Pr 32:24 Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Pr 32:25 Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Pr 32:26 Tuomet jis tarė: "Paleisk mane, nes jau aušta." Bet Jokūbas atsakė: "Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi." Pr 32:27 O tas paklausė: "Kuo tu vardu?" ­ "Jokūbas,"­ atsakė šis. Pr 32:28 Anas tarė: "Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai." Pr 32:29 Tuomet Jokūbas prašė: "Prašyčiau pasakyti man savo vardą." Anas atsakė: "Kam gi klausi mano vardo?" Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį. Pr 32:30 Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: "Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota."

J.Kristus atnešė ne amžiną gyvenimą, o tikėjimą amžinu gyvenimu. Jeigu toks Jėzus apskritai egzistavo.

Man labai gaila girdėti, kad jūsų dievybė mirė.

Tai vis tik jis nemirė?

Tai kodėl jis niekada nepaskambina?

Kai žmonės negali pataikyti į taikinį, jie pradeda taikyti į tą, kuris tą taikinį iškėlė.

Čia kalba tie, kurie nekaltą Mariją mato net cinamono bandelėse.

Mes tikrai nesame tie, kurie tiki Izraelio karinguoju Dievu, vertusiu tėvą nužudyti savo sunų vien tik tam, kad įrodytų savo meilę Jam.

Mes vadovaujamės faktais visur kur tik įmanoma. Mes tikime, kad Jėzus galėjo gyventi senovėje, bet po Biblijos skaitinių, jis aiškiai atrodė per kvailas būti Mesiju.

Europoje, prieš 400 metų, bažnyčia jau organizavo masines "Mirties akivaizdas". Ir labai daug žmonių prieš mirdami atsivertė. Tikriausiai, tada pasigirsdavo pamokantys žodžiai: "Argi mes nesakėme?". :) KGB tikriausiai dar ne tokių "atsivertimų", į priešingą pusę, savo rūsiuose matė. Nors beje, ar tau neatrodo, kad operuoti žmogaus sprendimais, silpniausiu jo gyvenimo momentu, truputį nemoralu? Įdomu, su kokiom sąlygom ir pažadais tu sutiktum "mirties akivaizdoje", ypač jei tai būtum ne tu, o tau artimi žmonės?

Tai norite pasakyti, kad jei neįmanoma visko žinoti, tai geriau tikėti bet kokiais kvailais mitais?

Taigi jus turite patikėti Jėzumi dar prieš tai, kai juo patikėsite? Dabar aš suprantu. :)

Pažystu daugelį anti-religininkų, tame tarpe ir save, kurie žino bibliją geriau nei vidutinis krikščionis. Asmeniškai išstudijavome kelis biblijos variantus įvairiais aspektais.

Aš mačiau miestus. Neabejoju, kad miestų yra ir daugiau, negu aš aplankysiu per savo gyvenimą. Aš gyvenime nemačiau dvasių, stebuklų ar kitų dieviškų reiškinių, todėl negaliu sakyti, kad yra Rojus. Parodykite tą kuris tai matė ir gali tai įrodyti.

Jei teisingai supratau, tai į Dangų paklius tik lengvatikiai?

Mes neturime sielos, kuri galėtų keliauti į pragarą (kuris neegzistuoja). Bet jeigu jau keliausime į pragarą, tai bent nereikės leisti amžinybės, kartu su kvailais krikščionimis :)

Ar čia tik kalba ne tas kuris, naudojasi žydų pasakėčiomis, kaip argumentais, kuriose teigiama, kad gyvūnai moka kalbėti?

Teisingai. Didžiuojamės tuo, kad turime uždarus ir logiškus protus. Ir nepripažįstame (kaip tiesos) visokios mitologijos bei prietarų, kurie ignoruoja realybę. Kai kurių žmonių protai yra tokie atviri, kad net iškrenta smegenys. :)

Žmogaus nemirtingumo problema kaip tik dabar sprendžiama genetinėse mokslo laboratorijose. Tačiau religija žiauriai sustabdė mokslinius tyrimus (beveik 2400 metų priespaudos). Dėl tos priežasties, galimas dalykas, kad sprendimas pasirodys vieną diena po to, kai tavo kūnas bus įkištas po žeme ir pakrapintas kunigo H₂O tirpalu.

Tikintys mano, kad po mirties bus kažkoks papildomas "teismas" ir bausmė, kurią reikės atlikti už nuodėmes. Bet jie klysta, paskutinis nuosprendis ir yra mirtis, kurios sulaukia kiekvienas organizmas, nesugebėjęs pasiekti pakankamo išsivystymo lygio. Ir tik mokslas gali padėti išvengti šio nuosprendžio. Tie, kurie nusigręžia nuo mokslo ir tarnauja išgalvotiems dievams yra pasmerkti mirti, nes vietoj realios problemos sprendimo, jie ją tik maskuoja iliuzijomis. Taigi, Atsakymas: Tu prarasi gyvybę jei pasirinksi ne tą puse.

Manome, kad galima išskirti dvi pagrindines grupes: genetiniai gėjai - individai, kurių seksualinė orientacija yra apspręsta genų. Šiai grupei priklauso transgenderiai. Pvz. moteris su dideliais gamtos “padovanotais” buferiais ir shtoltz’u tarp kojų. Kita grupė yra psichologiniai gėjai – individai, kurių seksualinė orientacija buvo suformuota aplinkos. Pvz. žmogus netyčia pasilenkė gėjų bare ir jam labai patiko :). Įmanomos įvairios kombinacijos. Gėjai yra natūralus nukrypimas nuo normos t.y. natūraliai nenormalūs :). Įprastai, daugelis žmonių nenormalumą iškarto susieja su kažkokiu blogu požymių, bet realiai tai tik žodis, kuris reiškia savybę, kuri nėra būdinga daugumai. Pvz. nenormalus buvo net tik blogasis diktatorius Hitleris, bet ir gerasis genialusis Einšteinas. Gėjai yra natūralus reiškinys ir mums tiesa pasakius vienodai šviečia.

Kaip ir kiekviena kita grupė, gėjai turi išskirtinių individų, kurie dėl savo perdėtos vaidybos sukelia neigiamą aplinkinių reakciją. Pvz. Kai kurie psichologiniai gėjai savo orientaciją ir drabužių stilių intensyviai bando pateisinti genais. Kai kurie persistengia vaidindami kitos lyties atstovą, remdamiesi iškraipytais stereotipais, tartum dauguma moterų yra manieringos šliundros apsilipinusios povo plunksnomis. Taip pat kvailai atrodo, kai stambus individas su gerai matomais vyro bruožais ir suknele bando įtikinti aplinkinius jog jis yra tikra moteris, kas labai greitai yra interpretuojama kaip naivus bandymas apgauti. T.y. keistų situacijų priežastis būna ne pati orientacija, o perdėtas noras visiems demonstratyviai parodyti, kuriai lyčiai tas individas priklauso. Panašų požiūrį sukelia ir tradicinės orientacijos „kaimo ereliai“. :)

Pasaulyje, nuo bado, per dieną miršta apie 25 000 žmonių. Biotechnologijų dėka augalai yra modifikuojami taip, kad atlaikytų atšiauresnes sąlygas ir duotų didesnį derlių. 1950 metais pasaulio grūdų derlius buvo 692 milijono tonos. Biotechnologijų dėka pasaulio derlius iš beveik to paties ploto padidėjo iki 1900 milijono tonų (170%). Milijonai badaujančių buvo pamaitinti. Šiuo metu biotechnologijos yra vienintelė reali ir veikianti alternatyva išmaitinti didėjančią žmonių populiaciją (nes ypatingai atsilikusiose šalyse, žmonės nesugeba planuoti šeimų).

Kartais labai populiaru protestuoti prieš GM produktus, nesiūlant jokios realiai veikiančios alternatyvos. Bet sotiems yra paprasta protestuoti kai problemos su kuriomis susiduria trečio pasaulio šalys yra labai tolimos. Reikėtų stengtis, kad GM produktai butų saugūs ir mažiau fantazuoti apie baisybes, kurie laukia GM produktų valgytojų.

Tai induizmo religijos atributas. Kai kas sako, kad tašką užsideda vedę žmonės. Bet iš tiesų taškas simbolizuoja trečią vidinę akį, kuri nukreipta į Dievą. Induistai tuo tašku išreiškia savo pamaldumą. Nevedusios moterys nešioja juodus taškus, vedusios - raudonus. Nors dabar taškus labiau derina prie drabužių.

Žmogus kuria Dievą pagal savo paveikslą. Todėl lyties keitimo operaciją Jis pradėjo atlikinėti su pirmų feminisčių atsiradimu 1792 m. Prancūzijoje. O suknelę apsivilko 1999 m. filme "Dogma".

6 amžiuje žmonės galvojo, kad žmogus čiaudėdamas iš savo kūno atsikrato šėtono. Ši frazė buvo paprastas palinkėjimas tiems žmonėms. Per didžiuosius maro laikus Europoje, Popiežius išleido įstatymą, kuris įpareigojo sakyti šitą frazę kiekvienam nusičiaudėjusiam.

Pirmieji, šios simetriškos penkiakampės geometrinės figūros, sureikšminimo pėdsakai randami 3500 metais pr.m.e. senovės Mesopotamijoje. Valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias kvadratinio Pasaulio puses. :)

Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Pitagoras (586-506 pr.m.e.) įkūrė mokyklą, kurioje buvo studijuojama matematika, muzika, religija ir kitos specialybės. Pentagrama buvo naudojama kaip ženklas identifikuojantis šios mokyklos mokinius.

Apie 400 m. pr.m.e Aleksandrijoje, Egipte, pentagramą naudojo koptų krikščionių gnostikai kaip deivės Kore simbolį. Kore festivalis buvo švenčiamas sausio 6 dieną. Šią šventę Krikščionių bažnyčia adaptavo ir pavadino "Trijų Karalių" švente.

Hebrajai, rašydami savo šventus raštus ją traktavo kaip penkių Penkiaknygės knygų simboolį, o kartu ir tiesos simbolį.

Pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis. Taip pat siejo su Betliejaus žvaigžde, Trijų Karalių žvaigžde. Naudojo ją kaip apsaugojantį amuletą. Viduramžiais paprasta pentagrama reiškė vasarą, o apversta – žiemą. Tačiau Inkvizicija šį simbolį pradėjo tapatinti su senovės dievais, laikomais blogio įsikūnijimu. Pentagramą naudojęs Templierių Ordinas buvo apkaltintas dievo Bafometo (ožiagalvio blogio įsikūnijimo) garbinimu. Templieriai buvo sunaikinti kankinimais, mirtimi bei atskirti nuo Bažnyčios 1314 metais.

XIX amžiuje magijos filosofas Elifas Levis ("Eliphas Levi", 1810-1875) sukūrė dvi pentagramas, kaip gėrio ir blogio simbolius:

• "Mikrokosmis" žmogus - sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su žmogaus figūra viduryje, buvo orientuota į Dievą. Pentagramos kampai simbolizuoja: sielą, vandenį, ugnį, žemę, orą.
• Bafometo ženklas -  sudaryta iš penkiakampės žvaigždės su dievo Bafometo galva viduryje, buvo orientuota į Šėtoną. Žodis Bafometas kilo iš graikiškų žodžių "metis" ir "baphe", kurie reiškia "žinių absorbavimas". 1966 metais Satanistų bažnyčia paskelbė Bafometo ženklą oficialiu savo simboliu.

Penkiakampės žvaigždės figūra, kaip kokia prostitute, naudojosi kas tik netingi: metalistai, komunistai, holivudas, "Rytinės Žvaigždės" ordinas, Rosinkruciansitai (krikščionių mistikai), masonai, tarptautinė humanitarinė organizacija (kurią sudaro pasižymėjusių masonų žmonos) ir t.t. ir pan.

Šią idėją masiškai paskleidė Apaštalas Jonas (John), kuriam atseit apsireiškė Jėzus Kristus per savo pasiųstą angelą. Jis užrašė savo haliucinacijas 98 metais, Patmos mieste (Graikija) ir įtraukė jas į Švento Rašto Naująjį Testamentą. Dabar šie svaigalai žinomi kaip "Apreiškimo Jonui Knyga", "Revelation" arba "Apocalypse":

13-11 Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.
13-12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.
13-13 Jis daro didžius stebuklus, net, žmonėms matant, nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę.
13-14 Jis klaidina žemės gyventojus [nuostabiais] ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgijo.
13-15 Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.
13-16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
13-17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo - žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
13-18 Čia slypi išmintis! Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.

P.S.: Taigi, nuo to momento visi satanistai masiškai puolė tatuiruotis 666 ant dešinės rankos. :) Kadangi baimės ir paranojos akys didelės, tai patys krikščionys labai mielai pasinaudojo patarimu išdėstytu eilutėje Nr.: 13-15. Ypatingai Šv. Inkvizicijos klestėjimo laikotarpiu. Ibo paranojiškų bailių minioje mintis: "Užmušk savo artimą pirmas, nes maža kokia nuodėminga mintis jam gali šauti į galvą..." plinta kaip ugnis parako statinėje. :)

2 amžiuje prieš mūsų erą Graikų astronomas Erastosthenes išmatavo, kad atstumas aplink žemę yra 40 000 kilometrų. Tačiau niekas juo nepatikėjo.

3 amžiuje pr.m.e. Graikų astronomas Aristarchos paskelbė hipotezę, kad Žemė sukasi apie Saulę. Tačiau niekas juo nepatikėjo.

2 amžiuje pr.m.e. Graikų astronomas Ptolomėjus pasakė, kad Žemė yra Visatos centras. Daugelis žmonių tikėjo juo artimiausius 1400 metų.

Kada jos vienodai įtikina tiek ateistus (netikinčius) tiek teistus (tikinčius).

Nenutrūkstamas materijos judėjimas ir jos formos keitimasis yra pagrindinis naujų sudėtingesnių junginių "įkvėpėjas".

Tikrąjį mokslą galima atpažinti pagal jo pateikiamas prognozes. Tikrojo mokslo prognozės būna teisingos ir paremtos įrodymais, kurie savo ruožtu yra pagrįsti realiais faktais.

Kadangi mintys yra materialios, tai jas nesunku paveikti materialiomis priemonėmis. Pvz. plaktuku, ...dėjai su plaktuku per makaulę ir mintys pasidarė kažkokios kreivos.

Jei esate genialus fantazuotojas - Dievą savo vaizduotėje surasite pats. Jei esate ne tik genialus, bet ir sugebate apdoroti jums pateikiamą informaciją, Jūs tai paneigsite. Nes Dievui "įrodyti" užtenka tik tikėjimo. Dievui paneigti reikia logikos ir pažinimo. Kas jums svarbiau spręskite patys. Tikinčių argumentas: Dievas yra, nes jo negalima paneigti. Netikintys sako Dievo nėra, nes pasaulio veikimui aprašyti užtenka atrastų dėsnių. T.y. "Dievo jėgos" vaidmuo mažėja su kiekvienu atradimu.

P.S. Skaitykite literatūrą leidžiamą abiejų pusių, logiškai pasverkite argumentus, darbus ir subrandinkite savo atsakymą pats. Mums žinomi dėsniai kol kas rodo, kad Tiesa Visatoje yra viena. Kelios "Tiesos" (teorijos) atsiranda tada, kai į tą patį objektą žiūrima iš skirtingų pusių ir kiekviena pusė priimama kaip vienintelė ir teisinga. T.y. jūs niekada teisingai negalėsite visiškai aprašyt daikto, egzistuojančio trimatėje erdvėje, darydami jo dvimates nuotraukas. Jums iškils daug nepaaiškinamų klausimų ir vienas kitam prieštaraujančių faktų. Klausimai rodys, kad jūs dar kažko nežinote, o prieštaravimai, kad Jūsų teorijoje yra klaidų.

Kai mūsų Didysis Guru pradės skraidyti ir kai mums labai prireiks jūsų babkių :).

Geriausias būdas prie mūsų prisidėti, tai padėti taisyti mūsų klaidas argumentuotomis pastabomis. Pati geriausia Jūsų dovana - padėti mums pažinti pasaulį, bei išmokti juo naudotis.

Jeigu ankščiau buvo tik Dievas, tai blogis galėjo atsirasti tik iš Jo, nes daugiau nebuvo iš ko.

Paprasčiausiai reikėjo padaryti iš Šventos Dvasios (kuri lytiškai santykiavo su Marija) ir Jėzaus Dievą. Tačiau jau buvo vienas Dievas. Tad neliko nieko kito kaip pasakyti, kad Dvasia, Jėzus ir tas anas Dievas (kuris ten kūrė Pasaulį) yra vienas ir tas pats Pilietis.

Religija yra abstraktaus mąstymo smegenyse požymis. Tokiu intelekto lygiu pasižymi ir kai kurie primatai. Yra tyrimas ir video, kuriame šimpanzės užsiima ritualais, panašiais į religinius, kaip kad žymeklių statymu aplink “šventą” medį.

Intelektas glaudžiai susijęs su religija. Šalyje, kur vidutinis intelektas neviršija 85 IQ, beveik nėra netikinčių. Tiktai prie vidutinio 95 IQ, netikinčių skaičius pasiekia 5%. Prie 100 IQ – 15% netikinčių. Tarp pačių protingiausių Nobelio premijas gavusių mokslininkų, kurių vidutinis intelektas svyruoja apie 135 IQ, 1998 metais buvo 93% netikinčių.

T.y., abstrakčiam pasaulio suvokimui reikalingas išsivystęs intelektas. Bet tam, kad egzistuotų religijos, jis neturėtų būti per didelis. Dėl to, kad laibiau išsivysčiusiame intelekte yra pagerintas loginis ir skeptiškas mąstymas ir religijos akivaizdžiai prieštarauja moksliniu metodu surinktiems duomenims, kuris yra pats efektyviausias tiesos nustatymui (informacijai, kuri neiškreipta / tiksliai atspindi realybę). Paprastas pavyzdys: Pirmas termodinamikos dėsnis prieštarauja pasaulio sukūrimui. Materija/Energija negali atsirasti iš nieko ir išnykti į nieką, kas yra amžinumo požymis, t. y., nereikalauja sukūrimo.

Skirtingos religijos turi skirtingas pasekmes visuomenės intelekto vystymuisi. Pačios populiariausios religijos turi savyje įstatymus, nukreiptus prieš tolimesnį intelekto vystymąsi. T.y., bausmes už logišką ir skeptišką mąstymą, kuris priveda prie tikėjimo praradimo. Islamas yra viena iš labiausiai apribojančių religijų, kadangi jame už abejones ir Islamo palikimą baudžiama mirties bausme.

Reikia per gatvę pervesti 100 000 000 000 000 000 000 000 000 000 666 bobutes.

Tikėjimas kyla iš noro turėti viltį. Krikščionys nori Dievo kuris juos myli. Jie nori amžino gyvenimo ir prakeikimo tiems kas jų neparemia.

1. Remiantis religija, pirma atsirado kiaušinis, netgi du, kuriuos turėjo Adomas. Vėliau Dievas sukūrė vištą, geriau žinomą Ievos vardu :).

2. Dinozaurai kiaušinius naudojo gerokiai iki vištų. (Arūnas)

Remiantis mokslu, organizmų dauginimosi būdas evoliucionavo į kiaušinių dėjimą. T.y. Pradžioje buvo primityvi gyvybes forma, kuri dalinosi (tokios egzistuoja ir dabar). Vėliau tas dalinimasis ėmė labiau panašėti į gimdymą (kai iš vienos gyvybės formos išlysdavo kita). Dar po kiek laiko gimstantis "palikuonis" apsitraukdavo plėvele. Palaipsniui plėvelė kietėjo, kol virto į lukštą.

A chren jį žino, kas ten buvo. Mes tuo metu tose apylinkėse nesišlaistėme. Nemanome, kad kas nors iš vietinių Žemės gyventojų ten buvo. Jei norite sužinoti - teks palaukti. O jei atsakymas jums brangesnis už tiesą paremtą faktais - skaitykite Bibliją. :)

Jei "kažkas" turėjo būti, tai kur jis yra dabar? Gal slapstosi?

Kaip pasakė vienas žmogus: "Skaitant Bibliją, Koraną ir kitus šventus raštus matosi, jog Dievas lyg ir norėtu, kad mes žinotume apie jo egzistavimą. Tuo tarpu aš, paprastas mirtingasis, galiu sugalvoti bent šimtą daug geresnių būdų, kaip žmones įtikinti jog aš esu."

... Dievas buvo savamokslis ufonautas, kuris bandė pradurti erdvėje skylę ir bekrapštydamas anihiliavosi per Didįjį Visatos Sprogimą?

Priimkite prielaidą, jog laikas yra pasikartojantis arba, kad begalinis (taip pat, kaip ir tuščia erdvė).

Taip tikintys vadina šventajame rašte "įterptą" Dievo tekstą. Kodas yra "dešifruojamas" ieškant raidžiu sekų, nutolusių vienodais atstumais. Pvz. jeigu sakinyje: "Nematomas supermenas suplėšė, dar vakar parašytus, studentų kursinius darbus.", pradedant nuo 3 (X) raidės, pažymėsime kiekvieną 10 (N) raidė, tai pamatysime žodį "melas". Ieškoti galima ne tik manipuliuojant X ir N reikšmėmis. Biblijos tekstą galima sudėlioti į skirtingo dydžio stulpelius, o raidžių sekų ieškoti kertant tekstą vertikaliai, horizontaliai, įstrižai ar sudarant apskritimus, cilindrus ir pan. "Biblijos kodo" šalininkai teigia, kad Biblijoje minimi svarbūs istoriniai įvykiai, kad Biblijoje galima surasti ateities įvykių prognozes (nors, kažkodėl nesugeba to teisingai padaryti) ir kad atsitiktinio sutapimo šansas yra tik 1 iš 5 milijonų.

Labiausiai "biblijos kodo" idėją išplatino žurnalistas Michael Drosnin, kuris išleido knygą "The Bible Code". 1997-06-09 "Newsweek" žurnale Drosnin'as metė iššūkį skeptikams, pareikšdamas: "Kai mano kritikai ras žinutę apie ministro pirmininko [Indira Gandhi] nužudymą knygoje Moby Dick, aš jais patikėsiu." Iššūkį priėmė matematikas Brendan McKay iš Nacionalinio Australijos Universiteto ir įrodė, kad ten galima rasti ne tik tai:  http://cs.anu.edu.au/~bdm/dilugim/moby.html. McKay įrodė, kad "kodo" paieškoms tinka bet kokia stora knyga ir kad taip manipuliuojant galima ištraukti bet kokį žodį arba jų derinius. O jei nerandamas konkretus žodis, tai galima rasti krūvą tokių, kuriuos galima priderinti prie milijono įvykių, kurie įvyko žmonijos istorijoje. Nežinome ar Drosninas patikėjo skeptikais, bet atrodo, kad jis vadovaujasi auksine tokių žmonių taisykle: "Melas tapo per daug populiarus, kad mes nustotumėm juo prekiauti." :)

Tai labai unikali konstanta, pavadinta Rusų revoliucionieriaus ir anekdotų personažo Čiapajevo garbei. Konstanta unikali tuo, kad jos reikšmė niekada nežinoma, yra kintanti ir priklauso nuo situacijos. Lygtys su ČK sudaromos taip: pirma surandamas norimas atsakymas, o po to lygtis padauginama iš šios konstantos. Ji yra universali ir tinka bet kokiuose skaičiavimuose.

T.y. norimas_atsakymas = užduotis [±/×/÷] čiapajevo_konstanta
Pvz. jei jums reikia tai 2+2+ČK=4, o jei reikia tai 2+2+ČK=5 arba 2+2+ČK=KIBIRAS. Matematikai gali sudarinėti sudėtingesnes formules - (X²+Y²)×ČK=Pi² ir pan.

Kalibravimas - pašnekovo reakcijos, lydinčios garsinius atsakymus, tyrimas.

"Kalibravimo" metu būrėjas užduoda klientui klausimus, į kuriuos laukia konkretaus atsakymo "Taip" arba "Ne". Šalia to būrėjas stebi, kokia yra šiuos atsakymus lydinti kliento kūno reakcija. Taigi, kiek pasipraktikavęs būrėjas žino, kokie kūno gestai atitinka "Taip" arba "Ne" ir būrėjui nereikia, kad klientas tą pasakytų garsiai. Vėliau klientas nesupranta, kaip taip yra, kad jis nepasako nė žodžio, o būrėjas traukia jo gyvenimo istoriją lyg iš knygos skaitydamas. Jei norite sužinoti detaliau - spauskite čia...

Tai ekstrasensų sugalvotas terminas teigiantis, kad talentingų ekstrasensų galios žymiai nusilpsta, vos tik įeina skeptikas. Nieko nuostabaus, nes visiems šarlatanams, reikia tamsos ir patiklumo, kad jų "galios" nenusilptų. :)

Tai placebas - fiktyvūs vaistai, dažnai cukrinės piliulės. Placebą farmacijos kompanijos naudoja vaistų efektyvumo tyrimuose. Jis duodamos pacientams, sergantiems ta pačia liga ir neturintiems galimybės atskirti bandomų vaistų nuo placebo. Daugumas žmogaus ligų yra psichogeninės. Daugelį jų galima palengvinti, kai žmogus pozityviai nusiteikia. Placebas "suveikia" tik tada, kai pacientas tiki jį esant efektyviu vaistu.

Sugrįžkime prie vaistų efektyvumo bandymų. Vaistų tyrimo metu sudaromos trys pacientų grupės: gaunanti bandomuosius vaistus, gaunanti placebą ir negaunanti jokių vaistų. Pastebėta, kad grupėje kurios nariai galvoja, kad gauna naujus efektyvius vaistus, ligos simptomai palengvėja iki 20%. Placebas gali duoti stulbinantį efektą gydant depresiją ar skausmą. Žmonės nežino, kad smegenys yra ne tik mąstymo organas. Smegenys yra atsakingos už dauguma biocheminių procesų žmogaus organizme, kurių veikimo mechanizmas yra žinomas ir taikomas medicinoje (kaip ir dirbtinių narkotikų pramonėje). Manoma, kad dėl pozityvaus tikėjimo, yra išskiriami endorfinai - maži smegenų proteinai, sukeliantys efektą, panašų į morfijaus.

Aukščiau minėtais 20% dažniausiai ir naudojasi visokie ekstrasensai, apgaudinėdami žmones, ir sveikatos pagerėjimus priskirdami savo "mistiškoms" gydymo galioms. Retkarčiais heileriai gali sušvelninti kai kurių rimtesnių ligų keliamą skausmą, nerimavimą ar kitus simptomus - bet vis dėlto jie nesustabdo ligos. Ligai išsivysčius ir peržengus kritinę riba pacientai dažnai į medikus kreipiasi per vėlai ir miršta kančiose. Taip hileriai tampa žudikais (dažniausiai taip numarinami sergantys vėžiu). Jeigu ekstrasensų efektyvumas būtų didesnis už placebo, tada nesispyriodami pripažintumėm, kad kažko tame esama. Taip pat šią savybę naudoja "bažnyčios tarnai", klaidindami žmones ir atlikinėdami masines maldas "į kažkieno sveikatą".

"Uždaro rato teorema" – taip yra vadinamos kai kurios Dievo įrodymo "teoremos". Perpratę, kodėl šios teoremos taip vadinasi, suprasite krikščioniškąją įrodymų "logiką". Taip pat suprasite, kaip galima įrodyti bet ką. Net ir tuo atveju, kai neturite visiškai jokių įrodymų. :)

Pirmiausią perskaitykite šį anekdotą, kad suprastumėte kodėl šios teoremos vadinasi "uždaro rato":

> - Iš kur tu paėmei pinigus?
| - Iš spintelės.
| - Kas juos padėjo į spintele?
| - Žmona.
| - Iš kur žmona paėmė?
< - Aš daviau.

Dabar perskaitykite, Dievo įrodymo pavyzdį, pagal krikščionišką logiką:

> - Kur radai Dievo egzistavimo įrodymus?
| - Biblijoje. | - Kas juos surašė į Bibliją?
| - Išrinktieji.
| - Kas Išrinktiesiems juos pateikė?
| - Pats Dievas.
| - Kodėl manai, kad tai buvo pats Dievas?
| - Nes Dievas egzistuoja?
| - Kodėl manai, kad Dievas egzistuoja?
< - Todėl, kad radau Dievo egzistavimo įrodymus.

T.y. gaunasi, kad Dievas įrodo pats save. :) Daugelis žmonių šio psichologinio triuko nesuvokia, todėl ir pakliūna į Dievo tarnų pinkles. Štai kaip įrodymai "atsiranda" iš niekur :).

"Vertybė" - objektas naudingas vertintojui. Kuo objektas yra naudingesnis, tuo jis yra didesnė vertybė. Kartais visuomenė sukuria pseudo-vertybes – neturinčias praktinės naudos (pvz. muzikos fanui, Maiklo Džeksono plaukas :).

Didžiausia vertybe laikome Intelektą. Kodėl? Todėl, kad atsirasti ir susiformuoti intelektui, kuriuo pasižymi žmogus, prireikė 5 milijardų metų evoliucijos. Intelektas suteikia didžiausią naudą žmonijai. Visas kitas vertybes (materialias ir dvasines) galima sukurti intelekto pagalba. Vertingiausia intelekto savybė - sugebėjimas tobulėti.

Tai vertybės, kurioms palaikyti žmonės skyrė specialius sektorius. Šios vertybės yra tokios universalios ir esminės, kad jas galite pritaikyti įvairaus sudėtingumo objektams (augalams, gyvūnams, žmonėms, šeimoms, komandoms, įmonėms, šalims ir kt.):

Išlikimas. Mirusieji negali išsikelti tikslų. Rinkitės veiksmus, kurie padidina jūsų ir kitų tikimybę išgyventi. Už šios vertės palaikymą atsakingas Sveikatos ir Socialinio Draudimo sektorius.

Laisvė. Vergai priversti tarnauti kažkieno tikslams. Kurkite laisvą visuomenę, kad galėtumėte siekti savo tikslų. Už šios vertybės palaikymą atsakinga Demokratinė Vyriausybė.

Teisingumas. Nesąžiningi mainai atims jūsų išteklius ir apsunkins tikslų siekimą. Kurkite teisingą visuomenę, kad gautumėte teisingą atlygį už savo indėlį. Už šios vertės palaikymą atsakingas Teisingumo ir Teisėsaugos sektorius.

Evoliucija. Nesivystantys kartoja tuos pačius tikslus. Tobulėkite, kad išsikeltumėte naujus ir geresnius tikslus. Už šios vertės palaikymą atsakingas Švietimo ir Mokslo sektorius.

Medicinos, verslo, teisės ir STEM (Science, Technology, Engineering and Mathematics) profesijos yra labai glaudžiai susijusios su šiomis vertybėmis.

Egzorcizmu yra vadinamos šventiko apeigos, skirtos velnio išvarymui.

Dar ir šiais laikais pasitaiko atvejų, kai kunigai atlieka šias apeigas. O prašo žmonės tada, kai susiduria reiškiniais, kurių kilmės jie nesupranta ir dėl to bijo. Pvz. senovėje žmonės galvojo, kad epilepsija (liga, kuri šiais laikais gydoma vaistais) yra į žmogų įsikūnijusio velnio darbas. Ir vietoj to, kad gydyti, sergantį krapindavo "šventu" vandeniu. Kartais net nesivargindavo, o tiesiog supleškindavo ant laužo kaip raganą ar raganių.

Iš tiesų nėra nei negyvų nei gyvų organizmų. Yra elementarūs ir sudėtingi junginiai.

Tiek gyvi tiek negyvi organizmai sudaryti iš tos pačios (negyvos) materijos. Gyvybe dažniausiai vadinami tie objektai, kurių sandaros sudėtingumas peržengia žmogaus nustatytą ribą. Mokslininkai susitarė tarpusavyje, kad virusai yra pakankamai sudėtingi, kad juos vadinti primityviausia gyvybės forma. Ta riba buvo nubrėžta ties Poliomielito virusu, kadangi tai vienas iš paprasčiausių virusų. Realybėje virusas yra tik didelė molekulė.

Atskiros "gyvo" objekto dalys atlieka skirtingas funkcijas, tačiau sąveikaudamos tarpusavyje sudaro vieną bendrą organizmą, kurio viduje vyksta judėjimas pagal kažkokias logines schemas. Geriausiai tai supranta biologai, kurie nagrinėja primityvius junginius (gyvybės formas). Pačią Visatą galima vertinti kaip vieną gyvą organizmą. Galima sakyti, kad gyvybė yra organizme vykstančio judėjimo sudėtingumas (intelektas). T.y. kuo daugiau loginių grandinių yra susiformavę jo viduje – tuo jis yra "gyvesnis". Ir kuo organizmas yra primityvesnis tuo jis "negyvesnis" (arba, tiksliau sakant, gyvybė = 0).

Remiantis psichologijos žodynu, haliucinacijos yra patologinis suvokimo sutrikimas, kai suvokiami tokie dirgikliai ir objektai, kurie iš tikrųjų tuo metu neveikia jutimo organų. Ligonis haliucinacijų neskiria nuo realybės, todėl negali jų kritiškai vertinti. Haliucinacijos pasitaiko ir sveikiems žmonėms. Kaip haliucinacijos tampa religijos pagalbininku, papildomai atsakėme čia: Aš kartais išgirstu dvasių šnabždesį ir patiriu "dieviškus pojūčius".

Geriausias paminklas žmonų kvailumui (Vajezus). Dievai ir pusdieviai (Dzeusas, Trejybė, Poseidonas, Krišna, Alachas, Heraklis, ...) yra fantazijos rezultatas, tačiau tikėjimas jų realumu - kvailumo požymis. :)

Kabbala - mistifikuota judaizmo (žydų religijos) pateikimo forma. Kabbalą kuria judaistų mistikai (Mistikai - filosofai, kurie dėsto savo mintis paslaptingai, abstrakčiai, absurdiškai). Kabbalos skleidėjai teigia, kad egzistuoja aukštesnis dvasinis pasaulis, iš kurio viskas ateina į mūsų pasaulį, suvokimą.

Zohar - Pagrindinis kabalistų vadovėlis, parašytas 3 amžiuje. Kabalistai teigia, kad Zohar knyga, dėl jos nebūtinumo masėms ir galimo klaidingo interpretavimo, buvo paslėpta pačių kabalistų, kol jie patys jos neatskleidė. Konservatyvieji kabalistai teigia, kad Kabalos negalima studijuoti vyrams jaunesniems nei 40 metų, vaikams ir moterims.

Laimė – jausmas, kuriuo apdovanojimas organizmas už įvykius suvokiamus kaip naudingus laimėjimus.

Stipri laimės būsena, vadinama džiaugsmu. Laimės kiekis dažniausiai priklauso nuo laimėjimo/pokyčio dydžio, o ne nuo to kiek ir ko žmogus jau turi. Pvz.: 1000 litų turintis žmogus, išlošęs 1000 litų, apsidžiaugs panašiai kaip ir milijonierius išlošęs milijoną, kadangi jie abu savo turtą padidins panašų kiekį kartų. Kai kur teigiama, kad kai kurių neturtingų šalių gyventojai jaučiasi laimingesni nei turtingų. Tai iš dalies galima pateisinti teiginiu, kad turtingiausių šalių gyventojams ekonomikos kilimo ir džiaugsmo laikotarpis jau yra praeitas etapas, kurį dabar patiria besivystančios šalys.

Kaip smegenys išskiria narkotikus sukeliančius laimės jausmą (chemiškai), galima suprasti išanalizavus LSD narkotikų veikimą.

Pasąmonė nėra mistika ir stebuklas. Tai smegenų dalis, kurioje vyksta sąmonei nematomas informacijos kaupimo, sisteminimo ir apdorojimo procesas, kurio rezultatai pateikiami sąmonei. Jeigu pasąmonės informacijos apdorojimo formulėse ir duomenyse, kuriais operuoja tos formulės, įsivelia klaidos, iškreipiančios sąmonei teikiamus rezultatus taip, kad jie neatitinka realybės, sąmonei apie tai nepranešama. Todėl pasąmonės teikiamus rezultatus reikia pastoviai tikrinti sąmoningo mastymo procesu, lyginant gautus iš pasąmonės rezultatus su realybe. Iš pasąmonės ateinančius rezultatus vadiname „intuicija“, „instinktais“. Veikiame „intuityviai“, „instinktyviai“, kai priimti sprendimą reikia greitai, negaištant laiko sąmoningiems apmąstymams. Greitis tam tikrose situacijos turi privalumą prieš riziką pasielgti klaidingai dėl to, kad kažkas nebus 10 kartų pamatuota prieš nukerpant. Pvz. tie, kas ilgai mąstė krentant akmeniui iš viršaus ant galvos, - neišliko. Neišliko ir tie, kurie 10 kartų mintyse nepamatavo savo fizinių pajėgumų ir kiek reikia nukirpti dinamito laido, kad spėti išbėgti iš šachtos po to, kai intuicija jų sąmonei parekomendavo per daug optimistinį ilgį. Sąmonė ir pasąmonė susiję ir viena kitą įtakoja. Su silpnu sąmoningu mąstymu žmogus gali nesivarginti arba tiesiog nesugebėti tikrinti ir koreguoti iš pasąmonės ateinančios informacijos, dėl ko jo sąmonė ir pasąmonė gali daryti vis daugiau klaidų. Kvailų žmonių „intuicijos“ prognozių statistinis vidurkis dažniausiai būna panašaus lygio, kaip ir jų sugebėjimas sąmoningai mąstyti. Kartais dėl to gali susiformuoti riedančios nuo kalno sniego gniūžtės procesas, užsibaigiantis visa griaunančia lavina. Pasąmonei prižiūrėti ir paaiškinti tam, kas joje vyksta, reikia sugebėjimo logiškai mąstyti bei narplioti savo ir kitų psichikos subtilybes. Jeigu nesugebame suvokti, kokia informacija ir kokios loginės formulės smegenyse formuoja mūsų mintis, nesugebame paaiškinti ir tų minčių įtakojamų veiksmų, kas tuos veiksmus paskatino. Pvz. žmogus žino, jog sunkiais momentai geriau atsipalaiduoja atsigulęs į lova, šiltai apsiklojęs ir susirietęs į "kamuolį". Dar galima pirštą į burną (ar analine anga) susikišti. Kol žmogus nežino, kodėl jis gulasi į lova ir riečiasi į pirštą čiulpiantį kamuolį, norėdamas emociškai atsipalaiduoti, tol tas jo veiksmas eina "iš pasąmonės". Bet kuomet jisai pradeda suvokti, kad toks jo noras kyla iš to, jog jis kažkada buvo saugus vaikystėje, savo motinos pilve ir nori atsiriboti nuo pasaulio bei pailsėti "simuliuodamas" tą patį kūdikėlį bamboje, kurį patikimai saugo motina ir dėl to nebuvo jokiu rūpesčių... kada jis aiškiai suvokia, kodėl jis taip elgiasi, jo veiksmą galima laikyti sąmoningu. Aplinkui pilna mistifikatorių apie neaprėpiamus ar neišnaudotus pasąmonės klodus, kurie ten sudaro 90%. Tai mitas. Žinoma, žmogaus galvoje yra ir informaciškai tuščios vietos. Bet ji ne šiaip sau ten yra. Tuščia vieta smegenyse reikalinga manipuliuoti jau sukauptomis žiniomis. Galite pabandyti savo kompiuteryje palikti 0 MB vietos... tiek diske, tiek ir operatyvioje atmintyje ir stebėti, kokiu debilu ir stabdžiu jis taps. Lemputė ant korpuso įkais iki raudonumo, o rezultato ne tik kad nesulauksite, bet jūsų net ir pats greičiausias kompiuteris galiausiai pakibs. Yra netgi žaidimas, simuliuojantis gyvybe. Ji (gyvybė) nustoja judėti ir miršta tuomet, kai užpildo erdvę 100%. Nėra kur pajudėti nė vienam elektronui... užstringa ir amen. Galima dar prigrūsti stiklainį iki viršaus šratais ir kratyti. Judėjimui, kaip ir mąstymui, reikia erdvės.

Materija yra priminė, nes:

1. Materija/Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o tik keičia savo formą. Tai yra amžino egzistavimo požymis, o tai reiškia, kad Pasaulio nereikėjo kurti jokiam "Pirminiam Protui", nes Pasaulis egzistuoja amžinai.
2. Mintys yra ne kas kita, kaip judančių materialių objektų (elektroninių impulsų) visuma, kurią apjungia fizikos dėsniai. Mintys be materijos neegzistuoja. Mintys kaip ir vėjas, kurio nebūna be oro (pvz. kosmose arba Mėnulyje). Mokslininkai ne tik įrodė, kad materija yra pirminė (taip paneigdami Platonišką pasaulio modelį), bet ir valdo tą procesą praktiškai (pvz.: www.artificialvision.com).

Dažniausiai tai būna žmonės nežinantys kas yra sutapimas ir tikimybių teorija. Savo ypatingomis mistinėmis galiomis jie patiki dėl retai pasitaikančio sutapimo (kai atsitiktinai sutampa įvykis sumodeliuotas mintyse ir įvykis gyvenime). Šie sutapimai pasitaiko labai retai, todėl pranašai pastebėję jog "mistinės galios" pranyko, bando užmaskuoti šią "netektį" savo protu. Jie tenkinasi abstrakčiais ir nekonkrečiais teiginiais. (tokie naudojami ir horoskopuose). Patyrusių kriminalistų efektyvumas būna žymiai didesnis.

Manome, kad tai reiškinys pažeidžiantis fizikos dėsnius arba remiantis tikimybių teorija yra neįmanomas.

Tai klausimas, kankinantis didžiąją dalį pasaulio žmonių. Jis panašus į klausimą „Kas svarbiau – namas ar jo plytos?“ Ir nenuostabu kodėl, nes atsakymas į šį klausimą yra tikrai ne vienas (iš dviejų). Štai atsakymas: Svarbiau – pilietis, vertingiau – valstybė. Pasistengsime nebūti marazmatiniais Dievo Aurigarijaus politikieriais, ale vistik pateiksime šventos evoliucijos sylos (po)lytinį vertinimą.

Tai yra dėl to, kad senose religijose darome prielaida jog laikas yra tiesi linija. O gal tikėti kaip Indai, jog laikas kartojasi (mes gyvename laiko atkarpoje kuri yra didelio apskritimo dalis). Arba remiantis moderniais terminais, gal materija visą laiką egzistavo, ir tik keičia savo formą.

Tikrai? Tai kur tada YRA purpuriniai Drakonai?

Visų pirma tai 55 metų gyvenimo, kadangi be mokslo pagalbos žmogus vidutiniškai gyvena 25 metus. Dabar apsidairykite aplinkui. Jūs neteksite visko ką matote.

Tada, kai visuomenės viduje individams neužtenka resursų išgyvenimui, prasideda vidinė konkurencija dėl išlikimo. Dažnai tai įvyksta blogai valdant ekonominius procesus. Arši konkurencija visuomenės viduje padalina ją į laimėtojus ir pralaimėjusius (nuskriaustuosius). Kovos tarp individų rezultatai ir įvardijami kaip "neteisybė". Ir atvirkščiai. Esant gerai visuomenės materialiai padėčiai išnyksta konkurencija dėl išlikimo. Visuomenės nariai pradeda daugiau bendradarbiauti ir tobulinti tarpusavio santykius. Tokia visuomenė suprasdama, jog bendradarbiaujant galima pasiekti daugiau, turi daugiau motyvų laikytis lygiaverčių mainų ir susitarimo taisyklės: "Aš elgiuosi su tavimi gerai, nes tikiuosi to pačio ir iš tavęs".

Šiuo metu mokslininkai dar negali užtikrintai atsakyti į šį klausimą, tačiau yra įvairių hipotezių. Viena iš jų buvo išdėstyta dar 1893 metais Charles Sanders Peirce'o: "Mokslo progresas pasieks tokį tašką, kai klausimu taps ne KOKIE yra fizikos dėsniai, bet KODĖL jie tokie. Vienintelis racionalus kelias paaiškinti, kodėl būtent tokie, nei kitokie dėsniai, tai jog patys dėsniai yra evoliucijos proceso rezultatas." arba kitaip tariant... sudėtingi dabartiniai dėsniai susiformavo iš elementarių dalių ir dėsnių evoliucijos procese nestabilūs ir silpni dėsniai buvo išstumti dėsnių, kuriose gyvename šiandien.

Kodėl gadinate narkomano laimę, naikindami kanapės laukus ir kurių išeina puikūs "laimės suktinukai"?

Elementarūs fizikos dėsniai yra tokie, kad net iš chaoso (padrikų elementariųjų materijos dalelių) formuojasi junginiai, be jokio papildomo įsikišimo. Atrodo, kad gyvybė yra neišvengiama evoliucijos (sudėtingėjimo) pakopa.

(Pvz. iš tirpalo išauga taisyklingi kristalai arba štai tokios gražios snaigės. Fotografija dešinėje yra tikra, o jei netikite, pagaukite kokią snaigę ir patys pakiškite po mikroskopu.). Kaip jau minėjome, į klausimą "Kodėl egzistuoja materija ir fizikos dėsniai?" mokslininkai dar ieško patikimo atsakymo ir toliau renka įrodymus.

Išsivysčiusiose šalyse žmonės gauna didesnius atlyginimus, bet vaiko auginimas kainuoja taip pat daugiau. Pvz.: jeigu išsivysčiusioje šalyje šeimos nariui išlaikyti reikia skirti 30% šeimos pajamų, šeima gali sau leisti turėti tik 3 narius (tėvas, mama ir 1 vaikas). Jeigu atsilikusioje šalyje šeimos nariui išlaikyti užtenka skirti 20% šeimos pajamų, šeima gali sau leisti turėti 5 narius (tėvas, mama ir 3 vaikai). T.y. +10% skirtumas šeimos nario išlaikymui gali sumažinti vaikų kiekį nuo 3 iki 1.Geros valdžios darbas yra sukurti tokią sistemą, kad šeimos pajamų (tame tarpe ir atlyginimų) užtektų auginti 2-3 vaikus. Tačiau daugelyje šalių tarpusavyje susijusiame politiniame ir verslo elite šiuo metu labiau dominuoja požiūris maksimaliai išspausti šalies gyventojus, o mažą gimstamumą kompensuoti importuojant atsilikusių šalių gyventojus.

Vertėtu žinoti, kad panašios mintys gali kilti skirtingiems žmonėms. Viena kartą buvo kalbama apie tautų išrastus patiekalus - t.y. ir koldūnus. Bandant jų autorystę priskirti kinams, kažkas pasakė: "Negi jūs manote, kad kitos tautos tokios kvailos, jog pačios negalėjo sugalvoti, kad galima mėsą įvynioti į tešlą."

Remiantis natūralios atrankos dėsniais - tie, kurie nenori gyventi išmiršta, palikdami laisvą vietą norintiems. Taip pat lemia ir protinės savybės. Žmogus gyvena vardan gyvenimo malonumų, kurie skatina mėgautis gyvenimu. Žmogus žudosi vardan problemų, kurios sukuria gyvenimo diskomfortą. Priklausomai nuo gyvenimo malonumų ir diskomforto, žmogus sprendžia - gyventi ar ne. Natūrali atranka, kurios dėka susiformavo "noras gyventi", tikriausiai yra pagrindinis faktorius. Pvz. tarakonai ir žiurkės mums neatrodo laimingai gyvenantys šiukšlynuose. Todėl mes manome, kad arba didžiausias kiekis savižudžių turi būti jų tarpe arba šie padarai neturi proto :).

Absoliučiai į visus klausimus gali atsakyti tik melagiai arba Dievas. Į Dievą daug vilčių nedėčiau, nes nuo tada kai mokslas pradėjo tikrinti bažnyčios pasakojimus, Jis pradėjo labai gerai slapstytis. :)

Jei tartumėm, kad nuo "Didžiojo Visatos Sprogimo" praėjo 12:00 valandų, tai pirmas mąstantis žmogus atsirado tik prieš 0,16 sekundės. Mokslo tyrimų dėka, mes jau žinome, kaip susiformavo galaktikos, žvaigždės, planetos, gyvybė. Dauguma atsakymų teks palaukti, nes mokslui reikia patobulėti. Jei žmonės rems mokslinius tyrimus, o ne patrauklias bažnyčios pasakas, gal ateis laikas, kai mokslas sugebės atsakyti į daugumą šiandien iškylančių klausimų.

Pirma reikia suprasti, kaip teorijos "gimsta" ir kada pavadinamos "žiniomis":

1. Žmogus stebi neaiškios kilmės reiškinį (fenomeną).
2. Sukuriamos tą reiškinį paaiškinančios hipotezės (teiginiai neparemti įrodymais).
3. Ieškoma įrodymu (religija užstrigo ties šiuo punktu)
   1. Naudojant hipotezę, bandoma numatyti kitą reiškinį arba kitų stebėjimų rezultatus.
   2. Nepriklausomi eksperimentatoriai atlieka eksperimentus, kurių metu bandoma patikrinti hipotezės duodamų prognozių teisingumą.
4. Randami įrodymai (tada atsijojamos klaidingos hipotezės).
5. Ieškoma praktinio pritaikymo (kartais praeina labai daug laiko).
6. Praktiškai pritaikoma (materijos procesai nukreipiami norima linkme).
7. Hipotezė pavadinama Teorija (teiginys paremtas įrodymais).

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad naujas hipotezes:

...religija bando priderinti prie: 1) jau esamų teorijų; 2) realybės įvykių.
...mokslas bando priderinti prie: 1) realybės įvykių; 2) jau esamų teorijų.

Tikriausiai pastebėjote, kad pamokslautojai savo "hipotezių" įrodymų pirma lenda ieškoti į Bibliją, o tik vėliau ieško pavyzdžių realybėje. Pvz. Jei po 2000 metu man pavyktų įtikinti, kad A.Lingren savo knygose rėmėsi realiais faktais, tai aš galėsiu įrodyti, kad Karlsonas ne tik gyveno ant stogo, bet ir turėjo propelerį. :) Skirtingai nuo religijos - moksle, iškilus prieštaravimams, yra pakoreguojamos teorijos, nes moksle pirmapradė yra materija. Mokslas siekia, kad jo teorijos, kuo tiksliau tą realybę atspindėtų. Kol hipotezė nepasiekia 5 punkto, korektiška yra sakyti: "TIKIU, kad ši hipotezė yra teisinga". Ir tik tada, kai hipotezė pasiekią punktą 6, galima sakyti: "ŽINAU, kad ši hipotezė yra teisinga.

Bažnyčia labai primena mažą vaiką, kuris laikydamasis kokios nors savo "hipotezės" pradeda meluoti, ir gina savo hipotezę vien tik tam, kad išneštų "sveiką kailį".

Netikėjimas duoda kelias privilegijas:

1. Galite ramiai sau drybsoti lovoje sekmadienio ryte.
2. Esate laisvi ir niekas nenurodinėja kaip turite gyventi.
3. Nereikia švaistyti vienintelio gyvenimo garbinant mirusį.
4. Nereikia bijoti neegzistuojančių demonų.
O ar tikite visais Dievais? Gal norite melstis Mekoje 6 kartus per dieną, juk ką prarasite?

Todėl, kad mokslininkai stebėdami ir tirdami realų pasaulį, pamatė jog materija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taip pat erdvė (tuštuma) begalinė, todėl nieko nuostabaus, jei ir laikas gali būti begalinis (t.y. tęstis be galo į praeitį ir ateitį). (Į klausimą, "kodėl pasaulis šiandien toks sudėtingas?", atsakymą rasite kituose šio skyriaus punktuose). Dabar klausimas tikintiems: "Kuo remiatės teigdami, kad pasaulis turėjo būti sukurtas? Ir kodėl Dievas egzistavo prieš jo sukūrimą?"

Nes negirdėjome, kad bažnyčia būtų atlikusi kruopščius Visatos tyrimus ar parėmusi nors vieną NASA kosminę tyrimų programą.

Nusikaltimas yra įvykis, kai vienas objektas padaro konkrečią žalą kitam prieš pastarojo valią t.y. įvykyje dalyvauja a) darantis nuostolius - nusikaltėlis ir b) patiriantis nuostolius - nukentėjęs. Prostitucija yra savanoriški mainai tarp dviejų žmonių – materialios vertybės už paslaugą. Ar šiuose mainuose yra nukentėjusių prieš savo valią? Ne. Nusikaltimas butų tada, jei vienas iš jų meluotų t.y. sąmoningai slėptų žalingas mainų pasekmes. Pvz. serga AIDS, apie tai žino, bet nutyli ir apkrečia savo partnerį mirtina liga.

Kitaip skambėtų: Jei esi partizanas, tai kodėl neini į priešo stovyklą ir viešai to nepareiški? Atsakymas: Sveikas protas sako, kad šiuo metu Interneto visuomenė yra žymiai demokratiškesnė ir nėra reikalo skubėti pulti į megztų berečių ir religingos tautos minią, kurios dalį kontroliuoja juodaskverniai. Va kai praplausime tautai smegenis, tada ir išlysime. :)

Kai budistai pradės belstis į mano duris sekmadienio ryte, - pradėsime pulti ir juos.

Mes nepykstame ant Dievo, taip kaip jūs nepykstate ant Graikų dievo Dzeuso. :)

Muhamedas (570-632), Islamo religijos įkūrėjas, vedė savo žmoną Aišą (613-678) 619 metais, kai jai buvo 6 metai. Seksu su ja užsiėmė, kai jai buvo 9 metai. Tuo metu Muchamedui buvo 52 metai. Musulmonai teigia, kad ji jau buvo subrendusi, nepaisant to, kad jų religiniuose šaltiniuose rašoma, jog ji dar žaidė su lėlėmis. Išvadas galite daryti patys.

Moksle joks pareiškimas, besiremiantis tik pasakojimu - kad ir kokiu nuoširdžiu, kad ir kaip giliai išgyventu, kad ir kokie pavyzdingi piliečiai tai tvirtintų, - nėra svarus svarstant bet kokį svarbų klausimą. Moksle svariausi argumentai yra tik tie, kuriuos galima pagrysti ir patikrinti įrodymais. Tai, ką kalba žmogus yra nepatikima. Žmonės kurie remiasi vien tik pasakojimais ir nuogirdomis kaip įrodymais yra vadinami lengvatikiais ir galiausiai už tai brangiai sumoka.

Nes mano, kad pastarieji neturi moralinių normų.

Norėdami atsakyti į ši klausimą, pirma panagrinėkime iš kur atsiranda poreikis tikėti Dievu (kad toks poreikis kyla bent 50% žmonių manau niekas nesiginčys). Manau, kad pagrindinė priežastis glūdi elementarioje mirties baimėje. Visos religijos siūlo išsivadavimą iš šios baimės vienokiu ar kitokiu būdu (pomirtinis gyvenimas, Rojus, reinkarnacija ir pan. priklausomai nuo pasirinktos religijos). Už tai iš tikinčiojo pareikalaujama "labai nedaug" - absoliutaus atsidavimo šios religijos dogmoms. Žmonėms, kuriuose baimė mirti labai stipriai išsikerojusi, religija tarnauja - kaip stipri ir veiksminga psichologinė pagalba. Čia manau susilauksiu daugybės tikinčiųjų priekaištų ir paneigimų, kad iš tiesų tikėjimą jie pasirinko dėl visai kitų priežasčių (surado Dievą, patyrė Jo malonę ir pan.), bet tai tiesiog tikrosios priežasties slėpimas.

Giliai pasąmonėje tikintieji tiesiog bijo laisvamanių, nes jiems atrodo, kad netikintis žmogus nebijo mirties, taigi nežinia ko iš jo galima tikėtis. Be to jie pavydi laisvės ir nebijojimo – juk laisvamanis netiki, kad po mirties paklius į pragarą ar bus kitame gyvenime kirminu. Daugumai tikinčiųjų svetimų religijų išpažinėjai yra dvasiškai žymiai artimesni nei laisvi žmonės, būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

Todėl, kad laisvamaniai nevengia pasišaipyti iš religinių teorijų, nes jiems jos atrodo kaip vaikiškos pasakos. Tikintieji nesugeba logiškai apginti savo teorijų ir pateikti įrodymų, nes jie to nepratę daryti. (Su tikinčiaisiais dažnai diskutuoti remiantis logika neįmanoma. Pati sąvoką " tikėti" pagal apibrėžimą reiškia "priimti kaip tiesą, be jokių įrodymų". Tai verta žinoti.). Todėl tikintieji pyksta ir tampa labai netolerantiški.

Kaip manote, kodėl gyvena šunys, katės, žiurkėnai, tarakonai ir visi kiti gyvūnai, nesukdami sau galvos dėl gyvenimo prasmės?! Nes natūralios atrankos (evoliucijos) dėka pastoviai nyksta norintys mirti ir dauginasi norintys gyventi. Natūrali atranka lėmė, kad daugintis - malonu, o žalotis - skausminga, nes tie, kam malonu save žaloti (žudytis), paprasčiausiai nepalieka palikuonių. Taip pat žmonės susikuria tikslus, organizuoja pramogas ir daug kitų dalykų, kurie gyvenimą daro malonų. Turime smalsumo jausmą, gyvename darydami nuostabius atradimus ir atverdami Visatos paslaptis apie kurias anksčiau net nenutuokėme.

Žinoma žmogus turi sudėtingas smegenis ir sugeba prikurti papildomų priežasčių, bei jas sureikšminti. Taip atsiranda kažkam naudingas:

...gyvenimas vardan prasmės (tikslo):

Skaitykite atsakymą į klausimą: Kokia gyvenimo prasmė?

...gyvenimas vardan Rojaus (atpildo):

Įsivaizduokite, kad sėdite kino teatre. Ir kas nors žmonėms pradeda siūlyti už nedidelį mokestį įsigyti loterijos bilietą, su kuriuo galima išlošti milijoną, jeigu pažiūrėsite filmą "Matrica" iki galo. Dalis žmonių tą bilietą nusipirks ir sėdės salėje iki galo galvodami vien apie loterijos bilietą, svajodami išlošti. Galvodami, kad filmą verta pažiūrėti vien tik dėl to bilieto. Tačiau didžioji dalis žmonių žiūrėtų filmą nepriklausomai ar siūlytų  kas nors tą loteriją ar ne ir sėdėtų vien dėl to, kad tas filmas yra įdomus. Daliai žmonių išviso tokie loterijos bilietai neįdomūs. Kiti tuos bilietus paprasčiausiai laiko kažkieno afera. Gyvenime būtent Bažnyčia ir yra tokių loterijos bilietų pardavinėtoja. (Tiesa, niekas dar nematė nei vieno laimėtojo).

P.S.: Manome, kad beprasmiškai elgiasi tie, kurie miršta, visą gyvenimą šliauždami į neegzistuojantį miražą.

Ar ji bėgo į bažnyčią? Tikriausiai priežasčių milijonai, bet nei viena "dieviškos" kilmės, net jei višta ir labai "dievobaiminga".

Bendros gyvenimo prasmės Visatoje nėra, jei prasmę apsibrėžti, kaip patį svarbiausią dalyką gyvenime. Taip yra todėl, kad Visata sudaryta iš materijos, kurios tarpusavio sąveikos dėsniai, yra per daug elementarūs. Visata neturi intelekto, ji yra tik medžiaga iš kurios gali formuotis intelektualūs objektai, kurie gali sau užsibrėžti tikslus ir skirstyti juos pagal svarbumą.

Mes galime užsibrėžti sau tikslą ir kažko pasiekti. Jei mes tą Tikslą pasiekėme vadinasi nugyvenome prasmingai.

Kitaip tariant, prasmingais darbais/poelgiais vadinamos tos pastangos, kurios priartina prie mūsų užsibrėžto tikslo. Šiuo klausimu labai mėgsta "pilstyti iš tuščio į kiaurą" religijos atstovai. Jie nubrėžia pagrindinį tikslą - patekti į rojų. Ir pradeda aiškinti, koks yra tas prasmingas gyvenimas. Ir kokius prasmingus darbus reikia daryti norint Ten patekti.

Dalis žmonių įsivaizduoja, kad tikslo (prasmės) buvimas yra svarbiausia priežastis, kodėl reikia gyventi. Manome, kad prasmingiausia užduotis dabar yra - išgyventi ir kuo geriau ištirti Pasaulį, kurio dalis esame. Kuo geriau pažinsime Visatos dėsnius ir istoriją, tuo tiksliau galėsime apibrėžti ar "Didžioji Prasmė" egzistuoja. Yra tikimybė, kad Visatą paversime didele skaičiavimo mašina, jeigu kvantinį susietumą bus galima panaudoti, kad perduoti informaciją akimirksniu iš vieno Visatos galo į kitą.

Ir jei egzistuoja, tai kokia ji yra. O tikėti tais, kurie 'nenuraukia' kaip veikia šis pasaulis yra kvaila ir naivu. Dar kvailiau yra skubėti kurtis sau prasmes, remiantis 'nenuraukiančių' teorijomis.

Kai įvyksta apvaisinimas - lytinių ląstelių susijungimas, bei spermatozoido branduolio susiliejimas su kiaušinėlio branduoliu, susidaro nauja ląstelė - zigota. Apvaisintas kiaušinėlis dalijasi ir virsta ląstelių keke - embrionu. Susiformavus 6-8 embriono ląstelėms genetikai ištraukia vieną ląstelę ir ištiria jos genus, ieškodami ligų (gali nustatyti ir lytį). Jei pavojingų ligų neranda - embrioną pritvirtina prie gimdos gleivinės. Jei randa - ima kitą embrioną ir tęsia iki sėkmės. Tokiu būdu tėvai susilaukia sveikų vaikų, kurie neturi pavojingų paveldimų ligų. Per metus šia paslauga Jungtinėse Amerikos Valstijose pasinaudoja šimtai šeimų.

Intelektas × Informacija × Iniciatyva (I³). Manome, kad žmogus (ar jų grupė) pasižymintis šiomis trimis savybėmis, gali savarankiškai susikurti sau sėkmingą gyvenimą. Tai savybės, kurių reikia kuriant naujas vertybes (kuriomis, galima keistis su kitais žmonėmis). Šiuos dalykus beveik visada galima kompensuoti kitomis savybėmis. Pvz. žmogus turintis unikalių savybių, kurias vertina aplinkiniai žmonės, susilaukia dėmesio. Tuo pasinaudojęs jis taip pat gali susikurti sėkmingą gyvenimą (pvz. nuostabus/švarus balsas, gražus/simetriškas veidas, įdomus/išsiskiriantis charakteris ir t.t.). Sėkmė ar nesėkmė dažnai priklauso ir nuo paprasčiausio atsitiktinumo. Ant galvos gali nukristi plyta, galima išlošti loterijoje arba netikėtai sutikti žmogų, kuris sąmoningai arba netyčia prisidės prie jūsų sėkmės.

Gyvyti objektai:

• ...sugeba atlikti procesus, kurie didina išlikimo galimybę;
• ...turi mechanizmą apsaugantį nuo griaunančio poveikio;
• ...evoliucionuoja (įgyja naujų požymių didinančių išlikimo galimybę);

Žemės gyvybei taikomi šie papildomi požymiai:

• ...sudaryti iš tokių komponentų kaip: angliavandeniai, lipidai, nukleino rūgščys ir proteinai;
• ...sudaryti bent iš vienos ląstelės;

Pastaba: pvz. sugebėjimas daugintis nėra būtinas gyvo objekto požymis, kadangi kartais objektai netenka šios savybės, o pagrindiniai požymiai yra tie kurie lemia sugebėjimą naudingai reaguot į aplinkos reiškinius. Gyvybės požymiai taip pat turėtų tikti ir Dirbtiniam Intelektui, kuris gali egzistuoti terpėse sudarytose iš neorganinių cheminių elementų.

Žmonės kuriems trūksta ne tik kritiškumo, bet ir pačių elementariausių psichologijos žinių. Iš esmės jie nenori įgyti nuodugnesnių žinių, o nori viso labo toliau tikėti - neabejotina, kad tai pats naiviausias požiūris, turint omeny visus žmogiškus paklydimus (Carlas Gustavas Jungas)

Jei ištempti vieną DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) molekulę, tai jos ilgis sudarytų 1,7 metrus.

Gyvybė gali būti sudaryta iš bet kokių materijos formų jeigu, tarp jos materialių dalelių veikiančios jėgos, sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir gali palaikyti šį jungini stabilioje būsenoje. Teoriškai, gyvybė gali būti sudaryta net iš šviesos.

Nauja gyvybės forma galima pavadinti ir kompiuterius, kurie atsirado kaip natūralus žmonijos evoliucijos žingsnis. Per paskutiniuosius metus, jie jau sugeba priimti savarankiškus sprendimus (t.y. tokius, kurių neužprogramavo programuotojai).

Kvailumas ir stichinės nelaimės. Kvailumas gydomas švietimo pagalba, o nelaimių protingas žmogus jau ir pats mokės išvengti.

Yra nemažai savybių :). Pirmoji dabar į galvą šauna - klastingų. Karo metu tokie žmonės gal ir reikalingi, tačiau taikioje visuomenėje klastingi žmonės didina tarpusavio nepasitikėjimą.

Nepasitikėjimas ardo kolektyvo santykius ir sulėtintina darbą, nes žmonės pradeda gaišti laiką ne dirbdami (pvz. dėl bendro didelio projekto), bet aiškindamiesi ar partneris neapgaus. Žmonės atsisako savo tikslų, kurių įgyvendinimas įmanomas tik bendradarbiaujant. Apgauti kūrėjai nustoja kurti ir savo idėjas mieliau nusineša į kapus, nei pasidalina jomis su sukčiais.

Pasitikėjimas kultūringose ir sąžiningose visuomenėse yra svarbi progreso ir turto priežastis. Atsilikusiose šalyse dažnai manoma, kad turtingi užsieniečiai yra lengvai apgaunami kvailiai, nes tokiose šalyse pasitikėjimas yra painiojamas su naivumu ir kvailumu, kai paprasčiasuiai tų šalių piliečiai yra didesni apgavikai ir melagiai, nesuprantantys, kad toks jų elgesys yra žemo socialinio intelekto požymis, o pastarasis yra viena iš skurdo priežasčių. Kai kurios televizijos, siekdamos reitingų, irgi pradeda piktnaudžiauti visuomenės pasitikėjimu, pateikdamos melą, kaip "skandalingą tiesą".

1998 metais buvo apklausta 517 JAV Nacionalinės Mokslo Akademijos narių. Rezultatai pateikti procentais (%). Palyginimui pateikti 1914 ir 1933 metų duomenys:

Biologai yra mažiausiai tikintys tarp mokslininkų. Matematikai daugiausiai. (Edward J. Larison and Larry Witham: "Leading Scientist Still Reject God." Nature, 1998;394,313) 2001 metais "Gallup Media" Amerikoje atliko tyrimus, kurie parodė, kad 86% amerikiečių tiki Dievu. Manau dabar aiškus ryšys tarp išsilavinimo ir tikėjimo į Dievą. Taip pat, yra labai daug duomenų, kuriuos paruošė CIA. Remiantis jais galima apibendrinti, statistiką ne tik Mokslo Akademijos, bet viso pasaulio mastu.

O čia 2001 metų Lietuvos visuotinio gyventojų surašymo statistika tiems, kas teigia, jog kuo didesnis išsilavinimas tuo didesnis religingumas.

Bažnyčia teigia, kad Komunija iš tiesų, o ne metaforiškai yra Jėzaus Kristaus kūnas. To neigimas prieš kelis šimtus metų reiškė mirties nuosprendį. Mums atrodo, kad chemiškai, mikroskopiškai ir kitais požiūriais tai viso labo kunigų dalijamas vaflis.

Kaip lapė išgelbės vištas nuo vilko :).

Statistika rodo, kad ten, kur bet kokia religija įgauna valdžią, prasideda teroras ir konfliktai ne tik prieš kitas valstybes, bet ir prieš savo piliečius. Ir kaip parodė istorija, Krikščionybė - ne išimtis. Ar žinote, kodėl pas mus niekas nedaužo galvos į žemę 5 kartus per dieną? Todėl, kad religija čia atskirta nuo valdžios - valstybės valdymo (po Inkvizicijos siautėjimo Europa pagaliau susiprotėjo). Įleiskite kunigus į parlamentą leisti įstatymus ir turėsite tokią pačią tvarką, kaip Irane. Be to, statistika rodo, kad tikintys dvigubai mieliau keičia dievus, nei pvz. netikintys žmonės. T.y., jei esi krikščionis, dvigubai daugiau šansų, kad priimsi Islamą, nei tai padarysi būdamas ateistu. Nuo islamo gali apsaugoti ne krikščionybė, o švietimas – ir šviesti reikia ne tik savo piliečius, bet tiekti intensyvią informacinę pagalba musulmoniškoms šalims.

Jei krikščionys realiai gytų maldos metu, daktarai seniai bankrutuotu. Be to, labai keista, kad jie tokiu būdu visai nesistengia patekti į savo išsvajotą Rojų. Kiekvieną karta, kai sergantis vaikas miršta ant besimeldžiančio krikščionių rankų, jie įsitikina, kad Dievo nėra.

Katalikybė nieko neremia, nes ji nekuria materialių vertybių. Ji surenka iš žmonių pinigus ir juos išdalina savo vardu (žinoma neužmiršdama ir sau liūto dalį pasiimti). Žmonės, aukodami religijai pinigus, netenka galimybės juos investuoti į mokslą, kuris sukuria naujus vaistus, techniką. Pvz. mokslo atradimų dėka, vienas fermeris dabar išmaitina 20 kartų daugiau žmonių, nei senovėje. Tai išgelbėja pasaulį nuo bado. Mokslas yra stiprios valstybės pamatas. Kiekviena stipri valstybė turi savo socialines programas, kurios yra žymiai platesnės ir efektyvesnės nei krikščioniška išmalda.

Evoliucijoje - paprastesni objektai formuojasi (evoliucionuoja) į intelektualesnius.
Kūryboje - intelektualesni objektai kuria už save paprastesnius objektus.

Kreacionistai ("Dievo sukurtos Visatos" šalininkai) sukuria intelektualesnį objektą (Dievą) tam, kad paaiškinti paprastesnio objekto (Visatos) atsiradimą. Ši teorija reikalauja, kad Pasaulyje jau egzistuotų arba galėtų akimirksniu "iš niekur" atsirasti intelektualus objektas. Tačiau, mūsų matomos Visatos ribose...

1. ...intelektualūs objektai akimirksniu "iš niekur" neatsiranda.
2. ...intelektualūs objektai iš chaoso atsiranda tik dėka ilgos evoliucijos.
3. ...objektas negali sukurti už save intelektualesnių objektų.

Logiškiausią būtų remtis tuo, ką matome mūsų Visatos ribose, nors Pasaulis gali būti begalinis, jame gali egzistuoti begalinis kiekis fizikos dėsnių, matavimų, kitų visatų, kitokių egzistavimų, chaoso, tobulumo, tai ko mes nežinome ir tai ko mes nežinome, kad nežinome ir t.t. ir pan. Gal net kažkur egzistuoja purpuriniai bebrai darantys stebuklus su Hario Poterio lazdelėmis. :)

Evoliucionistai teigia, kad, Evoliucijos dėka susiformavo Žmogus, kuris sukūrė Dievą.
Kreacionistai teigia, kad Dievas sukūrė Evoliuciją, kurios dėka susiformavo Žmogus.
P.S. Gal, Evoliucijos dėka formuojasi Dievas? :)

Krikščionimis vadinami visi Jėzaus Kristaus garbintojai (pvz.: katalikai, protestantai, stačiatikiai, anglikonai, ...). Katalikais vadinami tik tie žmonės, kurie priklauso Romos bažnyčiai t.y. universaliai religijos šakai.

Pats žodis "krikščionis" kilo iš Graikiško žodžio "christianos", kuris kilo iš žodžio "christos" reiškiančio "išrinktasis". Panašiai kaip Keanu Reeves iš The Matrix. :)

http://skepticsannotatedbible.com/

http://skepticsannotatedbible.com/quran/

Mūsų vaizduotėje.

Dievas gali būti visoje įsivaizduojamoje Visatoje. Tačiau realus pasaulis tai ne vaizduotė. Vaizduotė yra smegenų veiklos produktas ir realiame pasaulyje baigiasi ties fizinėmis smegenų ribomis. Dėl to, kad ir koks Dievas mums atrodytų viską apimantis, realios Visatos mastu Jis yra labai mažas.

P.S. Smegenyse kuriamas pasaulio modelis yra kažkuo panašus į kompiuteryje sukurtą pasaulį (pvz. Quake arba Doom). Žaidimuose jūsų kompiuterinis personažas gali nueiti ar nuskristi tūkstančius kilometrų. Tačiau Jūs tuo momentu realiame pasaulyje nenueisite toliau, nei metro nuo kompiuterio ekrano. Kompiuterio pasaulyje jūs galite sukurti kiek tik norite "Dievų". Aišku tie "Dievai" šiandien dar nebus tokie realūs kaip jūsų makaulėje :). Todėl linkime jums daugiau vaikščioti ir tirti realaus pasaulio kelius.

Pažvelgus į Pasaulį, nesunkiai pastebimi pavyzdžiai, kai žmogaus sukurti kūriniai atlieka pačiam žmogui (kūrėjui) neįveikiamas užduotis. Kad ir dauginimo ar dalybos veiksmus. Tai puikiai iliustruoja, jog kūrėjas nebūtinai turi būti visais atvejais tobulesnis už savo kūrinį... ir kūrinys gali pranokti kūrėją. Evoliucija yra vienas iš tų procesų, kurio metu "kūriniai" pranoksta savo "kūrėjus".

Kaip galima tikėti į Nieką, jei jis net neegzistuoja?

O ar jūs matėte Dievą? Dievas atrodo kaip Niekas. Dievas kvepia kaip Niekas, Dievas girdisi kaip Niekas. Atrodo, kad tamsta esate ateistas, nes tikite į Nieką? :)

Tik kvailiui reikia meilės iš nematomų dangaus gyventojų.

Mums musų irgi labai gaila, kad musų (kaip kaip kurių įstaigų gyventojų), neaplanko ne tik Jėzus, bet ir Napoleonas, bei Elvis Preslis su Pokemonais.

Jei ištyrėte visas religijas, turėjote suprasti, kad visi Dievai yra primityvių minčių, paaiškinti tai kas nežinoma, rezultatas.

Pabandome eksperimentą. Aš meldžiuosi už picą. Jei ji nepasirodys čia greičiau nei per 30 min. ar reikia nutarti, kad Dievo nėra? 1000 meldimosi valandų niekada neatstos 10 minučių nuoširdaus darbo.

O taip, mokslas prieš Dievą sudarė galingą slaptą sandėrį su FTB, KGB ir visais klastingais galaktikos ateiviais. :) Tik va labai keista: Kodėl krikščionybė, Žemėje turėdama daugiau nei 2 milijardus pasekėjų ir graibydama milijardus dolerių, negali skirti lėšų savo moksliniams tyrimams? Kodėl turėdama šimtus sau palankių palydovinių televizijos kanalų nepaskelbia savo tyrimų rezultatų su įrodymais? Juk Amerikoje 90% tikinčiu (Lietuvoje - 75%). Tyrimus galima atlikti ir krikščionybės sostinėje - Vatikane. Kaip čia taip išeina? Ar Popiežius irgi ateivis dalyvaujantis sąmoksle? :)

"Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvenciją."

Klysti. Pirma, tai mokslas tiria ne tik daiktus. Antra, dalykams, kurių neįmanoma apčiuopti materialiai, naudojami statistiniai metodai. T.y. Jeigu Dievas įtakoja tikinčiųjų gyvenimus, vadinasi tuos pokyčius būtų galima aprašyti. Pvz. tikintieji dažniau išlošia loterijose, nes Dievas atsiliepia tik į jų maldas.

Šis religinis „gandas“, kurį pastoviai kartoja religijos fanatikai, atsirado dėl to, kad kai kurie tikintieji klaidingai suvokia situaciją, kai mokslui praplėtus tyrimų sritį (teritoriją), mokslininkai susiduria su naujom sąlygom ir toje naujoje srityje senos formulės kartais nustoja duoti reikalingo tikslumo teisingas prognozes. Būtent tada atsiranda naujos mokslo teorijos, kurios ne paneigia, o dažniausiai papildo ir patikslina senąsias.

Pvz.: Kvantinė mechanika nepaneigė, nei Niutono nei Einšteino teorijos. Teorija teisinga yra tol, kol esant tam tikroms sąlygoms, ją aprašanti formulė duoda teisingas prognozes. Obuolys Žemėje, kaip krito nuo medžio su 9,8 m/s pagreičiu, taip iki šiol ir krenta. Žinoma, Kosmose šis dėsnis neveikia. Tačiau Einšteino formulės veikia dideliais kosminiais atstumais. Kvantinės mechanikos formulės yra teisingos esant labai mažiems atstumams, o "M-Teorija" apjungia jas visas į vieną bendrą Visatos veikimo hipotezę.

Teigti, kad pvz. Einšteino teorija (E=mc²) prieštarauja Niutono teorijai (F=ma), tai lyg teigti, kad pvz. atrastas mikroskopas prieštarauja ir paneigia teleskopą. Jie abu papildo mokslą ir yra skirti skirtingiems reiškiniams stebėti, matuoti.

Tiria - fizikai, astronomai, biologai, genetikai, neurologai ir pan. Tačiau yra institucijos kuriose dirba žmonės prognozuojantys žmonių mintis ir poelgius, kurie įvyks, jei bus panaudotas tam tikras išradimas ar jų grupė. Jie irgi dalinai mokslininkai, bet kitos srities. Tai sociologai, ekonomistai, politologai, humanitarai ir pan. Skirtumas tarp "tyrėjų" ir "prognozuotojų" yra tas, kad "prognozuotojai" neturi galimybės savo teorijų patikrinti taip tiksliai ir iškarto kaip "tyrėjai", todėl jų prognozėse pasitaiko žymiai daugiau klaidų.

Tikriausiai dirbtinis viruso sukūrimas, genetiškai modifikuoti vaisiai, gyvūnų klonavimas, žmonių embrionų atranka (JAV taikoma praktika, kad būsimas vaikas nepaveldėtų sunkių tėvų ligų) yra įrodymas to, kad mokslininkai neturi ir nesupranta gyvybės mechanizmo. :)

Taip, lengvatikiai niekada nepavargsta chamiškai teigti (sakyčiau, meluoti), kad mokslininkai neturi gyvybės mechanizmų iki šiol, nors mokslininkai sugeba aprašyti, atkartoti ir įtakoti norima linkme gyvybės mechanizmo dalis bei sako, kad tai vyksta natūraliai - juk PATYS MECHANIZMŲ aprašymai buvo sukurti STEBINT NATŪRALIAI VYKSTANČIUS PROCESUS (ir jiems aprašyti pilnai užtenka fizikos, chemijos ir statistikos be jokio papildomo "Proto" įsikišimo).

Aha, tai aukštos moralės ir tolerancijos vadovėlis. :) Va jums krikščioniškos moralės perlai iš "Naujojo Testamento":

Jėzus asmeniškai ragina žudyti:
2/1/18/6. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.

Krikščionybė kaip sekta - Jėzus ragina palikti šeimas:
2/1/29/29 Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.

Prie kankinimų ir žudymų prisidės asmeniškai ir pats Jėzus:
2/14/1/7 ... iš dangaus liepsnojančioje ugnyje apsireikš Viešpats Jėzus su savo galybės angelais.
2/14/1/8 Jis atmonys tiems, kurie nepripažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai.
2/14/1/9 Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės

Bedievius (ateistus, laisvamanius, pagonis ir kitokius) Dievas ir šventieji kankins asmeniškai:
2/26/1/14 Apie juos pranašavo septintasis nuo Adomo [žmogus] Henochas: "Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų
2/26/1/15 įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai".

Dievo Angelai (samdomi žudikai) nužudo Erodą:
2/5/12/23 Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė kirminų suėstas.

Visi kas myli šį gyvenimą yra bedieviai ir žinoma degs Pragare:
2/21/2/15 Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,

Pagonims irgi bus ne pyragai:
2/27/2/26 Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis;
2/27/2/27 jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai, -

Vaikai irgi ne išimtis:
2/27/2/23 Jos vaikus aš išžudysiu, ir visos bendrijos sužinos, kad aš esu tas, kuris kiaurai permato širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.

Nors pasauliečiai naikina mirties bausmę, bet čia jums ne krikščionybė:
Štai kokie sadistiniai kankinimai laukia žmonių per Dievo organizuojamą pasaulio pabaigą.
Daugeliui tai nesisapnavo net baisiausiuose košmaruose:

2/27/8/9 Trečdalis jūros pavirto krauju, trečdalis jūros padarų, turinčių gyvybę, išdvėsė, ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.
2/27/8/11 Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens.
2/27/9/2 Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų,
2/27/9/3 o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai.
2/27/9/4 Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.
2/27/9/5 Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų.
2/27/9/6 Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.
2/27/9/7 Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai - tarytum žmonių veidai;
2/27/9/17 Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera.
2/27/9/18 Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių - nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų.
2/27/9/19 Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.

P.S. Ir šiaip tai Naujasis Testamentas labai jau antižydiškas. Pvz.:
10 Nes daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų.
11 Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno.

Tik religija moko, kad "kažkas" gali būti padaromas iš "nieko". Nors patys, "niekų" teorijos skleidėjai, šio reiškinio negali pademonstruoti. :)

Pas tave šaldytuve sėdi mėlynas pingvinas, ...dabar gali neigti. Tu arba pripažinsi šį faktą arba neigdamas tik įrodysi, jog jis ten iš tiesų sėdi.

"Save the World – kill yourself."

Kai Dievas tave sukūrė, aš buvau beždžione. Iki dabar aš pasiekiau tavo išsivystymo lygi. Dar po tiek metų aš tave lygiai tiek pat pralenksiu. Ir mano atžvilgiu... beždžione būsi tu. Nes aš evoliucionuoju ir tobulėju... o tu... kaip buvai žmogus, taip liksi beždžione :).

Nusipirk bilietą, į natūralios evoliucijos muziejų, lengvatiki.

Tada Dievas ne krikščionis. Juk jis asmeniškai žudė žmones ir pažeidė beveik visus savo įstatymus. Jei netikite perskaitykite Bibliją. :)

Panašus klausimas iškyla tada, kai pilietis pažeidžia įstatymus. Ar valstybė iš jo turi atimti pilietybę? Ar tai neatrodo, kaip atsakomybės kratymasis? O gal Valstybės piliečiai turi pagalvoti, kodėl taip atsitiko ir pasiūlyti sprendimą? Pagal mus, krikščionis yra tas, kuris tiki Biblijos tiesomis ir skleidžia savo tikėjimą tarp kitų žmonių. O tai, ar jis pats jų laikosi, priklauso nuo jo sąžinės.

Žinoma, žinoma, alkoholis, narkotikai, jokiu būdu ne menas, sportas, filosofija ar šeima, nes visi pozityvūs dalykai šiame pasaulyje yra tik tikinčiųjų privilegija. :)

Ją surado dešimtis kartų ir visada skirtingose vietose, :) nors niekas negali rasti to pačio daikto du kartus. Astronautas James'as Erwin'as surengė kelias ekspedicijas Nojaus arkai surasti, ir niekada jos nerado.

Tai logiškai išeina, kad norint kalbėti apie narkotikus, reikia kelis metus pavartoti heroiną?

Geriau eik apsikeisk nuomonėm su Maiku Taisonu.

Tai kodėl gyvūnai taip sukurti, kad norėdami išgyventi yra priversti valgyti vienas kitą?

Mokslas, kuris nepripažįsta Dievo, mums suteikia tokias technologijas, kurių dėka, mes turime vis daugiau maisto, kurio pagaminimui nereikia skersti gyvūnų. O genetika yra toks mokslas kurio dėka galima bus sukurti augančius baltymus ir kitus riebalus ir žmogui nereikės skersti gyvūnų. Štai kur yra grožis.

Tobulai sukurta? Tai kodėl yra šaltos žiemos? Kirmėlės, uodai, skruzdėles, vėžys, katastrofų metai?

Tobuli dalykai yra natūralus gamtos reiškinys. Pasaulis nėra tobulas, o sudėtingas. Žodžiu "tobulas" vadinami sudėtingi objektai, kurių sandaroje galima įžvelgti proporcingas formas arba logines grandines (intelektą). Sudėtingesni (ir tobulesni) dalykai Pasaulyje formuojasi natūralios evoliucijos dėka, kuri paaiškina kodėl ir kaip jie susidaro iš elementaresnių (paprastesnių) objektų.

Jus negalite matyti mano šuns bezdalų, bet galite suvokti jog jie realūs. Tai gal Dievas yra kaip šuns bezdalai?

Visų pirma tai tokie posakiai rodo, kad krikščionys nesupranta mūsų argumentų.

Jei iki šiol žmonės galvotų, kad Žeme laikosi ant banginių - neturėtum vaistų net nuo gripo.

Na taip. Pamiršome padėti tašką, kas paneigia visas mūsų anksčiau išsakytas ir būsimas mintis. Dievas egzistuoja, ekstrasensai daro stebuklus, o Žemė vėl tapo plokščia, ...nes tas taškas - kiekvieno sakinio pagrindinės minties įrodymas. Nėra taško - nėra įrodymo.

Rašybos taisyklės kiekvienoje kalboje - skirtingos ir tėra tik tam tikros grupės žmonių (pvz. tautos) susitarimo reikalas. Jos ne tik skirtingos, bet ir pastoviai keičiamos. Todėl visų taisyklių idealiai žinoti neįmanoma - ypatingai žinant kelias kalbas. Iš visų žinomų kalbų kiekvienas atsirenka tai, kas atrodo geriausia, patogiausia ir tiksliausiai perduoda jų mintis (pvz. rusų kalbos sakinio struktūra, su lietuviškais simboliais). Filosofijoje visiškai nesvarbu, kaip užrašyta reikšmė, jeigu tai nekeičia pačios reikšmės. Svarbiausia, kad sakinys būtų suprastas skaitytojo taip, kaip to nori sakinio autorius. Žmonių nustatytos rašymo taisyklės - rėmai, į kuriuos ne visada sutalpinsi tai, ką nori pasakyti - kadangi jas kuria irgi ...ne viską žinantys filosofijos genijai. Todėl kartais tenka nusižengti. Suprantamas žmonių noras, pastebėjus trūkstantį tašką ant raidės, išreikštą sakinyje oponento mintį įvardinti, kaip klaidingą. Sakiniuose išdėstytas mintis bandoma sumenkinti ne tik trūkstančiais taškais ar nosinėmis. Tam pasitelkiama oponento plaukų spalva, lytis, priklausymas kokiai nors seksualinei ar tautinei mažumai - t.y. viskas, kas gali paneigti jei ne patį sakinį, tai bent jau sumenkinti aplinkinių pasitikėjimą oponentu. Taškai ar nosinės nėra ir negali būti pagrindinę sakinio mintį įrodantys ar paneigiantys faktai, kadangi jie tik minties užrašymo būdas, o ne pati mintis. "Ąsotis" parašytas kaip "asotis" netampa nei kibiru, nei kuo nors kitu. Kalbant apie kalbos "teisingumą", kalbininkai galėtų išsiimti rąstus ir iš savo akių. Pvz.: realybėje daiktai neturi lyties todėl "kėdė" negali būti moteriškos, o "stalas" vyriškos giminės. Išimtys apskritai yra kalbos apendiksai.

"Gurmanams", besimėgaujantiems skaitymu tarp eilučių  bei ieškantiems didelės filosofijos taškuose (gramatikoje), galime pasiūlyti, daugiau dėmesio kreipti į mintis, o ne tekstą arba į šią iliustraciją - skaitykite sau į sveikatą (tarp eilučių). :)

O ko reikia žodžiui ištarti?

Per metus mokslininkai panaudoja 3 milijonus gyvūnų. Per metus, nuo ligų, miršta daugiau nei 55 milijonai žmonių. Paskaičiuokim ir gausim, kad per gyvenimą vienam žmogui tenka po 2 laboratorines pelytes. Tačiau, dėka tokių eksperimentų, mokslininkai padarė didelę pažangą atrasdami vaistus. Tai padėjo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę daugiau nei 2 kartus. Kai švęsi savo 33 gimtadienį, galėsi pagalvoti: Kas yra geriau - gyventi dvigubai ilgiau ar užversti kanopas ir išgelbėti laboratorinį triušiuką?

Darant eksperimentus su gyvūnais buvo pagamintos vakcinos nuo šių ligų: juodligės, choleros, difterijos, gripo, vėjaraupių, hepatito, tymų, kiaulytės, poliomielito, pasiutligės, raudonukės, raupų, stabligės, kokliušo ir geltonosios karštligės. Medikamentai: insulinas, penicilinas, streptomicinas, nuskausminantieji, antikoaguliantai, vaistai naudojami chemoterapijoje ir ciklospirinas. Prietaisai: širdies stimuliatoriai, dirbtinė širdis, dirbtinis kelis. Procedūros: širdies , inkstų, kepenų, ragenos ir kitų organų transplantacija. Be eksperimentų su gyvūnai nebūtų ir šiuolaikinės efektyvios medicinos.

Paaiškinti gali ir čiukčia, o va tegul pabando įrodyti savo paaiškinimus realiais faktais.

Čia pacituosime vieną iš daugelio Biblijos atkarpėlių, kuri iliustruoja "laisvę rinktis" :): "2Krn 15:13. Ir kurs ne norėtų jėškoti Viešpaties, Izraėlio Dievo, tam tektų mirti, tiek mažiemsiems, tiek didiemsiems, tiek vyrams, tiek moterims."

Žmonijos istorija aiškiai rodo, kad pačios religijos yra tų problemų dalis.

Visos ideologijos ignoruojančios pasaulio dėsnius tik sukelia problemas. Tai tas pats kas sakyti: "Mano ideologijoje nėra kalnų - todėl man nekils problemų su tiltais." Deja, atsiranda koks kalnas ir ideologija pradeda byrėti. Mokslas tuos kalnus ištiria, sužymi ir eina toliau.

Žmonių kvailumo, tingėjimo ir lengvatikystės irgi nepavyko sunaikinti - kas tuomet stovi už jų?

Žinoma, o su peiliu tikriausiai galima išmokti tik žmonės pjauti. :)

Labai jau nuvertini realų pasaulį ir ignoruoji pusę Evoliucijos dėsnių. Ji ne tik skatina kovoti už save, bet ir jungtis (nes tai savybė kuri padeda išlikti). Paprasčiausiai gerąsias Evoliucijos savybes (pvz. organizmų jungimąsi ir bendradarbiavimą), kurios padeda pasiekti tikslų, neįveikiamų vienam individui, bažnyčia melagingai prisiskiria vien savo sričiai ir savo Dievui. Mes žinoma patikėtumėm, bet tik po to kai kiekviename skruzdėlyne parodysite po bažnytėlę ir mažą popiežiuką su biblija rankose :).

Šėtonas realiai neegzistuoja.

Kvailio rankose ir "PHILIPS" lygintuvas yra pavojingas. Ar dėl to reikia uždrausti lygintuvus?

Tu teisus, lengvatikiams kyla mažai klausimų bet kokiu atveju.

Jeigu norite, kad jūsų partneris, radęs gatvėje €10000, parneštų juos namo ir atiduotų jums €5000 – jūs norite lojalaus partnerio (sąžiningo su jumis, bet nebūtinai sąžiningo su kitais).

Jeigu norite, kad jūsų partneris, radęs gatvėje €10000, juos visus nuneštų ir atiduotų policijai – jūs norite sąžiningo partnerio (sąžiningo su visais).

Reikėtų tik prsiminti, kad jeigu žmogus nėra sąžiningas su kitais, su jumis jis irgi, greičiausiai, elgsis panašiai.

Lojalumas vertinamas labiau diktatūrose, nei demokratinėse valstybėse. Sąžiningumas vertinamas labiau demokratinėse valstybėse, nei diktatūrose. Tai yra ir viena ir priežasčių, kodėl diktatūros yra labiau ekonomiškai ir socialiai atsilikusios, nei demokratijos. Nes sąžiningumas yra tiesiogiai susijęs su teisingumu ir tiesa. Lojalumas, deja, yra ne visada sąžiningas ir teisingas. Tos visuomenės-šalys, kur tiesa su teisingumu (kuris į save įtraukia ir atpildą už gerus ir blogus darbus) turi didesnį prioritetą, veikia sklandžiau ir dėl to turi didesnį evoliucinį privalumą prieš tas visuomenes-šalis, kuriose viso to mažiau ir daugiau tarpusavio apgaudinėjimo, klaidinimo, melo ir dėl to kylančio streso, nepasitikėjimo, konfliktų.

Sąžiningumas individualiai gali būti nuostolingas, bet labiau atsiperka grupiniu mastu. Dėl tos priežasties žmonėms, kurie sugeba mąstyti tik savo siaurose individualiose ribose, gali būti sunku suvokti sąžiningumo vertę ir jų vertybių sąraše jis užima ne tokią svarbią vietą, kaip lojalumas. Buvimas sąžiningu tik tais atvejais, kai tai asmeniškai naudinga ir nekelia nuostolių, nėra toks vertingas, nei tuo atveju, kai dėl to tenka patirti nuostolius. T.y., žmogaus sąžiningumo vertė priklauso nuo to, kiek dėl jos žmogus paaukoja savo gerovės.

Jeigu žmogus ar kompanija reikalauja iš jūsų lojalumo, o ne sąžiningumo... kad nepatekti ateityje į keblią situaciją, jūs turite aiškiai iš anksto apibrėžti, kad jūsų lojalumas galioja tik sąžiningai veiklai ir nėra skirtas dangstyti nusikaltimus. Būti lojaliu tokiu atveju reiškia, kad pastebėjus klaidas ar nusikaltimus, jūs pirmiausia pabandysite ištaisyti situaciją ir atstatyti teisingumą sutartinai su tuo, kam pažadėjote būti lojaliu. Jeigu tai nepakeis situacijos, sutartis būti lojaliu (noras, kad jūs toliau dangstytumėte nusikaltimus) bus nutraukta. Abi pusės turi laikytis pažado, kad sutartis galiotų.

Tiesos žinojimas ir priėmimas nedaro mus blogais. Svarbu, kaip mes naudojame ją savo elgesiui. Vieni, žinodami, kad vaikai yra kvaili, duoda jiems į rankas mokyklinius vadovėlius. Kiti, pasinaudodami jų kvailumu, bando išvilioti tėvų banko kortelių numerius. Vieni, pamatę avarijoje gulintį žmogų, bando ištraukti jį iš po rūkstančio automobilio. Kiti pagriebia ir pabėga su jo telefonu. Vieni, pamatę moterį be sąmonės, bando ją atgaivinti. Kiti pasinaudoja proga išprievartauti. Mus daro blogais ne pats žinojimas, kad kažkas yra kvailesnis ar bejėgiškesnis, o kaip pasinaudojame tomis žiniomis ir elgiamės su žmonėmis, esančiais panašiose situacijose. Dalis žmonių neskiria žinojimo nuo elgesio ir galvoja, kad žinojimas apie kito bejėgiška situaciją yra toks pat blogis, nes automatiškai veda prie blogo elgesio. Kartais veda, ypatingai atsilikusiose šalyse, bet išsivysčiusiose šalyse daugiau žmonių naudoja tokias žinias padėti ir pataisyti situaciją.

Netiesa.

Elementarūs atlikti testai įrodė, kad net ir 50 centų stebuklingai keičia žmonių nuotaiką, jausmus bei elgesį, tad kodėl visi rėkiame, kad neparsiduodame? Štai čia psichologo Navaičio straipsnio dalis apie vieną atliktą testą:

Situacija: žmonės eina į telefono būdelę paskambinti. Vieni, iš atėjusiųjų į būdelę, randa 50 centų, su kuriais jie gali nemokamai paskambinti, kiti - neranda. Visiems išeinant iš būdeles inscenizuojama situacija, kad į būdelės duris atsiremia moteris, kuriai iš rankų iškrenta knygos. Ir ką Jūs manote? 8 iš 10 žmonių, kurie rado monetas viduje, padėjo moteriai susirinkti daiktus ir atsiprašė, tuo tarpu tarp neradusiųjų 50 centų iš 10 tik 2 žmonės padėjo susirikti moteriai daiktus. Manau, kad ši situacija akivaizdžiai įrodo, jog pinigai tikrai keičia žmogų. Blogiausias dalykas galbūt yra ne tas, kad vyksta pasikeitimas, o tas, kad pačiam žmogui viskas atrodo šiek tiek kitaip. Jis mano, kad tai neturi jokios įtakos, tačiau, ar iš tiesų taip yra? (Tomas Riuka)

Tačiau tikintiems jie pasakojami lyg būtų tiesa aprašyta Biblijoje. Bet jei tai alegorijos, gal ir Dievas yra alegorija? Ir pomirtinis gyvenimas? Ir viskas kuo tiki Krikščionys irgi yra tik alegorijos.

Kokioje eroje? Didieji Kanjonų sluoksniai susiformavo per milijonus metų, ir juose nėra jokių tvano požymių. Žinoma, lokalių potvynių yra buvę, bet tikrai ne tokių katastrofinių "gabaritų" kaip minima Biblijoje, jog reikėtų skelbti Armagedoną. :)

Matosi, kad apie natūralia atranką nutuoki kaip runkelis. Vaikas bando išgyventi. Kiekviena gamtos gyvybės forma kovoja už save. Tai yra progreso ir tobulėjimo pagrindas, nes konkurencijos dėka išlieka turintys geriausias ir tobuliausias savybes. Vaikas nori gyventi ir stengiasi kaip sugeba. Ar tai yra "blogis"? Augdami žmonės išsiaiškina, kad bendradarbiavimas duoda dar geresnių rezultatų, nei kova už motinos papą. :).

Ar tokia moralė, kai reikia prievartauti užkariautas moteris karo metu (Biblijoje jos dovanojamos kaip nuosavybė)? O gal tokia moralė, kuria biblijoje pabrėžiama Dievo šlovė, galybė (ir gailestingumas :) ?: "31. Ale žmones, jame esančius, jis išvedęs juos paguldydino ir su geležiniais piuklais tus perpiovė, kirviais bei tašlyčiomis sukapojo ir plytnyčiose sudegino. Taipo jis darė visiems miestams vaikų Amon. Tai Dovidas ir visi žmonės vėl pargrįžo į Jėruzalę. (Antra knyga Zomėlio. Perskyrimas 12.)"

Pradžiai informacija:

Judaizmas - žydų religija.

Tanachas - judaistų Šventas Raštas. Tanachas dar vadinamas "Rašytine Tora". Tanachą sudaro 24 knygos, kurios suskirstytos į 3 dalis: 5 Toros knygos, 8 Pranašų knygos, 11 Raštų knygų. Krikščionių "Senasis Testamentas" yra Tanacho vertimas.

Mishnah - judaistų religinių raštų rinkinys, aiškinantis 5 Toros knygas, bei nurodantis kaip jas reikia interpretuoti ir naudoti gyvenime. Mishnah dar vadinamas "Žodine Tora". Mishnah sudaro 63 traktatai suskirstyti į 6 dalis. Konservatyvūs judaistai teigia, kad Dievas išmokė Mozę "Žodinės Toros". Mozė vėliau mokė kitus, kiti dar kitus. Ir taip iki 2 amžiaus. Žmonės rašė tas žinias. Ir kai jų susikaupė pakankamai daug - šiuos raštus pavadino Mishnah.

Iki 6 m.e. amžiaus judaistai pagal pasakojimus sudarė dar 6 Toros aiškinamąsias knygas: Tosefta, Mekhileta, Sifra, Sifre, Jeruzalės Talmudas, Babilono Talmudas. Babilono Talmudas yra išsamiausias, dėl to dar vadinamas paprasčiausiai "Talmudu".

Babilono Talmudas turi neįprastą sandarą:

• Viduryje - skelbiamas pagrindinis tekstas (pvz. ištrauka iš Toros).
• Kairėje - viduryje esančios dalies komentaras.
• Dešinėje - naujesnis, viduryje esančios dalies komentaras (šis komentaras gali paneigti komentarą esantį kairėje).
• Apačioje - konkretūs teismų procesų ir sprendimų pavydžiai.

Judaistams Talmudas yra tartum religinis, etinis ir teisinis vadovėlis, kuriuo jie vadovaujasi ir šiomis dienomis.

Gojus - ne judaistas.

O dabar keletas moralių ir meilę skleidžiančių eilučių iš Talmudo:

"Gojaus užmušimas tolygus laukinio žvėries užmušimui" (Sanhedrin 59a). "Gojus, kuris domisi Talmudu, užsitraukia kaltę ir yra vertas mirties" (Sanhedrin 59a). "Papasakoti gojams apie mūsų religinius ryšius yra tolygu visų žydų išnaikinimui, nes jei gojai žinotų, ką mes apie juos atvirai kalbame, mus užmuštų" (Libbre David 37). "Lytiniai santykiai su mergaite yra leidžiami, jei ji sulaukė trijų metu" (Yebhamoth 11b). "Žydas gali ir privalo melagingai prisiekti, kai gojus jo klausia, ar žydų knygos nieko priešiško nerašo prieš juos (gojus)" (Szaaloth-Utszabot, The Book of Jore Dia). "Žydai yra žmonės, tačiau visos pasaulio tautos nėra žmonės, bet gyvuliai" (Baba Necia 114, 6)."Kai pasirodys Mesijas, kiekvienas žydas turės 2800 vergų" (Simeon Haddarsen, fol. 56-D). "Goju mergaitę, kuri yra trijų metų amžiaus, galima paimti jėga (t.y. išprievartauti)" (Aboda Sarah 37a). "Jei gojus užmuštų žydą, turi atsakyti už tai. Jei žydas užmuštų goju, neturi jokios atsakomybes" (Gad. Shas. 2:2)."Visas kitu tautų turtas priklauso žydams, kurie turi teise be jokiu skrupulu jį užvaldyti." (Schulchan Aruch, Choszen Hamiszpat 348) "Dievas suteikė žydams teisę į visų tautų turtą ir kraują." (Seph. Jp., 92, 1).

Taip. Tik mes paprasčiausiai nedirbame ir netarnaujame išgalvotoms būtybėms.

Daugelis mokslininkų augo religinėse šeimose, todėl vaikystėje daugelis jų tikrai buvo tikintys. Bet paaugus ir pažinus pasaulį Dievo hipotezė išgaravo taip pat, kaip ir tikėjimas Kalėdų Seneliu. Todėl tokie posakiai apie mokslininkų religingumą yra tipiškas melas. Kuo aukštesnis grupės išsilavinimas tuo joje mažiau religingų žmonių. Į Dievą ir iliuzijas daugiau tiki humanitarai (pvz. šou atstovai), nes apie pasaulio sandara dažnai išmano nedaug. Todėl ir papuola ant religinių iliuzijų kabliuko. Humanitarai yra ne mokslininkai, o filosofai. Mokslininkai savo filosofijose, kartais nevengia vartoti žodį "Dievas", kaip "Gamta" sinonimą, nors su religiniu Dievu tai neturi nieko bendro.

Albertas Einšteinas (1879-1955. žymus Vokietijos-Amerikos fizikas) buvo tikintis tik iki 12 metų. Tačiau tikintys nepavargsta meluoti ir iškraipyti istoriją. Pats Einšteinas apie šiuos gandus rašė: "Tai ką jūs perskaitėte apie mano religinius įsitikinimus, žinoma, buvo melas. Melas, kuris pastoviai kartojamas. Aš netikiu į Dievą ir niekada to nepaneigiau, bet tiksliai paaiškinau. Jeigu manyje yra kas nors, ką būtų galima pavadinti religija, tai tik beribis gėrėjimasis pasaulio struktūra, kiek tik mūsų mokslas pajėgus atskleisti." (Albert Einstein, 1954, from Albert Einstein: The Human Side, edited by Helen Dukas and Banesh Hoffman, Princeton University Press). Einšteinas kartais vartojo Dievo sąvoką, bet ji nieko bendro su Krikščionybe ar religija neturi. Kaip žmonės kartais sako, kad pvz. meilė yra jų Dievas, ar gamta yra jų Dievas.

Žinoma. Ir arkliui aišku, kad ten ne runkelis formuojasi. 8 savaičių embrionas (ląstelių mišinys) savo forma panašus į krevetę be nervų sistemos ir smegenų. Žmogus pradeda formuotis tada, kai organizme susiformuoja ir pradeda funkcionuoti smegenys. Nes būtent smegenys pasižymi tokiomis savybėmis, kaip jausmai ir mintys. Kol nėra smegenų - nėra ir Žmogaus. Koks gi Žmogus be smegenų? Nebent religinis fanatikas. Todėl iki to momento embrionas turi turėti tokias pačias teises, kaip ir visos krevetės. :) Kunigai dažnai klaidingai interpretuoja mokslininkų pasisakymus. Ir bet kokį žmogienos gabalą vadina "Žmogumi".

Įdomu, kaip Egiptiečiai nukopijavo nuo krikščionybės, kai egiptiečių mitai susiformavo 4000 metų anksčiau

Straipsnyje: "Jėzus Kristus - išgalvotas ir nuplagijuotas pasaulio išganytojas." rasite detalius ir konkrečius palyginimus, liudijančius jog krikščionybė, paprasčiausiai pasisavino dalį istorijų iš senesnių religijų.

Kodėl bitės sparnų struktūra nesutampa su paukščių struktūra? Ar juos sukūrė ne vienas Kūrėjas. Gal bites sukūrė Šėtonas? O kas sukūrė askarides žmogaus šiknoje?

Panašią sandarą lemia, skirtingose Visatos vietose veikiantys, vienodi fizikos dėsniai. Pvz. Todėl vandens lašas, nesvarumo būsenoje visada priims idealaus rutulio formą, nepriklausomai kokiame Visatos kampelyje tai atsitiktų.

O ar mes privalome žudyti žmones kurie dirba sekmadienį? Ar moteris turi nužudyti karvelį, po kiekvieno jos menstruacijos ciklo ar susitepimo? Kaip ten su tais kitais Dievo prisakymais?

Taip pat yra daug tokių, kuriuos buvo pagrobę ateiviai.

Jei būtų tikrų dirbinių, fizikai ir chemikai susipeštų dėl teisės paskelbti atradimą, kad tarp mūsų esama ateivių, kurie vartoja, tarkim, nežinomus metalų lydinius arba neeilinio stiprumo, elastingumo ar laidumo medžiagas. Praktiniai tokio radinio padariniai, jau nekalbant apie ateivių invazijos patvirtinimą, būtų milžiniški. Tačiau tokių radinių kažko nematyti. Argi tai nieko nesako?

Sokratas padarė sakinyje loginę klaidą. Šia fraze jis suteikė teisę visiems nieko nežinantiems obliams, užsiklijuoti sau ant kaktos lipduką - "Aš Sokratas" :). Teisingiau butų pvz.: "Įgytos žinios sukelia vis daugiau naujų klausimų, nei duoda atsakymų." arba "Mano žinios labai mažos, lyginant su pasaulyje esančiu informacijos kiekiu."

Jie paminėjo, kad matė Jėzų? Gal Jie asmeniškai matė jo stebuklus ar prisikėlimą? Jei ne tada ką jie ten rašė? Ar tik ne gandus kuriuos jiems kažkas kitas papasakojo?

Taip, lengvatikiai tiek, matyt, ir naudoja. O krūva sukčių, pasigriebė tokią egzotišką nesąmonę, kalasi krūvas pinigų, padėdami kvailiams "įjungti" likusius 90%.

Šis gandas atsirado tada, kai 1908 metais žmonės pradėjo iškraipyti Pierre Flourens 1800 metais atliktą darbą. Daugiau apie tai čia...

Tikėjimas nesukuria faktų. Vaikai irgi tiki Stebuklingu Kalėdų Seneliu apsuptu nykštukais. Ar jis yra?

Norėdami įrodyti NEMATERIALAUS Dievo-Kūrėjo egzistavimą tikintys kartais pasitelkia pavyzdžius apie MATERIALIAME pasaulyje su MATERIALIAIS įrankiais MATERIALAUS kūrėjo iš MATERIJOS sukurtus MATERIALIUS objektus. Kaip pavyzdys su laikrodžiu:

"Einate ir smėlyje pamatote laikrodį. Juk jis neatsirado atsitiktinai, kažkam sprogus (kartais pavartojama "sprogus niekui") – tai neįmanoma. Jūs suprantate, kad laikrodis turi savo kūrėją-laikrodininką. Tai reiškia, kad viskas turi savo kūrėją, tame tarpe ir pasaulis." Panašiuose pavyzdžiuose tikintys nepastebi, kad:

1. Mokslininkai niekada nesakė, kad "Didžiojo Sprogimo" metu sprogo niekas – tai pačių tikinčiųjų išfantazuota absoliuti nesąmonė. Pagrindinis energijos/materijos tvermės dėsnis, kad energija/materija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o tik keičia savo formą reiškia, kad MATERIALUS Pasaulis NEBUVO sukurtas, o egzistavo ir egzistuos amžinai. Keitėsi ir keisis tik jo forma.

2. Laikrodis neatsirado iš karto ar sprogus kažkam ar niekui. Nuo "Didžiojo Sprogimo" reiškinio iki laikrodžio atsiradimo sekė ilgas evoliucijos procesas. Kol iš MATERIJOS buvo sukurtas MATERIALUS laikrodis, praėjo milijardai (~14) metų. Pirmiausia paties MATERIALAUS žmogaus evoliucijos, kol jis išsivystė iki tokio, jog galėtų kurti laikrodžius. Kiekvienas laikrodžio varžtelis, krumpliaratis ir kitos detalės, formos, apjungimo deriniai irgi turėjo savo ilgą evoliuciją nuo primityvaus ir paprasto, iki sudėtingo. Netgi mąstymas (kur gimė laikrodžio idėja) yra MATERIALUS procesas ir atmintis - MATERIALI. Iš sukauptų žinių-informacijos fragmentų (nukopijuotų į galvą iš realaus pasaulio) žmonės kaip iš mozaikos akmenukų savo galvoje-smegenyse (informacijos nešiklyje) gali dėlioti-kurti naujas kombinacijas-derinius (idėjas-"brėžinius"). Vėliau jie gali perkelti tai ant popieriaus ar kito MATERIALAUS informacijos nešiklio arba iškarto imtis įgyvendinti. Vaizduojamas pavyzdyje laikrodis  nebuvo surinktas iš karto toks, kokį matome jį šiandien. Viskas prasidėjo nuo paprasto pagalio, įsmeigto į smėlį saulėtą dieną (o gal ir dar paprasčiau). Vėliau žmonės išmoko lydyti metalą, gaminti stiklą, skaičiuoti iki 24/60 ir pan. Šis ILGAS ir MATERIALUS procesas neturi nieko bendro su NEMATERIALIAIS dievais ar STAIGIU atsiradimu iš nieko ar sprogimų ir chaoso. Tvarkingos formos palaipsniui randasi dėl elementarių fizikos dėsnių, tarp kurių yra ne tik stūmimo, bet ir traukos jėga. MATERIALUS laikrodžio MATERIALUS kūrėjas yra neatsiejama MATERIJOS dalis. Taip, laikrodis įrodo intelekto egzistavimą - bet jis įrodo MATERIALAUS, o ne Dieviško intelekto egzistavimą ir kad sugebėjimas mąstyti ir kūrybinis potencialas slypi pačioje MATERIJOJE, kuri pajėgi, laikui bėgant (dėka elementarių fizikos dėsnių) kurti iš paprastų objektų sudėtingesnius junginius... iki tokio lygio, kol tie sudėtingi junginiai pradeda priiminėti savo sprendimus bei formuoti kitus naujus objektus, nuo paprastų iki sudėtingų ...kaip pvz. laikrodis - tam nereikia jokio Dievo. Tik vaikiškose pasakose infantilams... išlenda iš kažkur kažkoks stebuklingas dievas ir nulipdo iš molio žmones ir visą pasaulį per 6 dienas. Vualia... lengvatikiai aikčioja iš susižavėjimo tokiu išgalvotu stebuklu.

3. Vien tai, kad gimei ŠIANDIEN ir suradai kažką tvarkingo, jau suformuoto Gamtos ar jos judančių dalių (kaip žmonių) iki tavo gimimo… tai nereiškia, kad visa tai atsirado akimirksniu ar atsitiktinai ar buvo sukurta Dievo. Tai tik TU pats, kuris visa tai pamatė tik šiandien... atsitiktinai ir akimirksniu.

4. Evoliucija tai ne tik atsitiktinės mutacijos bet ir neatsitiktinė atranka - šia dalį tikintys dažnai sąmoningai ignoruoja. Kartais laikrodis lyginamas su gyvais organizmais, bet laikrodis nėra gyvas organizmas ir neevoliucionuoja pats per dauginimąsi.

Pavyzdžiai su MATERIALIŲ kūrėjų iš MATERIJOS sukurtais MATERIALIAIS laikrodžiais, automobiliais, paveikslais ar užrašais smėlyje neįrodo NEMATERIALAUS kūrėjo Dievo egzistavimą. Jie įrodo, kad kūrybinis potencialas ir sugebėjimas keistis ir keisti slypi pačioje MATERIJOJE. Kūrybiškumas yra MATERIALAUS pasaulio sudėtinė dalis ir nereikalauja dieviško įsikišimo - norint kurti nereikia būti Dievu... tą sugeba pati materija, kai viena jos dalis sąveikauja ir įtakoja kitą dalį.

Kartais NEMATOMAM dievui įrodyti pasitelkiami pavyzdžiai su vėju ar elektra, kurie, pasak tikinčių, yra "nematomi", kaip ir jų Dievas. Bet vėjas, kaip ir elektra yra MATERIALUS MATERIALIŲ dalelių (atomų ir elektronų) judėjimas. Dėl to mokslininkai gali matuoti vėjo greitį, stiprumą ar fiksuoti elektros srovės stiprumą materialiais prietaisais. Mes negalime plikomis akimis matyti pačių atomų ir elektronų, tačiau galime pajusti jų poveikį kitais MATERIALIAIS jutimo organais. Mes galime matyti objektus ne tik tiesiogiai, bet ir per jų MATERIALŲ poveikį MATERIALIAI aplinkai.... stebint kaip vėjas plėšo namų stogus, kedena plaukus ir pan. Elektros egzistavimą nesunku "pamatyti" įkišus du MATERIALIUS pirštus į MATERIALIĄ rozetę. Akys nėra vienintelis MATERIALUS "matymo" prietaisas-organas, galintis fiksuoti MATERIALIUS reiškinius, kaip vėjas ar elektra. T.y. MATERIALIAIS jutikliais lengvai visiems MATOMI MATERIALŪS vėjas su elektra nieko bendro su NEMATOMU ir NEMATERIALIU dievu neturi.
 
Kristalų augimas, stalaktitais ir stalagmitais nusėtos olos aiškiai rodo, kad objektams susiformuoti nereikia jokių dangiškų lipdančių rankų... jiems susiformuoti užtenka paprasčiausių fizikos dėsnių - pati gamta sugeba kurti sudėtingas ir tvarkingas formas. Remiantis fizikos dėsniais, iš paprastų elementariųjų dalelių evoliucionuojama iki sudėtingų derinių, kol tie sudėtingi deriniai (pvz. žmonės) palaipsniui įgyja savybę kurti naujus derinius per trumpesnį laiką – bet visa tai neišeina už MATERIALAUS ribų. Visi gyvi organizmai yra tiesioginis ir gyvas abiogenezės įrodymas, kadangi jie visi susideda iš "negyvų" dalelių. Jeigu Dievas ir egzistuoja, Jis yra MATERIALAUS pasaulio dalis ir negalėjo atsirasti, kitaip, kaip tik ilgos evoliucijos dėka. Bet dabar... religijoje... iš kažkur be paaiškinimo iškarto išnyra Super Sudėtingas Tobulas Dievas... kuriantis paprastesnius už save, kurie tobulumu visai net nedvelkia. Teigdama, kad VISKAM turi būti kūrėjas, religija pati save pastato į prieštaravimą - kas sukūrė patį Dievą? Teisingau būtų sakyti, kad viskas yra kažkokios priežasties pasekmė – tačiau toje priežastyje nėra nieko dieviško. Dievas yra žmogaus kopija... su emocijomis, abejonėmis (tartum jis nežinotų visko). Dievą Biblijoje žmonės sugeba ne tik nuginčyti, pakeisdami Jo nuomonę, bet ir fiziškai sumušti (Biblija:Pr:32:24-26). Akivaizdu, kad rašytojas nebuvo labai protingas ir kūrė Dievą pagal savo paveikslą.

Tikėjimas ir žinojimas yra vieni iš pagrindinių žodžių religijoje. Šiais dviem žodžiais labai mėgsta manipuliuoti dievo tarnai. Kiekvienam žodžiui žmogus suteikė prasmę (t.y. kažkokio reiškinio ar objekto pavadinimą). Žodžiai, naudojami ne savo vietose, klaidina žmones. Teiginiai, kuriuose naudojami klaidingai parinkti žodžiai, gali atrodyti protingai, tačiau tėra tik žodžių žaismas (pvz. Dievas yra Tiesa. Tikėti žiniomis. Dievas gyvas mumyse. Spalvotas vejas. Juodai baltas. Apvalus kvadratas.). Tačiau jie yra efektyvūs, nes panaudoti tinkamose pamokslo vietose sutrikdo žmones.

Kas yra įrodymas?

Įrodymas - teiginys, iš kurio, naudojant logikos dėsnius, išvedamas sekantis teiginys.

Įrodymas turi būti neiškraipytas realiojo pasaulio atspindys. Pirmasis teiginys, iš kurio daromos visos išvados, turi būti faktas.

teiginys (faktas) -> teiginys -> ... -> teiginys -> teiginys (išvada).

pvz. Mačiau Petrą su žaliais plaukais iki lubų -> tokius plaukus iki lubų dažniausiai nešioja pankai -> tikriausiai, Petras yra pankas. :)

Visi teiginiai, kurie vadinami įrodymais, turi būti logiškai susiję su realiuoju pasauliu. O jų teisingumas patvirtintas eksperimentais realiame pasaulyje. Vienas teiginys išvedamas iš kito, naudojant logikos dėsnius. Taikant klaidingus logikos dėsnius dažnai gaunamos ir klaidingos išvados.

Kas yra tiesa ir melas?

Tiesa - teiginio įvertinimas, jeigu jis teisingai atspindi realųjį pasaulį.

Melas - teiginio įvertinimas, jeigu jis klaidingai atspindi realųjį pasaulį.

P.S. Hipotezė - teiginio įvertinimas, jeigu neaišku ar jis teisingai ar klaidingai atspindi pasaulį.

Mūsų atveju vertintojas yra žmogus. Koks yra teiginys (teisingas ar klaidingas) galima nustatyti įrodymų ir eksperimentų dėka. Žmonių galvose daug teiginių įvertinami (melas ar tiesa) klaidingai, kadangi žmogus ne visada remiasi įrodymais ir skuba "priklijuoti" teiginiams įvertinimo lipduką, nesivargindamas patikrinti ar jie atitinka realybę ar ne.

Koks skirtumas tarp tikėti ir žinoti?

Žodis žinoti Lietuvių kalboje turi kelias reikšmes. Pirma, žinoti vartojamas, kai norima pažymėti, kad kalbantysis turi kažkokios informacijos pvz.: "Aš žinau, kada įvyks renginys". Tačiau mes nagrinėsime atvejį, kuris dažniau pasitaiko religinėse diskusijose. Tada žodžiui žinau suteikiama prasmė - "turiu įrodymų", pvz.: "Aš žinau, kad Dievas egzistuoja."

Įsivaizduokite situaciją tarp trijų žmonių. Esate Jūs, Aš ir tariamas mūsų bendras pažįstamas Petras. Tarkime, kad vieną dieną mes susitinkame gatvėje ir aš jums sakau teiginį: "Mūsų bendras pažįstamas Petras nusidažė plaukus žaliai".

Kaip jūs įvertinsite šį teiginį? Jeigu Petro šiuo metu nėra, jūs galite šiuo teiginiu tikėti arba netikėti. (Trūkstant informacijos, objektyviausias sprendimas būtų abejoti ir mano teiginį pavadinti hipoteze - t.y. atidėti teiginio įvertinimą ir nepulti jį vadinti tiesa ar melu.):

Visų pirma, savo makaulėje jūs įsiminsite šį teiginį.

Antra, jūs tą teiginį įvertinsite:

Iš savo atminties ištrauksite informaciją, susijusią su mano pasakytu teiginiu.

Vėliau ištrauktą informaciją palyginsite su tuo, ką aš pasakiau.

Gal pasidairysite aplinkui, ar šalia nestovi Petras, kad galėtumėte pats tuo įsitikinti - t.y. paieškosite įrodymų.

Trečia, teiginį įvertinsite kaip potencialią tiesą (tikėti) arba melą (netikėti).

Tikėti - būti įsitikinus, kad teiginys apie objektą yra teisingas.

Netikėti - būti įsitikinus, kad teiginys apie objektą yra klaidingas

Abejoti - nebūti įsitikinus, kad teiginys apie objektą yra teisingas arba klaidingas.

Tarkime, jei šis teiginys: "šiandien yra balandžio pirmoji (melagių diena)" yra teisingas - jūs, tikriausiai, nutarsite, kad mano pasakytas teiginys yra klaidingas (netikėti) ir Petras plaukų žaliai nenusidažė.

Tačiau, jeigu šie teiginiai: "aš jums dar niekada nemelavau" ir "Petras yra užkietėjęs pankas, kuris plaukus dažo kas mėnesį" yra teisingi - jūs, tikriausiai, nutarsite, kad pasakytas teiginys yra teisingas (tikėti).

Taigi, šiuo momentu Jūs man galite atsakyti:

"Aš tikiu, kad Petras nusidažė plaukus žaliai." arba
"Aš netikiu, kad Petras nusidažė plaukus žaliai." arba
"Aš abejoju šiuo teiginiu" (t.y. gal nusidažė, o gal ir ne).

Kada logiška vartoti žodžius "aš žinau"?

Atsakymas: Tada, kai turite įrodymų:

Prisiminkime mūsų situaciją. Tarkime, po kiek laiko, jūs sutinkate Petrą ir pamatote jo plaukus. Jei jie žali, jūsų galvoje susiformuoja naujas teiginys "Savo akimis matau Petrą su žaliais plaukais". Tikriausiai pritarsite, kad Petro vaizdas su žaliais plaukais jūsų galvoje yra neiškraipyta realybė :))). Naujai susiformavęs teiginys yra įrodymas mano pasakytam teiginiui "Mūsų bendras pažįstamas Petras nusidažė plaukus žaliai".

Jei mes dar kartą susitiksime, tai turėdami šį įrodymą, jau galėsite man atsakyti kitaip (t.y. su žodžiu žinau): "Aš žinau, kad Petras nusidažė plaukus žaliai, nes mačiau įrodymus".

Netgi, jei 99 kartus iš eilės aš jums pasakiau teiginius, atitikusius tikrovę, tai nereiškia, kad 100-ąjį kartą, įgavęs jūsų pasitikėjimą, aš nepameluosiu. Metodas – „99 kartus pasakyk tiesą, 100-ajį kartą pameluok“ - dažnai naudojamas kitiems mulkinti. Priskiriant teiginiams žinau įvertinimą, autoritetai neegzistuoja. Jeigu 99 kartus iš eilės jūs įsitikinote, kad sakiau jums tiesą, tai ne priežastis 100-ąjį mano teiginį be patikrinimo įvardinti tiesa ir kalbant apie jį kitiems sakyti "aš žinau".

Apibendrinkime:

Kiekvienam naujam teiginiui jūsų smegenyse pirmiausia suteikiamas įvertinimas, kad teiginys gali būti teisingas arba klaidingas (tai vadinama įsitikinimu).

Vėliau šiam teiginiui ieškote įrodymų. Jei juos surasti pavyksta, žodžiai "Aš tikiu..." perfrazuojami į "Aš žinau...".

Tikinčiųjų posakis "Aš žinau, kad Dievas egzistuoja" - klaidingas, kadangi šis teiginys nėra pagrįstas įrodymais.

Įsiminkite žodį hipotezė, kurį reikėtų vartoti tada, kai neturite įrodymų (taikome Dievo tarnams):

Hipotezė - įrodymais neįrodytas ir nepaneigtas teiginys.

Kodėl tikėjimas ir žinojimas nėra "kažkokie" jutimo organai?

Tikintieji kartais sako, kad per tikėjimą galima pažinti pasaulį. Deja, tai irgi klaidingas posakis. Tikėjimas nėra jutimo organas, savybė ar pažinimo įrankis. (Kaip ir žinojimas, beje.)

"Tikėjimo" ir "žinojimo" sąvokos vartojamos jau turimos informacijos patikimumui nurodyti, o ne pažinti - naujai informacijai gauti.

P.S. Informacijos saugyklą gali turėti tik objektai turintys smegenis.

Kuo skiriasi tikintieji ir netikintys?

Pagrindinis skirtumas tarp tikinčių ir netikinčių yra skirtumas ne pasaulėžiūroje, o tame, kokiomis taisyklėmis vadovaujamasi, įsisavinant ir įvertinant naują informaciją.

Tikintis (arba religingas) pradeda tikėti teiginio teisingumu ir be įrodymu. T.y. teiginys automatiškai tampa ir lieka Tiesa, kol kas nors jo nepaneigia. Nuo to momento Melu laikoma tai, kas prieštarauja tokiai "Tiesai"... ignoruojant, kad dėl tokio požiūrio pastoviai susiduriama su sunkumais, kai tos nepaneigtos, bet ir neįrodytos "Tiesos" pradeda prieštarauti Realybei ir viena kitai. Dėl to tikintys (religija) turi žymiai daugiau konfliktu su Realybe, nei skeptikai (arba materialistai, realistai) - istorija prisprogusi faktais :). Pvz. tikintieji yra dažnai įsitikinę, kad 'dievo išrinktieji' sako tiesą, tik tiesą, visišką tiesą, o popiežius išviso neklysta :). Tikintieji, visiškai ignoruojantys įrodymus, vadinamas fanatikais.

Netikintis (arba skeptikas) pradeda tikėti teiginio teisingumu/neteisingumu tik tada, kai susipažįsta su įrodymais. Iki teiginio paneigimo ar įrodymo jis vadinamas hipoteze. Tik po teiginio pagrindimo įrodymais jis pripažįstamas, kaip Tiesa arba Melas.

Žodžiu Realybė čia vadinama Visata (kosmoso dalis matoma žmogui) ir joje veikiantys dėsniai.

Būtent informacijos apdorojimo skirtumai ir lemia ar žmogus bus "tikintis", ar "netikintis". Tikintys ir žmonės nereikalaujantys įrodymu dažniausiai papildo religingų žmonių gretas. Netikintys - skeptikų ir tų, kurie knaisiojasi po pasaulį, nebijodami pažeisti "kažkieno valią" ar "kažkieno" kūrinius.

Yra dar vienas nedidelis skirtumas :). Netikintys neklystančiu tiesų etalonu laiko Realybę. Tikintys - Dievą ir Bibliją, t.y. bažnyčia daro išvadas apie pasaulį remdamasi knygomis, o mokslininkai rašo knygas remdamasis pasauliu. Kaip skiriasi pasaulėžiūra priklausomai nuo pasirinkto etalono, mes jau žinome :).

Kurią sritį norite geriau pažinti ir kuria sritimi norite išmokti geriau manipuliuoti, spręsti jums. Sekant medicinos laimėjimus, manome, kad netrukus galėsite pasirinkti nemirtingumą: Čia ar Anapus :)))

Koks viso to moralas?

Šį savo kūrinį pabaigsime labai protingomis ir giliai prasmingomis mintimis - "Pagrandukas buvo labai apvalus, nes taip norėjo bobutė, o jei nepatinka - išjunk televizorių". :)

Kas tas yr „Tamsos Brolija“?

Biblija / Antra gromata švento Povilo / Perskyrimas 6 / 14: „Ne traukite prie svetimo jungo su netikinčiaisiais. Nes ką tur darbo teisybė su neteisybe? Kokią draugystę tur šviesybė su tamsybe?“

Kaip jau supratote - esma baisi tamsybė, tamsesnė už patį juodžiausią nigerį-astronautą, įsiurbtą į juodąją skylę be žibinto. Gi branduolį sudaro ateistai, laisvamaniai ir nereliginiai-satanistai... nors pasitaiko ir Kristaus sekėjų, kurie nepatenkinti, kad jų parapijos kunigas per mišias įtartinai meiliai vaikus „slaptai dievo tarnybai“ nužiūrinėja. Kolektyvo lukštas gi, neabejotinai, pilnas ufonautų, nes Dievas, vienok, didelis daiktas - jo pilna visoje Visatoje, kaip ir kvailumo. Kaip to pasekmė, Visata turėtų knibždėti ateistų kalnais, tiesioginėje mūsų veikloje nedalyvaujančių, bet, greičiausiai, linkusių prijausti ir užjausti religiniuose skiedaluose besiblaškančius žemiečius - t.y. mus.

Ateistai ar Satanistai?

Šis klausimas kankino istorikus nuo senų laikų. Negarantuojame tokio kankinimų serviso, kaip hansai su fricais buvo organizavę Osvencime, bet galime pabandyti nušviesti, koko velnio mes pasirinkome tai ir ką apie save galvojame.

Viduramžiais žmonėms nekildavo klausimas, ateistas tu ar satanistas. Visiems rūpėdavo tik ar tu ilgai degsi ir kokių malkų atsinešti į eretikais apšviestą diskoteką. Dabar žmonės prisigalvoja terminų visokių įmantrių ir apibūdinimui remiasi asmeniniu pasaulio suvokimu - dievai asmeniškėja ir tolsta nuo standartų. Kas mes tokie, paliekame nuspręsti jums patiems. Žemiau dėl visa ko pateikiame savo versiją.

Daugeliui mūsų ta paslaptinga liga prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai seneliams bandėme perteikti paskutinių mokslo laimėjimų gerąją naujieną, kad „Gagarinas buvo virš debesų ir jokio Dievo su angelais, skraidančiais ugninėmis karietomis ale palydovais, ten nematė.“ Į ką sulaukdavome, kartais net palaistyto senolių ašaromis atsakymo, kad esma sugundyti bedievybe paties Velnio ir už tokius žodžius po mirties degsime Pragare. Žinoma, išgelbėti mus nuo jo gundymų turėtų ėjimas į bažnyčia ir kasdieninis maldų kalbėjimas. Dar tada supratome, kad tikinčių akyse ateizmas yra Velnio išmislas.

Pagal 2001 metų surašymo duomenis Lietuvoje:

1. Tikintys (teistai) sudaro 83,6%. Remiantis 2001 JAV apklausos duomenimis, kad iš 100 tikinčių Dievu, 76 tiki Velniu, galima daryti išvadą, jog 63,1% Lietuvos visuomenės tiki Velnio egzistavimu, kuris į galvas įdiegiamas kartu su Dievo idėja. Taigi, tikintiems visai natūralu galvoti, jog mūsų bedieviška veikla yra kurstoma paties Velnio, kurio tarnais-satanistais ir esame. Dėl to jie mus mielai vadina bedieviais satanistais. Ar mes vykdome Tamsos Valdovo valią sąmoningai, ar esami valdomi lyg lėlės - „Dieve, atleisk mums, nes mes nežinome, ką darome!“ - tai jau kitas klausimas. Todėl finale nutarėme „neslėpti“, kas už visko stovi, ir atvirai pasivadinome satanistais. Reikia pripažinti, kad katalikų erzinimas su jų pačių Šėtono idėja suvaidino tame ne paskutinį vaidmenį. Kai kurie metraštininkai netgi teigia, kad gal net lemiamą :).

Žinoma, galėjome eiti kitu keliu - įrodinėti tikintiems, kad visagalis Dievas viską valdo ir niekas nevyksta be Jo valios, o Velnias su pakalikais šakėmis makaluoja užkulisiuose vykdydami kažkokį labai slaptą ir žmonėms nesuprantamą paties Dievo planą... pvz. testuoja kandidatų į Rojų tikėjimo stiprumą. Galėjome paaiškinti, kad mes esame paties Dievo dangiško plano tarnai. Nebent Dievas ir Velniui suteikė laisvą valią. Vis tik nutarėme pasilaikyti šį variantą juodai dienai, jeigu tektų stovėti ant didelės malkų krūvos Katedros aikštėje, šalia stovint laimės apimtam Lietuvos kardinolui su degtukais ir benzino kibiru rankose.

2. Netikintys (ateistai) sudaro 8,3% - šitie netiki nei Velniu, nei Dievu, todėl dažniausiai laiko mus ateistais - velniava su velniais jiems rečiau vaidenasi, nei pirmai grupei.

3. Negalintys apsispręsti sudaro 8,1% - remiantis kita statistika, gerai paspaudus, ši grupė dažniausiai pasiskirsto panašiu santykiu, kaip ankščiau paminėtos dvi.

Taigi, bedieviams, ateistams ir laisvamaniams esame... ateistai.
Krikščionims, įsitikinusiems, kad už kampo tyko Velnias, esame satanistai, kurie veikia sąmoningai su Velniu priešakyje arba esame per kvaili, kad suprasti, ką darome.

Sudarome mažumą bet kuriuo atveju. Atlikus balsavimą, dauguma mielai įšventintų mus į satanistus. Kad visi liktų patenkinti, priskiriame save šiam nuomonių hibridui - kvailiems nereliginiams (ateistiniams) satanistams.

Tai ko vartot kapines, kiaulės?

Nenorėtume jūsų nuvilti, nes jūsų nusivylimas mumis gali neigiamai įtakoti jūsų požiūrį į mus t.y. pagaidinti ir taip blogus tarpusavio santykius, tačiau...

Istorijos apie religinius kapinių niekinimus dažnai būna perdėtos. Daugumą vandalizmo aktų (nemaišyti su tais, kurie apsinuoginus atliekami ant altoriaus poromis ir didesnėmis grupėmis) sudaro ne tabletėmis apsirijusių šėtono garbintojų siautėjimai, o elementarios vagystės, su satanizmu neturinčios nieko bendro. Vagiama dėl pasipelnymo (metalas, vainikai ir t.t.). Medicina žino atvejį, kai buvo sulaikytas mėgėjas naudotis nuosavomis galūnėmis chaotiškam objektų (pvz. antkapių) perkėlimui iš vienos vietos į kitą ar jų skaldymui į mažesnius luitus be jokio užmokesčio... giedantis bažnytiniame chore.

Straipsnyje „Kryžių vartytojai ir sienų darkytojai“ galite rasti detalią mūsų pozicija į panašią visuomeninę veiklą, kai siekdami patirti moralinį pasitenkinimą, ne kurie žmonės ryžtasi tam tikslui paaukoti svetimas materialines vertybes be savininkų sutikimo.

„Europietiškas“ („Rytų“) arba „Amerikietiškas“ („Vakarų“) satanizmas

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad patys didžiausi religinio satanizmo puoselėtojai yra krikščionys - būtent jie, kartu su Dievu, pasaulyje platina Šėtono egzistavimo idėją.

„Europietiškas“ („Rytų“) satanizmas yra labiau aTeistinis-nereliginis ir nekomercinis. Jis orientuojasi ne tiek į skleidėjo poreikių tenkinimą ar Šėtono bei savęs šlovinimą, kiek į visuomenės informavimą, išlaisvinimą nuo religijos prietarų ir visų religijų kritiką. Su ES tai neturi nieko bendro, kaip kad bandė teigti ne kurie filadelfijai grasinantys, kad su įstojimu į ES Lietuvą užplūs satanistai :).

„Amerikietiškas“ („Vakarų“) satanizmas yra labiau Teistinis-religinis ir labiau komercinis. Savo pagrindais jis beveik niekuo neskiria nuo bet kurios kitos religijos (ritualai, dievai ir t.t.). Ši satanizmo forma yra labiau nukreipta į skleidėjo poreikių tenkinimą bei savęs ir Šėtono šlovinimą, nei į visuomenės informavimą ar bažnyčios bei religijų kritiką. Šie satanistai labiau tiki egzistuojančiu Velniu, Dievu ir panašiomis būtybėmis. Kaip ir katalikų bažnyčia, jų lyderiai stengiasi materialiai išnaudoti sekėjus, remdamiesi tokiais pačiais religinių pasakų sekimo principais, ir tuo nelabai skiriasi nuo krikščionių.

Teistinio ir aTeistinio satanizmo pasiskirstymo priežastis nesunku suprasti: Europoje-Rytuose labiau būdingas visuomenės interesų iškėlimas virš individo. Tam turėjo reikšmės įvairios revoliucijos ir socialistinių idėjų diegimas. Religinė priespauda buvo labiau išsikerojusi Europoje, nei kada nors JAV, ir žmonės Europoje tai geriau prisimena. Sukilimai, kova prieš monarchijas ir religijos savivalę suformavo ir iki šiol visuomenėje labiau alsuoja antireliginiu idealizmu, nei komercija. Todėl Europoje satanizmo platintojai daugiau viską atlieka iš idėjos - visuomeninių interesų. Amerikiečiai gi šia veikla užsiima dažniau dėl pinigų. Be to, ne paslaptis, kad JAV žmonės yra religingesni, nei Europoje, dėl to ir opozicija Dievui JAV yra religingesnė. Įtakos turėjo ir TSRS, kurioje idealizmas daryti viską nemokamai buvo svarbesnė ideologijos dalis, nei JAV, kurioje idėjų vertę buvo dažniau stengiamasi matuoti pritraukiamų pajamų dydžiu. Dalis žmonių tai daro „dėl mados“, dėl „protesto“ ar noro pagąsdinti, papokštauti.

Tam, kad uždirbti pinigus, reikia kažką pasiūlyti. Geriausiai tinka tai, kas siūlytojui nieko nekainuoja. Religijos šioje srityje lyderiauja - Jos siūlo Dangišką „stogą“ - t.y. Šėtoną ir Rojų po mirties, tik satanistams arba Dievą ir Rojų jo pasekėjams. Svarbiausia, kad į pomirtinio rojaus poilsiaviečių statybas nereikia investuoti nė cento, užtenka tik prižiūrėti kad gražiai blizgėtų kelialapiais prekiaujanti agentūra. Bažnyčia nėra nusistačiusi prieš religinį-teistinį satanizmą tiek, kiek prieš nereliginį-aTeistinį, kadangi religinis satanizmas ne tik, kad neneigia ir neprieštarauja Dievo egzistavimui (krikščionybei), bet atvirkščiai Jį palaiko.

Kodėl satanistai žudo kates?

Kadangi žudant kates ir vištas lengviau pasijusti „kietu“, nei plikomis rankomis pasmaugiant lokį arba liūtą... ar suspardant kitą žmogbeždžionę (pvz. Maiką Taisoną). Tai norėdami jaustis „kietais“ dalis žmonių renkasi būdą žeminti ir naikinti silpnesnius už save, nei susikauti su milžinais. Mes gi nepritariame jokiai kovai - tik sveikai konkurencijai ir bendradarbiavimui. Jeigu yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Paslaugos teikėjai - lyderiai. Visada malonu žinoti, kad esi stipresnis už kažką kitą ir gali kitais manipuliuoti. Gali valdyti ir daryti jų gyvenimuose kažkokią įtaka. Jei ne saldainių dėžę padovanoti tai bent snukį išdaužyti. Džiaugsmą budeliui kelia ne tiek skausmas, kurį patiria kankinamas žmogus, kiek valdžios virš jo suvokimas. Kadangi šis džiaugsmas paremtas gebėjimu NAIKINTI silpnesnius, o ne KURTI geriau už stipriausius, - religinis satanizmas, kaip ir kitos religijos, nėra mūsų mylimiausių judėjimų sąrašuose :).

Svetainės atsiradimas ir „organų“ susidomėjimo pradžia:

Svetainė veikia nuo 1999 metų, domenas nuo 2000. Būtų laiko, užsiimtumėme ir Islamu - savo turiniu religijos niekuo nesiskiria - skirtingos tik pakuotės. Principas vienas - mokėk Dievo atstovui čia ir dabar, o atstovaujamas „Bosas“ už tai atsilygins bei grąžins viską šimteriopai, kai numirsi. Jeigu negrąžins ...galėsi priskelti, kaip zombis, iš po žemių ir atėjęs į artimiausią policijos nuovadą ar bilietais į Rojų prekiavusią agentūrą pasiskųsti. Žmonės pasitiki šia įstaiga, nes iki šiol visi klientai buvo patenkinti - t.y. niekas dar nematė po gatves besišlaistančių lavonų su pageidavimais grąžinti įvairaus plauko „dangiškus“ indėlius.

Kartu su svetaine ir keliais, neįsipaišiusiais į krikščionišką pasaulėžiūrą, išsišokimais atsirado nepatenkintieji panašia veikla, pasiryžę spausti valstybines organizacijas, jog šios nutrauktų įsmigusios užpakalin ir pastoviai duriančios rakšties veiklą.

Sužinoję, kad VSD „x-failų“ skyrius ėmė domėtis mūsų veikla, pasiūlėme susitikti ir viską išsiaiškinti tiesiogiai, o ne per tarpininkus ar kitus pamokslautojus-žinovus, kaip mes žudome kapines, vartome kates, aukojame žvakes bei deginame juodus žmones... (hm... ar kažkaip panašiai - reikės rašant mažiau amfetamino susistumti).

Susitikimo metu VSD gavo išsamesnės informacijos bei rekomendavo būti atsargesniais su visuomenės smegenimis ir nesivelti į nusikaltimus. Ne viskas, ką ir kaip mes darėme jiems patiko, bet daryti spaudimo, keisti pasaulėžiūros ar grasinti inkvizicija jie nebandė. Vyko kultūringas, pažintinis pokalbis. Baudžiamosios bylos nebijome, kadangi tam nėra jokio realaus pagrindo. Pirmas teisiamųjų suole vis tiek atsidurtų Popiežius su savo „Šventraščiu“ - viena žiauriausių knygų žmonijos istorijoje. Joje Dievas asmeniškai arba su Jo tiesioginiu paliepimu nužudo apie 1.7 mln. žmonių - dėl religinių skirtumų, pamokančio pavyzdžio ar šiaip kolekcionuodamas apyvarpes. - Kas, savaime suprantama, yra pamoka ne tik lavonais tapusiems linksmos atrakcijos dalyviams, bet ir skaitytojams... kaip reikia elgtis su klaidatikiais, neprijaučiančiais Dievo sumanymams. Mums dar toli iki to :).

Pagrindinis nesutarimas su VSD kilo dėl informacijos pateikimo laisvės „nuomonių knygoje“. Jie, kaip visuomenės apsaugos priemonę nuo „žalingos“ informacijos, rekomendavo bent jau minimalią cenzūrą. Mes gi pasisakėme ir pasisakome už absoliučiai jokios cenzūros nebuvimą, nes cenzūra nemoko žmogaus savarankiškai mąstyti ir atsirinkti vertybes. Istorija parodė, kad po griežtos cenzūros, nuvertus cenzorių, valstybės mažiausiai dešimtmečiui nuskęsdavo į chaosą, žudynes, banditizmą, vagystes... nes niekas nemokėjo gyventi be aukštesnės instancijos nurodymų ir „kietos rankos“ su galvas kapojančiu kirviu.

Kita priežastis, kodėl mes nepritariame cenzūrai - draudimo formai ir įsakymui kažkuo nesinaudoti - ji nėra patikima priemonė. Visuomenei patikimiau ne įsakyti, o įrodyti, jog elgtis vienaip ar kitaip yra geriau-naudingiau ir kad esate teisus. Nes jeigu tik įsakysite, jums nematant žmonės vėl ims elgtis taip, kai jiems atrodo geriau, teisingiau ir labiau patinka. Jeigu sugebėsite įrodyti, tai net jums ir nematant, žmonių elgesys atitiks jūsų pageidavimus. Kadangi apie tai, kas jiems geriau, naudingiau ir teisingiau, jie galvos lygiai tą patį, ką ir jūs. Įsakinėti tam, kurio negali stebėti ir valdyti kiekvieną akimirką bei nesi jam autoritetas, - neefektyvu. Žmonės dažnai mato tik savo nuosavus-individualius poreikius ir interesus, tad mielai skaldo galvą profesoriams, kad iškraustyti jų kišenes ir pasidaryti sau naudos pvz. 100 Lt. Lygiai taip pat „naudą“ visuomenei mato vagys, išardydami variklius už 500 litų ir priduodami varinių laidų už 20 litų. Todėl prišiktos ir prišiukšlintos visos bendro naudojimo teritorijos, nes šikantis retai mato ir jam mažai rūpi, kaip ir kas visa tai valo... gerai pagalvojus... tų pačių šikančių sąskaita. O nešiktų - nereikėtų valyti - valdžia mažiau atimtų mokesčių pavidalu iš šikančių valytojui išlaikyti.

Apsauga nuo protiškai nedasivysčiusių.

Pastebėsime, jog www.satan.lt palaiko visame pasaulyje pripažintą Interneto turinio reitingų sistemą (ICRA - Internet Content Rating Association). Ši sistema suteikia galimybę kiekvienam tėvui asmeniškai reguliuoti Internete esančios informacijos priėjimą savo atžaloms bei kitoms daržovėms.

Kiekvienas subjektyviai įsivaizduoja, kas tai yra „žalingas požiūris“. Jei kam nors nepatinka kažkieno moralinės vertybės, tai tegul stengiasi jas išgyvendinti, naudodami alternatyvią informaciją bei logiškus argumentus. Laikui bėgant žmonės patys atsirinks, kas teisus (svarbu, kad būtų iš ko rinktis). Iš žmogaus atėmus peilį jis niekada neišmoks juo naudotis. Žmogus turi mokėti gyventi visuomenėje ne tik tuo metu, kai kažkas jį prižiūri, nukreipia, bet ir tuomet, kai nėra kam to daryti (tas pats liečia ir Dievą). Tik tokiu atveju, netekus tam tikrais istoriniais momentais valdžios, visuomenėje nekils chaosas, nes ji darniai veiks ir be valdytojo priežiūros - savarankiškai. Jei valdžia su žmonėmis elgsis kaip su mažais vaikais, tai visuomenė ir bus kaip mažų vaikų kolektyvas, didelėje smėlio dėžėje, aptvertoje viela su patruliuojančiais kareiviais. Turintys valdžią nori valdyti - ir neturėdami ką parodyti-intelekto (duoti), ima drausti (atiminėti).

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po VSD įsikišimo?

Niekas nepasikeitė. Mes neužsiimame nusikalstama veikla. Nedarome konkrečios materialinės žalos ir neapribojame kitų žmonių prigimtinių teisių. Nedarome konkrečios psichologinės žalos, kurios dėka žmogus praranda turėtą sugebėjimą kurti vertybes, kurias mainydamas gauna materialią naudą. Neskelbiame konkrečių teiginių, raginančių daryti žalą, aprašomą prieš tai išdėstytuose dviejuose sakiniuose. Matyt, dėl to iki šiol ir nenubaudė :).

Kodėl puolate krikščionybę?

Todėl kad nesidalina navaru atimtu iš lengvatikių su mumis. Dievas juk liepė dalintis :).

1. Prašytojų kalvė

Iš laiško TB: „Kaip norėčiau būti dydis, protingas, visu gerbiamas žmogus. Tad aš nusprendžiau parduoti savo siela šėtonui už tai, kad jis man suteiktų gyvenime dideli pasisekimą. Tad aš klausiu jūsų, kokiu būdu galėčiau parduoti savo siela Šėtonui. Jei žinot, atrašykit.“

Mes, žinoma, galėjome atrašyti, kad lygiai vidurnaktį, šviečiant pilnačiai, reikia po 666 kartus padaužyti su varpa į visus tris kryžius ant Kryžių kalno Vilniuje, po kiekvieno sudavimo pasakant „Šėtone, duok man į burną savo sasiską.“ ir t.t., bet susilaikysime nuo ritualinių paslapčių atskleidimo... nėra čia ko dalintis lengvais keliais į sėkmę...

Bažnyčia tikina visuomenę, jog egzistuoja Dievas ir Velnias bei moko atiduoti savo siela Dievui. Kai kas prisiklausęs tokių blevyzgų ima ir „logiškai“ pagalvoja: „Jeigu galima parduoti-atiduoti sielą Dievui, reiškia galima ir Velniui. Be to, juk Velnias nedraudžia to, ką draudžia Dievas - o tai leidžia tikėtis „įvairesnio paslaugų paketo“.

Dėl klaidingo pasaulio suvokimo, jog dievai gali kažką duoti, žmonės iššvaisto laiką neefektyvioms tikslo siekimo priemonėms. Mąstysena, jog ilgo klūpėjimo ir nuoširdaus tikėjimo dėka „iš dangaus“ gali nukristi turtas - veda link skurdo - kadangi klūpėjimas - elementari nieko neveikimo poza, papildyta murmėjimo panosėje pagrindine tema „duok man Viešpatie“ nieko nesukuria. Religija moko prašyti - deja, prašymas duoti nekuria to, ko prašai. Jeigu visi būtų prašytojai su ištiesta ranka... nieko neturėtume. Gėrybės, esančios aplinkui - kūrėjų nuopelnas. Kaip kažkas pasakė „Dvi dirbančios rankos pasiekia daugiau, nei tūkstančiai rankų sudėtų maldai.“

2. Tikėjimas - „kuriantis“ gėrybes ir kviečiantis savo klientus kuo greičiau nusibaigti.

Iš laiško TB: „Dievu jau seniai nebetikiu, labai nusivyliau viskuo... Labai norėčiau pabandyti jūsų tikėjimą.“

Įtikinti, jog tikėjimas ar Dievas gali sukurti bei dalinti vertybes, vėliau nusivilia, jog žadantis duoti... nieko nedavė arba davė per mažai. Nieko neduodantis tikėjimas - bevertis, todėl daug jėgų metama įtikinti visuomenei, koks vertingas tas tikėjimas. Čia ir yra problema: kadangi žemėje tikėjimas pasigirti nelabai kuo gali... nebent tuo, kad jį reikia išlaikyti, tenka aiškinti nesusipratėliams, jog pagrindinės „gėrybės“ visų laukia po mirties. Reikia tik mirti... o jeigu su savimi pasiimsi dar porą klaidatikių, tai danguje leisi laiką apsikarstęs nuogomis bobomis.

3. Daiktai iš oro

Iš laiško TB: „Kur galima rasti pasiskaityti apie juodąją magija arba nekromanciją?“

Iš laiško TB: „Ar galite papasakoti apie ritualus ar panašiai, kokios maldo žodžius parašykit prašau labai.“

Iš laiško TB: „Noriu išmokt melstis ar keikti žmones. Aš noriu užsiimti juodąja magija. Prašau padekit ir parašykit kuo greičiau?“

Vienos iš aršiausių stebuklų propaguotojos - krikščionybės dėka tikintys galvoja, kad „juodoji“ ar „baltoji“ magija yra pajėgi jiems „iš dangaus“ numesti trokštamas gėrybes. Tad nieko nuostabaus, jog visu tuo marazmu įtikėję žmonės taip natūraliai klausinėja apie įvairias tų „magijų rūšis“ galvodami, kad jos padės išspręsti iškilusias problemas. Nereikia sunkiai dirbti... užtenka tik „pamojuoti rankomis virš žvakės“ ir nuoširdžiai pasimelsti. Knygos „Kaip uždirbti milijoną nieko neveikiant“ visada buvo populiarios. Dėka tikėjimo, nemažai žmonijos gaišta laiką mojuodami rankomis... o paskui tenka guostis ir kitus guosti, jog skurdas tai Dievo „išbandymas“ išrinktiesiems ir kad Dievas labiau myli skurdžius. Tikėjimas, greičiausia, būtų dar populiaresnis, jeigu melstis reikėtų ne klūpant, bet gulint.

4. „Švietėjiška-moralioji“ veikla arba kaip bažnyčioje muša gulintį invalidą.

Nuo religijų kenčia ne tik demokratiška Europa. Skaudesnes gyvenimo pamokas gauna silpnesni - mažiau apsišvietę Gaublio sluoksniai. Ypatingai Krikščioniška veikla reiškiasi tokiose vietovėse, kaip pvz. Afrika ar Filipinai, kur klaidingo pasaulio suvokimo diegimas priveda prie dar didesnių nelaimių bei vargo ir taip kenčiančias nuo skurdo, tamsumo ir konfliktų šalis.

Prezervatyvų, kontraceptikų, abortų draudimas bei panašios akcijos Išprievartautoms mergaitėms, pagal geriausias tikėjimo tradicijas, neleidžia nutraukti nėštumo. To pasekmė - skurde jos augina vaikus su psichiškai atsilikusių nusikaltėlių genetiniu kodu - tikrai krikščioniškas indėlis į žmonijos genofondą :). Nikaragvoje už aborto padarymą gydytojus sodina į kalėjimą. Kadangi, pagal krikščionybę - kontraceptinės tabletes ir abortai yra blogis, tai norėdami neprisidauginti, kaip triušai, idealioje visuomenėje vyrai turėtų mylėtis su moterimis vidutiniškai 3 kartus per gyvenimą. Neturintiems televizoriaus, Interneto ar radijo imtuvo (t.y. ką veikti), atimti tokį džiaugsmą - žiaurus, juokingas ir nerealus reikalavimas. Žinoma, turintys televizorius, radiją, muzikinius centrus, Internetą ir kitus civilizacijos džiaugsmus kartais papostringauja, jog be viso to gyventi yra labai sveika kūnui ir sielai... tik apsikeisti vietomis ...kažkodėl... net nesiruošia. Bet mielai nuvažiuoja pailsėti į tas civilizacijos nepaliestas vietas kokiam mėnesiui ar savaitei (dažnai užsisakinėdami viešbučius su visais patogumais, kuriuos „paliko“ namuose). Jie nesugeba suvokti, kad ilsisi nuo technologijų apsirijimo - aiškindami, kaip gerai kartais „pabadauti“... tiems, kurie pastoviai neturi ko valgyti. Filipinuose, kur kontraceptikai pagal popiežių yra baisiai neigiamas dalykas - 40 tūkstančių vaiku-bomžų valkatauja gatvėse. Apie tai, kad jau šiandien be genetinių modifikacijų neįmanoma išmaitinti badaujančios skurdžių minios, krikščionybei irgi galvos neskauda - genetika jai dar viena iš puolamų šakų. Tikriausia visi girdėjo lengvabūdišką - krikščionišką posakį: „Davė Dievas burną, duos ir duonos“. - Puikus paskatinimas pridaryti dar daugiau burnų... neturint duonos. Kad žmonės miršta iš bado apsikrovę vaikais, bet neturėdami duonos - sotūs kunigai per daug nesijaudina - mirštantis iš bado nelaimėlis keliauja pas Dievulį - kas gali būti geriau? Dangiškieji vedliai gyvena padebesiuose. Geras pavyzdys, kaip toje pačioje šalyje dėl kovos prieš jaunimo švietimą sekso srityje apsivaisino mergina... nes vaikinas ją įtikino, kad nuo neštumo padeda dantų pasta „Colgate“. Labai Krikščioniškas mokymas pasireiškia ir Kenijoje, kur visi dvesia nuo AIDS, kaip muses - užtat jie labai gražiai gieda maldas per laidotuves ir patarnauja kunigėliui, nepamirštančiam atsiriekti gabalėlį duoklės už atliktą ritualą. Religinių konfliktų kankinamoje Afrikoje „išmintingieji“ kunigėliai degina prezervatyvus aiškindami, kad jie AIDS viruso nesulaiko, o dėl jų egzistavimo AIDS būtent ir plinta (prezervatyvai - skatina paleistuvavimą, o tai ir yra, pasak jų, AIDS priežastis) . Paaiškinti, kodėl bažnyčia taip kiauliškai elgiasi, laikydama savo darbus „šventa misija“ - viena iš mūsų vykdomų užduočių. Dėka krikščionybės nemažai šeimų pasaulyje negali turėti vaikų, kadangi pastoviai kyla problemos su dirbtiniu apvaisinimu. - Jeigu Dievas „nedavė“... tai ir nevalia šokti prieš Jo valią, lyg varlei prieš prancūzą.

5. Aukomis tampa silpniausieji ir neišmokę atsikirsti, neklausyti...

Į kariuomenę gaudo ką tik išėjusius iš mokymo įstaigų neatsitiktinai. Gaudyti reikia todėl, kad žmonės nenori mokytis žudyti kitų žmonių ir nebemato daugiau vyriškumo šautuvo vamzdyje bei aklame įsakymų vykdyme - būti pastumdėliu be teisės į savo nuomonę. Praėjo tie laikai, kai į kariuomenes, apakinti romantikos, žygdarbių susijusių su svetimo kraujo liejimu, neprieteliaus bobų prievartavimu ir galimybe prisiplėšti ar bent jau už tai pakliūti į Rojų, masės ėjo pačios. Deja politikai ir kariškiai to nesuvokia ir vietoje to, kad naudodamiesi proga, mažintų kariuomenes, kovoja dėl jų išlikimo, nes kariuomenės - politikų ginklas ir kariškių pajamų šaltinis, aplaistytas paprastų žmonių krauju masinėse tarpusavio žudynėse. Nors politikai ir kariškiai aiškina, kad kariuomenės skirtos „gintis“... deja, deja... realybėje... su jomis ir buvo pradėti visi karai. Nebūtų kariuomenių (nemaišyti su policija, bei kitais saugumą valstybės viduje užtikrinančiais organais) - nebūtų su kuo tautoms tarpusavyje kariauti. Norint parklupdyti žmogų (paverčiant jį paklusnia lėle, tampoma už virvių) reikia kuo mažiau savarankiškos asmenybės, dar nemačiusios laisvės ir neatpratusios nuo „mokytojų“ bei aklo paklusnumo, vykdant vyresnybės paliepimus. Tokius lengviau kontroliuoti bei „šokdinti pagal dūdelę“. Suaugusio-subrendusio žmogaus taip lengvai nepavaikysi. Savo žmogišką vertę ir teisę į laisvę bei savarankiškumą suvokiantis suaugęs žmogus išdaužytų snukį bet kuriam pakėlusiam balsą generolui, galvojančiam, kad jo ginklas (galios simbolis) suteikia teises nustatinėti vergovės principais paremtas „pareigas tėvynei“, įsakinėti, aprėkti, žeminti ir t.t.. Todėl ir gaudomi tik išėję iš mokyklos. Bažnyčia šioje srityje pažengusi dar toliau... ji imasi kūdikių.

Tenka gauti laiškų, jog panašių „idėjų“ įkvėpti tėvai prievartauja vaikus eiti į bažnyčią, klauptis bei melstis. Žinoma, tame yra ir gera pusė - prievartaujami, bėgant laikui, ima nekęsti prievartautojų. O bloga... patys griebiasi prievartos, nes išmoksta, kad stipresnis gali pasiekti savo tikslo engdamas silpnesnius už save.

6. Ir šiaip kunigai nosį krapšto... čia yra pagrindinė priežastis.

Kodėl satanizmas? Teistas > Satanistas > aTeistas

Surinkta statistika rodo, jog tikintis Dievu mieliau keičia savo Dievą kitu Dievu (pvz. Šėtonu), nei atsisako teistinės pasaulėžiūros. Svarbu primalti šūdo, jog Šėtonas - „kietesnis dievas“. O vėliau... satanistą paversti aTeistu lengviau nei tą atlikti iškarto su krikščioniu. Žmonėms sunku padaryti didelį žingsnį nuo teizmo link aTeizmo. Juos visada labiau traukia dangiška egzotika, nei žemiška kasdienybė. Metodas su tarpiniu laipteliu: teistas > satanistas > ateistas kartais efektyvesnis metodas, nei smūgis į tarpuakį: teistas > ateistas. Tarpiniu žingsniu mes skatiname negerbti bei piktžodžiauti prieš Dievą (svarbu, kad naujai iškepti satanistai nemaišytų Jo su pasekėjais). Kiti žmonės tiesiog iškarto supranta, kokį grybą mes čia pjauname ir prisijungia prie kolektyvo be tarpinių variantų :).

Siaubo filmas

Kad padarytum žmogui įtaką, reikia:

1. Patraukti jo dėmesį - sukelti susidomėjimą.
2. Kuo ilgiau jį išlaikyti, kad pritrauktasis tave girdėtų ir klausytų, ką šneki.

Toliau jau kaip sugebame, taip kalame į galvą viską, kas sulenda. Svarbu atrasti ir neprarasti kontakto. Lygiai ta pati taisyklė („neprarasti kontakto“) galioja ir lėktuvą užgrobus teroristams. Kol yra kontaktas, galima nors šiek tiek valdyti situaciją. Balansuojantis ant ribos humoras irgi padeda... tikintysis net nepastebi, kaip po truputį ima juoktis iš savo paties Dievo. Be to, dalis žmonių aTeizmo vis dar neskiria nuo komunizmo - Jie nesuvokia, jog Volteras nepriklausė Komunistų Partijai. Biblija gi su raginimais turtuoliams išdalinti savo santaupas vargšams pasižymi kur kas platesne „socialinės lygybės“ propaganda.

Ateistinė, mokslinė ar laisvamaniška literatūra tikinčiuosius nelabai domina. Žemiški - laikini, bedieviški svaičiojimai jiems atrodo nelabai reikšmingi ir verti dėmesio Dieviškuose (aukštesnio lygio) reikaluose (pvz. aptarinėjant pomirtinio gyvenimo amžinybę). Kai paminimas Šėtonas, aukščiausių jėgų garbintojai greičiau suklūsta bei ištempia ausis. Šėtonas suprantamesnis ir dėl to priimtinesnis jų krikščionybės persmelktai mąstysenai - nes Šėtonas ten atsikraustė kartu su Dievu. Šėtonas - artimiausias Dievo kolega dieviškoje hierarchijoje, todėl tikinčiųjų tarpe turi didesnį autoritetą, nei kažkoks pragaran nugarmėsiantis, paliegėlis mokslinis-ateistas, nesugebantis net jūros perskelti. Tad kalbėti Šėtono vardu tiems, kam jis didesnis autoritetas - reiškia daryti didesnę įtaką, nei kalbėti vardu to, kurio autoritetas tikinčiajam beveik nulinis.

Tikinčiam Šėtonas su pakalikais-satanistais baisesnis ir reikšmingesnis už ateistą. Ypatingai jautresniam, prisižiūrėjusiam siaubo filmų. Šėtonas - mistika, egzotika, stebuklai, kažkas aukštesnio. Ateizmas - sausi moksliniai teiginiai... žemės kirmėlės, nesuprantančios Dievo galybės ir stebuklingų fejerverkų. Ateizmas ne toks įdomus. Jam trūksta paslapties, didinančios adrenalino kiekį, nekasdieniškų stebuklų ištroškusio tikinčiojo organizme.

Be to, mums patinka erzinti tikinčiuosius... :). Vyksta diskusijos-reginys. Jis daro įtaką mintims ne tik tų, kurie ginčijasi bet ir tų, kurie visa tai stebi bei daro savo išvadas.

Tikslas Nr. 1 - keisti krikščionių teistinę pasaulėžiūrą link ateistinės

Per sekantį gyventojų surašymą sužinosime veiklos rezultatus. Jeigu rezultatai bus teigiami - tikslas pasiektas ir mums sekasi gerai. Jei ne – bandysime keisti taktiką. Stengiamės padėti žmonėms lavinti skeptišką mastymą, kurio dėka jie galėtų savarankiškai atsisakyti religinių iliuzijų. Siekiame, alternatyvios informacijos pateikimo visuomenei būdu, atimti klientus iš sukčių. Šamanai, astrologai, magai, būrėjai, raganos, kunigai, voodoo „specialistai“, hileriai ir panašūs šarlatanai, pardavinėja išgalvotas-neegzistuojančias („dvasines“) paslaugas imdami visai ne dvasinį, o materialų atlygį. Problema tame, jos pateikiamos ne kaip pokštas... o visai rimtai - todėl kartais darosi visai ne juokinga. Pasaulyje yra daug nepaaiškintų dalykų, tačiau nesugebėjimas paaiškinti reiškinių kilmės - nėra dieviškumo įrodymas. O tarp tu reiškinių, kuriuos mokslas jau paaiškino... Dievo kol kas nerasta.

Tikslas Nr. 2 - Palaikyti kontaktus su maištininkais, kuriems „keturakė“ tikybos mokytoja - ne autoritetas (apie kontaktų palaikymo svarbą rašėme aukščiau).

Maištininkai dėl savo karšto charakterio dažniau prisidirba ir pakliūna į nemalonias situacijas, nei ramūs ar šiaip pilki, niekur nesikišantys, neišsiskiriantys iš minios piliečiai. Jiems ne autoritetas nei kunigas, nei tėvai, nei mokytojai.

Tikslas Nr. 3 Kad istorija nepasikartotų arba Tikėjime „įsiūta“ Inkvizicija

Krikščionybė visada buvo žiauri, kaip ir jos Dievas. Pjaustė žmones pjūklais, skaldė galvas kirviais... nes kūnas yra niekas... va SIELA tai vertybė. O kūnas - paniekos vertas, nuodėmingas mėsos gabalas... jam jokios pagarbos. - Koks požiūris, toks ir santykis.

Žudydami tikintys išvaduodavo sielą ir pasiųsdavo ją į geresnius egzistavimo plotus. Nužudytasis turėdavo kaip ir likti dėkingas už šią paslaugą bei gerą darbą. Čia panašiai, jei kas nors jums nupirktų bilietą į Ameriką - juk būsite dėkingi tokiam žmogui :). Svarbu, kad „perkantis bilietus“ tikėtų, jog tokia „amerika“ egzistuoja. O kai tokių geranoriškai nusiteikusių „pirkėjų“ susidaro dauguma, nepaklusnų keleivį įsodinti „į lėktuvą“... ne problemą. Ar pakilimo metu apsivemsite kraujais, ar ne - čia juk niekis.

Kam reikalingas Dievas, kurio vardu žmonės meldžia kažką duoti ir skaldo vienas kitam kaušus? Kuo mažiau religinių skirtumų, kuriais prisidenginėdami žmonės kenkia vienas kitam, tuo geriau. Tikintys realiu Dievo egzistavimu tiki ir Velniu. Duok bažnyčiai valdžią ir ji kaipmat nuteis už bendradarbiavimą su Šėtonu. Ir visi tikės, jog iš tiesų bendradarbiauji su Šėtonu, nes tikės į Jį, kaip į Dievą. Inkvizicija įvairiomis formomis bet kada gali atgyti, jeigu tik pakankamas kiekis (kad galėtų sau lesti nesikaityti su mažuma) žmonių tikinčių į Dievą ateis į valdžią - JAV religinių fanatikų šaudomi gydytojai, darantys abortus, priimamos pataisos... mokyklose šalia Evoliucijos dėstyti Kreacionizmą, kaip rimtą mokslą.

Gal kai kam nuo melo ir geriau pasidaro... bet tik dėl to, jog žmogus nežino, kas iš tiesų aplinkui jį dedasi. Deja, nežinojimas problemos nesprendžia. O nežinantys, kaip taisyklė, tampa žinančių melagių aukomis... štai tokia teisinga pas kai ką pasaulio vizija. Meluoti mirštančiam ligoniui - neblogas pasityčiojimas iš žmogaus - galima būtų dar ir suspardyti... juk vis tiek tuoj mirs.

Bet kuris išgalvotas „teisingo“ gyvenimo modelis, neįsipaišantis į realybės faktus labiau klaidina, nei padeda. Gyvenimas yra toks, koks yra, o ne toks, kokį ne kurie žmonės nori matyti ar pateikti už tikrovę. Rožiniai akiniai iškreipia spalvą ir paverčia žmones daltonikais. Intensyvaus eismo sąlygomis per juos kyla nemažai avarijų. Blogiausia, jog užmušami ne tik akiniuoti avarijų sukėlėjai, bet ir niekuo dėti žmonės.

Visuomenė dažnai klaidingai sieją grožį su tiesa. Melagiai šią tiesą gerai žino. Todėl didžiausiu savo „argumentu“, įrodyti Dievo egzistavimui, religijos renkasi grožį (tviskantis auksas, meno kūrinai, margi raštai, didingi pastatai... viskas kas užgniaužia kvapą... reikėtų tik pastebėti, kad visa tai sukurta vėlgi žmogaus, o ne Dievo). Žemiškas grožis tapatinamas su dangiška „tiesa“, nors su tiesa neturi nieko bendro. Vėmalai nors ir negražūs bet lygiai tiek pat „teisingi“ ir „įrodo“ tiek pat, kiek ir auksiniais ornamentais išraitytas altorius. Kad ir kokie nuodai būtų gražūs savo skaidriu spindesiu, savo grožiu jie neišgydys, tik nunuodys... net ir nuoširdžiausias tikėjimas nepadės, nes tai tik tikėjimas. Žinoma, yra taip vadinamas „placebo efektas“ - tačiau jame nėra nieko Dieviško ar antgamtiško.

Žmogus stiprus ir žmogiškas ne tuo, kokį gražų melą gali sau susikurti, gražiai jį aprengti, dainomis apgiedoti, auksu padabinti ar juo kitą apgauti, o kiek tiesos sugeba pakelti ir nepalūžti. Viltis silpniems, nes stiprus žmogus nebijo realybes, kuri neišvengiamai baigiasi mirtimi.

Tikslas Nr. 4 Patraukti krikščioniškus pagalius iš mokslo ratų.

Pvz. elektros ir magnetinio lauko atradimas eilini kartą paaiškino žemišką reiškiniu kilmę, o tai dar labiau sumažino įsivaizduojamo Dievo teritoriją. Taip galutinai „išnyko“ Dzeusas, besisvaidantis žaibais. Tad greičiausiai tikėtina, jog nauji atradimai padarys Dievui tokia pačią „paslauga“ - kas ragina krikščionybę ne tik sąmoningai bet ir nesąmoningai nemėgti mokslo pažangos bei kaišioti savo pagalius į progresą.

Tikslas Nr. 5 Kad žmonės nešvaistytų savo meilės Dievui, kai aplinkui vaikšto žmonės.

Vienas iš būdų nukreipti šiuos jausmus atgal į žemę... įrodyti, kad nėra Dievo.

Kam kovoti prieš tai, ko nėra ( Dievo )?

Kadangi Dievo nėra, mūsų veiksmai nukreipti ne prieš Jį. Kovojame prieš Dievo idėjos propaguotojus, lendančius redaguoti ES konstituciją, pabrėžiant savo statusą, kurios bus priversti laikytis ne tik krikščionys. Betrūko, kad dar į matematiką su savo „nuopelnais“ švietimui pradėtų kištis Alacho garbintojai. Mes nekovojame prieš „viską, kas išgalvota“ – būtų kvaila pasisakyti prieš kūrybą. Tačiau neigtume ir Snieguolę su 9 nykštukais, jeigu tam tikra visuomenės dalis imtų statyti jiems maldos namus bei verstų likusius gyventi pagal 10 Snieguolės ir 9 nykštukų įstatymus. Aiškintų kad moksliniai tyrimai įžeidžia Snieguolės ir 9 nykštukų orumą ir dėl to juos reikia uždrausti ir t.t. ir pan. Krikščionybės kišimąsi puikiai iliustruoja kad ir ši situacija iš gyvenimo:

Vienų laidotuvių metu kunigas, pamatęs, kad nesižegnojame prie duobės, praeidamas nepatenkintu snukiu numetė frazę: „Ko čia išviso atvažiavote?“ - ...Tai jau tikrai ne dėl Snieguolės, 9 nykštukų ir jo kvailų ritualų.

Labai nukenčia ir jaunimas, negalintis ir neturintis teisės pasipriešinti juos išlaikantiems suaugusiems. Ateina laiškai, kuriuose vaikai skundžiasi, jog suaugusieji juos prievartauja eiti į bažnyčią, klauptis, žemintis bei melstis prikaltam prie lentų lavonui. Krikščionys kažkodėl galvoja, kad koviniai filmai yra kenksmingi vaikų psichikai... tačiau tuo pačiu metu verčia vaikus bučiuoti prikalto prie kryžiaus lavono kojas aiškindami, kaip gerai padarė nukryžiuotasis dėdė nutaręs nusižudyti bei tėvas tuo pačiu nužudyti savo sūnų ir ritualų metu versdami valgyti to lavono „kūną“.

Ateitis

Iš pradžių priskaldome malkų. Paskui tobuliname kokybiškai, stengdamiesi nesiplėsti kiekybiškai... Paprastai ir aiškiai, be nereikalingų išvedžiojimų, apkraunančių žmogų informaciniu balastu. Stengiamės reikšti mintis suprantamai - nes būti suprastam ir suprasti - labai svarbu, kai nori susišnekėti. Be „perkeltinių prasmių“ ir „alegorijų“ - t.y. jeigu nori ką pasakyti ir paaiškinti pasauliui, neuždavinėk naujų galvosūkių, mįslių ir kryžiažodžių tik tam, jog pasirodytum protingesnis. Laužti skaitytojo mintyse frazės: „Tikriausiai tai labai protinga, jeigu aš nieko nesuprantu“ mes neapsiimame.

Galima „užkoduoti“ ir protingai pasakyti žodį „kibiras“, bet nuo to norima išreikšti mintis protingesnė nepasidarys. To ir laikysimės :).

Kokius ritualus atliekate? Ar Šėtono garbinimas įeina į jūsų pareigas?

Šėtonas neegzistuoja, kaip ir Dievas, Supermenas, Kalėdų Senis, Tarpgalaktinė Prometėjo Makaka ir kiti žmogaus išgalvoti personažai. Taigi, jų garbinimas nedaro jokios išorinės įtakos bei yra beprasmis laiko gaišimas, manipuliuojant daiktais ir garsais. Lygiai taip pat galima būtų garbinti ir atlikinėti ritualus durų rankenai.

Nebent kažkam iš to yra pramoga. Nors pasaulyje yra žymiai įdomesnių dalykų, nei murmėti panosėje nesuprantamus žodžius ar prašymus kažką duoti, įsikišus degančia žvakę sau į subinę. Kartu su beprasmiškai prarandamu laiku, mosuojant galūnėmis, beprasmiškai iššvaistomi pinigai žvakėms, „amuletams“ bei kitiems niekalams... o juk vietoje to galima būtų nusipirkti kilogramą obuolių ar vitaminų... kas ritualo dalyvių suskystėjusioms smegenims duotų daugiau naudos.

P.S. Nors mes ir negarbiname Šėtono, tiek jau to... galite rašyti „Šėtono garbintojai“ :).

Ar nebijote susidorojimo

Daug metų gėrio ir meilės artimui propaguotojai grasino sumušti ir kitaip parodyti savo meilės „pavyzdžių“, tačiau taip kol kas nesulaukėme tos džiaugsmingos akimirkos, padėsiančios atsiversti į tikrąjį kelią. Gal bent koks žaibas nutrenks... ale kur tau... dažniausiai Dievulis kai užsimoja, tai galybę saviškių išgalabija. Mes gi norime, kad Visatoje įsiviešpatautų Blogis. Turime pagrindini Sourono žiedą ir dar 6 kitus atėmėme iš kažkokių juodų šmėklų ant arklių. Baisiai slaptos ir galingos organizacijos - „Auksinio Kryžiaus Celibatininkai“ ir „Popiežiaus Šlapimo Sinodas“ galanda dalgius, bet Velnias mus apsaugos. Cha Cha Cha !!!

Keiksmažodžiai arba Kalbėkite ir galvokite ką norite - jūsų nenutrenks žaibas

Leksika yra akivaizdus „burnojimo prieš Dievą“ pavyzdys, sakantis: „Va žiūrėkite, mes kalbame apie Visagalį ką norime, o žaibas taip ir nenutrenkia.“... Tam paskirta ir istorija apie paleistą nuo grandinės šunį, kuris būdamas laisvas niekaip nesiryžo peržengti 2 metrų ribos. Vieniems ruda spalva asocijuojasi su šokoladu, kitiems su šūdu. Vieniems pamačius lėktuvus suspindi akys, kiti apsipila vėmalais. Keiksmažodžio galia slypi asociacijose, o ne pačiame žodyje. Pavartotas „pimpalas“ nesukels daug emocijų medikui, tyrinėjančiam lytinius organus, tuo tarpu kunigus gali išversti iš koto. Patys kalti, kad prisikūrė apie jį tiek nešvankybių.

Žmonėms būtų įdomu sužinoti apie paslaptingą organizaciją.

Kartais paslapties atskleidimas suteikia papildomų žinių. Žinojimas suteikia konkurencinį privalumą, todėl dažniau ir išlieka tie, kurie stengiasi bei atskleidžia sau kuo daugiau paslapčių. Dėka to evoliucijos proceso eigoje žmogus tapo smalsus, o paslaptys jį maloniai jaudina ir gąsdina tuo pačiu metu. Baimė kyla todėl, jog žmogus nežino ko tikėtis... blogo ar gero. Tie, kurių paslaptys negąsdino, iškarto puldavo neatsargiai pjauti bombą su pjūklu ir susinaikindavo, nepalikdami palikuonių. Iki paslapties atskleidimo žmonės mintyse sau susikuria tai, ką nori... pagal asmeninius poreikius bei fantazijos lygį.

Neturėdami realių žinių žmonės užpildo informacines spragas savo fantazijomis. Kadangi fantazija neapribota realiomis galimybėmis tai, mintys žmonių galvose, dažnai būna įdomesnės ir įspūdingesnės, nei tikrovė. Tas pats galioja ir kalbant apie uždengtas „paslapties šydu“ organizacijas ( TB, Masonus ir t.t. :). Reikėtų nepamiršti, jog paslaptimi dengiamasi ne tik tada, kai norima kažką nuslėpti, bet ir tuomet, kai nebėra ką parodyti. Nuslėpti dažniausiai bandomi trūkumai, nusikaltimai ir silpnos vietos, o ne privalumai. Religijos dėl to ir dangstomos „paslaptimis“ nes susideda iš logikos trūkumų bei proto tuštumų. Pareiškimai, jog protingiausi dažniausiai tyli, o kalba tik kvailiai - puikus būdas „būti protingu“, nepasakant nieko protingo. Vargu ar rasite daug žmonių, bandančių nuslėpti savo išmintį. Greičiau rasite daug kvailių, bandančių nuslėpti savo kvailumą. vienintelė patikima priemonė kvailiui neišduoti savo kvailumo - tylėti, nutaisius labai mįslingą-protingą veido išraišką. Tada visi galvoja: „Kaip jis įtemtai, daug ir giliai mąsto... matyt labai protingas.“ Ir visai nesvarbu, jog tokia įtampa bei dūmai iš ausų susidaro dėl bandymo spėti... ar apskritimas turi keturis ar tris kampus?

Svarbu ne įrodyti... yra Dievas, ar Jo nėra... svarbu sužinoti Tiesa, kokia ji be būtų.

Kad ir koks gražus būtų melas, kad ir kaip žmonės nuoširdžiai įtikinėtų, jog melas neša Gėrį ir naudą... (visų pirma tiems, kas iš to gyvena) jis veda juo sekančius į klaidingą pasaulio suvokimą. Klaidingai suvokiantis pasaulį, daro tokius pačius klaidingus sprendimus. Klaidingi sprendimai niekada neneša teisingų rezultatų. Religijos įtaka milžiniška. Nuostoliai dėl jos mokymo tokie pat dideli, kiek ji klysta pati ir klaidina kitus - lygiai tas pats taikoma ir mums.

Ar galėtumėte atsiųsti geresnės kokybes nuotraukas iš organizacijos renginiu?

Susitikimų nefotografuojame. O ir susitikinėjame retai, kadangi bet kada galime susisiekti Internetu. Pas mus visi kompiuterizuoti :).

Fotografijos spaudai iš TB archyvo: Komentarai prie nuotraukų būtini :).

Komentaras: „Ritualo metu. 6 lygio Dievo Aurigarijaus atstovas žemėje - magas Vajėzus bei 4 čakromis apdovanotas šamanas - Keliaujantis Tamsa, magiškų žodžių ir deginamų aukų pagalba kviečia pasirodyti Šėtoną.“

Komentaras: „Dar vakar venas iš sektos lyderių - Eretikas buvo paleistas iš psichiatrinės ligoninės, tačiau jau šiandien ir vėl jo akyse liepsnoja nenumaldomas troškimas garbinti Šėtoną.“

Tikimės, jog kai kam esame blaivaus proto oazė krikščioniškų skiedalų jūroje.
P.S. Tikėtis ir Tikėti - du skirtingi dalykai.

Trumpiausias atsakymas tikriausiai butų: "Nemirti". :) Ilgesnis: "Pabandyti išgyventi bent jau iki 2050 metų, kada mokslininkai žada pateikti praktinius gyvenimo prailginimo vaistus." Šiame straipsnyje bandysime rekomenduoti efektyviausius metodus gyvenimui prailginti. Išrūšiuosime juos pagal įgyvendinimo lengvumą, nes žmogus visada nori išspręsti visas savo problemas suvalgius vieną piliulę. :) Žmogaus ilgaamžiškumas labai priklauso nuo genų. Jeigu jūsų šeimoje yra daug ilgaamžių - jums pasisekė (tokie žmonės net rūkydami, gerdami ir kitaip besinuodydami gali gyventi ilgiau už kitus :). Norime priminti, kad nuo religinių įsitikinimų gyvenimo trukmė tiesiogiai nepriklauso (nebent jūs esate savižudžių sektos narys arba priklausote kultui, kultivuojančiam nervavimosi ir isterijos meną :), nors jie gali turėti įtakos pasirenkant vieną ar kitą sprendimą, skirtą gyvenimo trukmei prailginti.

Multivitaminai

Multivitaminai yra lengviausias būdas palaikyti reikalingą kiekį vitaminų organizme. Pirkdami multivitaminus visada rinkitės gerai žinomą gamintoją (pvz Centrum arba YourLife). Atsižvelkite į tai, kokiai amžiaus grupei, lyčiai ar fiziniam aktyvumui jie skirti. Multivitaminų instrukcijose būna surašytas kiekis medžiagų, esančių vienoje tabletėje ir rekomenduojamos dienos normos. Stenkitės pirkti tokius vitaminus, kurių sudėtyje esančios medžiagos neviršija rekomenduojamų dienos normų, kitaip galite ne tai, kad nepadėti organizmui, bet ir pakenkti. Dalis multivitaminų turi dozes kelis kartus viršijančias dienos normą. Mes nerekomenduojame pirkti tokių vitaminų. Atidžiai laikykitės rekomendacijų surašytų ant įpakavimo.

Antioksidantai

Problema: Organizme, ląstelėms sąveikaujant su deguonimi (oksidacija), susidaro molekulės vadinamos - laisvais radikalais. Laisvieji radikalai neturi elektrono, todėl stengiasi jį paveržti iš artimiausios molekulės. Jei jie atima elektronus iš tokių svarbių ląstelės komponentų, kaip DNR, baltymai ar riebalai, šie komponentai patys tampa laisvais radikalais. Toks žalojimas tęsiasi tol, kol ląstelė yra visiškai sužalojama ir miršta. Tas procesas yra vadinamas preoksidacija. Preoksidacija yra naudinga tuo, kad sunaikina pasenusias ląsteles, bei užmuša mikrobus ir parazitus. Tačiau preoksidacijos metu kartais naikinamos ir sveikos ląstelės, o tai sukelia sveikatos problemų. Laisvieji radikalai gali būti kalti dėl ankstyvo senėjimo, sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, artritą, kataraktą ir vėžį. Laisvųjų radikalų atsiradimą skatina ir aplinkos veiksniai – užterštumas, rūkymas, ultravioletiniai spinduliai.

Sprendimas: Antioksidantai pasižymi tuo, kad suteikia laisviems radikalams reikalingus elektronus, taip juo neutralizuodami ir apsaugodami nuo žalos kitas ląsteles. Todėl laisvieji radikalai pasišalina iš organizmo, nespėję pakenkti. Kai kurie antioksidantai netgi gali padėti ištaisyti jau padarytą žalą. Stipriausi antioksidantai yra vitaminai C ir E. Nauji tyrimai rodo, kad didesnės vitamino E dozės sumažina širdies ligų riziką. Vitaminas C palengvina kovas su infekcijomis ir medžiagomis sukeliančiomis vėžį, taip pat padeda įsisavinti geležį ir pasigaminti tiroksinui (hormonui, reguliuojančiam medžiagų apykaitą ir kūno temperatūrą).

Šaltiniai: Vitamino E žmonėms pritrūksta retai, kadangi jo yra daugelyje maisto produktų, o mūsų organizmas geba jį kaupti. Vitaminą C galima gauti geriant apelsinų, greipfruto, braškių ar papajų sultis (vietoj Coca-Cola ar panašių gėrimų). Šiuo metu rekomenduojama vitamino C dienos norma suaugusiems yra 60mg, o vaikams – 35mg (palyginimui – pusėje stiklinės apelsinų sulčių yra 50 mg šio vitamino). Pirkite produktus ant kurių parašyta žodis "nektaras" arba "sultys" (geriausia "šviežiai spaustos" arba "100%"). Venkite produktų su užrašu "gėrimas", nes dažniausiai tai tik paprastas vanduo su saldikiais.

Kaina: Antioksidantai dažniausiai yra sudedamoji multivitaminų dalis, todėl atskirai jų galima ir nepirkti.

Miegas

Miegoti reikėtų 7 valandas: Japonų mokslininkai tikina mažiausią mirtingumą užfiksavę grupėje, kasdien skiriančioje miegui 6,7-7,5 valandos. Mažiau kaip 4,4 valandos per parą miegojusių žmonių gyvenimas vidutiniškai sutrumpėjo 1,6 karto. Tyrinėtojai teigia, kad dar žalingiau miegoti pernelyg ilgai. Grupėje, miegui skyrusioje daugiau kaip 9,5 valandos per parą, mirtingumas buvo 1,7-1,9 karto didesnis nei toje, kur buvo miegama septynias valandas.

Oro valymas

Švarus ir išvalytas oras mažiau nuodys jūsų organizmą ir leis geriau išvengti priežasčių, galinčių sukelti vėžį ar kitas bjaurias ligas. Aukštos klasės oro filtrai surenka ne tik mikrodulkes, bet taip pat "užmuša" tabako kvapą ir visokias piktybines bakterijas (Su Ultra Violetinėmis lempomis) ir gali orą prisodrinti neigiamų jonų (ionizing), kurie turi tokį patį efektą, kaip ir antioksidantai. Gerai užsirekomendavę produktų rinkoje yra Whirlpool Whispure™ Air Purifier ($259, 330 CADR), Blue Air 601 ($600, 400-450 CADR), NanoBiothys NBA-750A (400-450 CADR).

Gamintojai kartais meluoja apie savo produktų išskirtinį efektyvumą (Living Air, Alpine Industries, Honeywell Environizer, Sharper Image Ionic Breeze). Todėl prieš pirkdami orą filtruojančius įrenginius būtinai įsitikinkite, jo kokybės parametru CADR (Clean Air Delivery Rate), kuris turi būti skelbiamas įrenginio specifikacijoje. Kuo CADR parametras didesnis tuo geriau. Taip pat patikrinkite, kad įrenginys turėtų "AHAM Certified" ženkliuką, kuris reikštų, kad CADR reikšmė nėra suklastota. Sertifikuotus ir kokybiškiausius oro valymo filtrus galite išsirinkti šiame puslapyje: http://www.cadr.org/consumer/certified.html, kuriame yra visada publikuojami testus praėjusių įrenginių sąrašas (directory.pdf ) Taip pat nepamirškite, kad įrenginys turi veikti tyliai ir netrukdyti naktį miegoti. Triukšmas žymimas decibelais - dB (kuo mažesnis, tuo geriau). Pastaba: Valytuvai padeda žmonėms su alergijomis, tačiau kažkada teko skaityti tyrimą, kad vartojami netinkamu laiku jie gali tapti ir problemos priežastimi. T.y. sterilus oras gali neigiamai paveikti kūdikių imuninę sistemą, bei padaryti vaiką alergišką, kadangi organizmas netenka galimybės "pasitreniruoti" ant įvairių parazitų.

Temperatūra

Gerame kambaryje temperatūra turi būti tokia, kad nejaustumėte nei karščio nei šalčio (apie 22C). Tai užtikrina, kad jūsų organizmas nešvaisto energijos nei tam, kad sušilti, nei tam kad atvėsti. Gerai save užsirekomendavusi oro kondicionierių gamintoja yra kompanija "LG Electronics" ir Friedrich. Kai kurie oro kondicionieriai taip pat turi oro valymo ir neigiamų jonų gaminimo funkcija. Kondicionierių efektyvumas žymimas EER parametru (kuo didesnis tuo geriau). Kondecionierių palyginimus galima rasti čia: AHAM Directory of Certified Products

Aplinka

Statistika, rodo, kad kaimuose žmonės gyvena ilgiau nei miestuose, nes miestuose oras yra daugiau užterštas. Jeigu turite galimybę, persikelkite gyventi kuo toliau nuo miesto centro (žinoma, ne šalia kokios cheminės gamyklos ar branduolinių atliekų sandėlio :).

Dalis žmonių daug laiko praleidžia uždarose patalpose, kurios gausiai prikvėpuojamos anglies dvideginiu (CO₂). Padidėjus anglies dvideginio koncentracijai kambaryje, žmogui reikia daugiau įkvėpti, kad į plaučius patektų daugiau deguonies (O). Padidėja apkrovimas plaučiams, padažnėja širdies plakimas, smegenims ima trūkti "kuro" - dėl to gali prasidėti galvos skausmai. Visa tai greičiau sudėvi ir kenkia organizmui bei trumpina žmogaus gyvenimo trukmę. Norėdami to išvengti, galite įsigyti anglies dvideginio matuoklį (www.telaire.com), kuris pastoviai seks oro sudėtį kambaryje. Ypatingai tai aktualu žiemą. Remdamiesi prietaiso parodymais galėsite objektyviau nutarti, kada laikas atsidaryti langus. Šis prietaisas gali jungtis ir prie kompiuterio - grafikų pagalba lengvai matysite, kada koncentracija ima viršyti normą.

Sportas

Nepamirškite rytais daryti lengvų pratimų. Aišku, suprantame, kad niekas šio patarimo nesilaikys :). Todėl, kad būtų lengviau, kartais pasistenkite trumpose distancijose atsisakyti automobilio ir nueiti pėsti. Jei naudojatės viešu transportu, galite išlipti vienu sustojimu anksčiau. Taip pat galite nusipirkti dviratį.

Taip pat nereikia rinktis sumo, kultūrizmo (ne tas, kur praktikuojamas kultūros ministerijoje) ar kitos sporto šakos, kurioje organizmas nuolat maksimaliai apkraunamas, nes tai tiesus kelias greitai sudėvėti organizmą ir taip pasitrumpinti savo gyvenimą.

Transportas ir saugumas

Būtų negerai, jei mirtumėt sveikas, kaip "agurkėlis" :). Todėl stenkitės nesinaudoti tokiomis transporto priemonėmis kaip motociklas, nes ši priemonė yra yra Nr.1 sąraše pagal mirtinų nelaimių kiekį nuvažiuotiems kilometrams. Prieš tai minėjome, kad dviratis yra sveika, bet naudojimasis juo padidina nelaimingo atsitikimo tikimybę. Eidami per gatvę dairykitės į visas puses - tai gali išgelbėti jūsų gyvybę (nes yra tokių vairuotojų, kurie važinėja per raudoną šviesą). Važiuodami automobiliu sekite kitus vairuotojus, nes net jei jūs ir laikotės visų taisyklių, tai dar nereiškia kad koks "molis" neišlys iš artimiausios sankryžos ir nenusiųs jūsų į kitą Pasaulį kartu su visu automobiliu. Pirkdami automobilį pasistenkite, kad jis būtų su saugumo pagalvėmis. Dideli ir sunkūs automobiliai avarijose turi privalumą (žinoma, jei tai nebuvo smūgis į sieną ar į benzino cisterną :). Tolimiems atstumams naudokite lėktuvus. Tai yra pati saugiausia transporto priemonė Žemėje (statistiniai tyrimai parodė, kad žymiai daugiau žmonių miršta avarijose važiuodami į aerouostą, nei pačios oro kelionės metu :).

Rūkymas

Rūkymas siejamas su dešimtimis mirtinų ligų. Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių apie 200 laikomi realiai kenksmingais sveikatai, o 40 yra patvirtinti A grupės kancerogenai. Mesti rūkyti niekada nė vėlu.

Moksliniai tyrimai parodė, kad:
1 cigaretė per dieną sutrumpina gyvenimą 11-a minučių.
1 cigarečių pakelis per dieną sutrumpina gyvenimą 56 dienas.
Rūkantis žmogus vidutiniškai praranda 20 gyvenimo metų.

Padėti atsikratyti šio žalingo įpročio jums gali padėti įvairios priemonės. Informaciją apie vieną iš veiksmingiausių galite rasti svetainėje www.nicorette.lt 

Gėrimas

Alkoholis kenkia visam organizmui, o ypač nervų sistemai. Alkoholis atima iš ląstelių vandenį, koaguliuoja baltymus, tirpdo riebalus. Žmogaus smegenyse yra daug riebių medžiagų - lipoidų. Lipoidai yra būtini pilnaverčiam smegenų funkcionavimui. Alkoholis patekęs į smegenų ląsteles ištirpina lipoidus, pakeičia smegenų ląsteles jas nužudydamas.

Iš visų organų labiausiai nukenčia kepenys. Alkoholis yra pašalinamas iš organizmo tik tada, kai jį suskaido atitinkami kepenų fermentai. iš pradžių kepenys sugeba nukenksminti alkoholį, tačiau ilgiau piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka kepenų funkcija, kepenyse atsiranda jungiamojo ir riebalinio audinio, sutrinka riebalų, angliavandenių ir baltymų sintezė, susergama kepenų ciroze.

Visa tai irgi trumpina gyvenimo trukmę. Po truputį naikindamas savo smegenis alkoholiu, žmogus pats nepastebi savo intelekto menkėjimo, kadangi kvailėjančios smegenys yra savo paties "protingumo" vertintojos. Sukvailėjusioms smegenims kvailos mintys imasi rodytis, kaip genialumo viršūnė. Persigerdami ir taip žalodami mąstymo organą žmonės palaipsniui mažina savo sugebėjimus konkuruoti visuomenėje bei užsidirbti pinigus, už kuriuos galėtų susikurti geriausias sąlygas organizmo sveikatai užtikrinančią aplinką ir įsigyti atitinkamas priemones.

Kartais tenka išgirsti pasisakymus pvz. "Va tas ir tas rūkė kaip garvežys ir gėrė kaip arklys ...ir gyveno net 80 metų". Taip, tas tiesa. Bet ar nepagalvoja taip kalbantys žmonės, kad jeigu jų "pavyzdys" būtų labiau tausojęs savo sveikatą ir, turėdamas puikų-stiprų kūną, galėjo traukti ne 80, o visą 100 ar net 120 metų.

Pastaba: dėl vyno. Organizme yra gaminamos proteino molekulės (vadinamos "sirtuin enzimes"), kurios gali sulėtinti senėjimo procesą. "Harvard Medical School" ir "BIOMOL Research Laboratorines" mokslininkai bandė surasti molekules, kurios padidintų šių enzimų aktyvumą organizme. Jie atrado, kad molekulės, vadinamos antioksidantai polifenoliai ("polyphenols"), kurios yra randamos raudoname vyne ("resveratrol" molekulė) ir alyvų aliejuje ("quercetin" molekulė), sukuria tokį efektą. Šios molekulės gali pratęsti gyvenimą iki 70%. Taigi, nestiprus raudonas vynas (baltas netinka), vartojamas mažais kiekiais, gali apsaugoti nuo kai kurių ligų ir prailginti gyvenimą. Tačiau pastoviai vartojamas dideliais kiekiais taip pat yra ir žalingas (pvz. daugiau nei 200ml per dieną). Žinoma, reikia atlikti daugiau tyrimų, kad nustatyti ar tai tiesa.

Veikla

Palaikykite mokslo tyrimus ir ypatingai genetinius. Jūsų ir kitų žmonių palaikymas gali padėti paankstinti, gyvenimą pratęsiančių, vaistų sukūrimą. O tai padidins galimybę išgyventi iki tos ankstesnės datos. Būtent mokslas, o ne religija gali jums suteikti "amžiną gyvenimą" (arba kažką panašaus, nes mokslas neatsako, jei kur nors nusisuksite sau sprandą :) šiame pasaulyje, nes mokslas visada žmonijai duodavo tai, ką religija tik žadėdavo. Propaguokite investicijas į švietimą ir taip kovokite su religija, kuri yra mokslo stabdis ir vinis į jūsų karstą.

Bendri patarimai renkantis produktus

• Nepamirškite, kad dalis gamintojų paprasčiausiai meluoja apie savo produktų galimybes ir efektyvumą. (Pvz. homeopatiniai vaistai, kurie remiasi tik "placebo efektu"). Nemažai tokių gamintojų neproporcingai užkelia kainas.
• Vertinant kiekvieno produkto efektyvumą svarbu ieškoti ne tik gerų atsiliepimų, bet ir neigiamų (pvz. paieškos sistemoje šalia produkto pavadinimo įveskite žodžius "lie", "fake", "unfair", "unethical" ir pan.). Niekada nesistenkite vien tik patvirtinti savo vilčių teigiamais atsiliepimais, nes viltis kvailių motina. Stenkitės surasti nepriklausomus produktų palyginimus (pvz. paieškos sistemoje šalia kelių produktų pavadinimo įveskite žodžius "compare", "vs", "review" ir pan.). Geriausia yra ieškoti Internete per www.google.com paieškos sistemą.
• Jeigu produkto gamintojas savo tinklapyje smarkiai švaistosi mokslo terminais (pvz.: apie kokį nors "kvantinį trombocitų magnetizmą molekuliniame lygyje"), kurių negalite suprasti ir jie atrodo kaip pseudo mokslas, tai yra didelė tikimybė, kad taip ir yra.

Jeigu turite naudingos informacijos apie tai, kaip prailginti gyvenimą arba pastebėjote klaidų, prašome parašyti mums apie tai e-mailu: info@satan.lt

Šiam straipsniui negalioja jokios autorinės teisės. Jeigu manote, kad galite jį patobulinti, rašykite adresu info@satan.lt

Kaip būti laimingu ne tik pačiam bet ir gyventi tarp laimingų žmonių.

Kas formuoja moralės ir etikos (elgesio) normas?

Moralės ir etikos normas formuoja Evoliucija - pastoviai vykstanti natūrali atranka.

Moraliais (aukšta morale) laikomi veiksmai, kurie neša NAUDĄ situaciją vertinantiems individams ar jų grupėms. Kuo didesnę NAUDĄ neša individas, tuo jis labiau vertinamas ir patenka į aukštesnę socialinę pakopą. Nešantis kitiems NAUDĄ dažnai mainais gauna iš kitų įvairias privilegijas, kas pagerina išlikimo galimybes.

Amoraliais (žema morale) laikomi veiksmai, kurie neša NUOSTOLIUS situaciją vertinantiems individams ar jų grupėms. Kuo didesnius NUOSTOLIUS neša individas, tuo jis mažiau vertinamas ir patenka į žemesnę socialinę pakopą. Nešantis nuostolius gali būti izoliuotas nuo visuomenės, kas pablogina išlikimo galimybes.

Dauguma organizmų nori išlikti ir kuo greičiau pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Dažnai individų norai būna didesni už individualias galimybes. Todėl, norint pasiekti tikslą, kartais reikia ne tik patobulėti pačiam ir sukurti tobulesnius įrankius, bet jungtis į socialines grupes ir bendradarbiauti (10 gerai organizuotų distrofikų gali sumušti 1 kultūristą). Individai, apsijungę į grupes, galėjo sau leisti specializaciją, kuri atnešė Industrinę Revoliuciją. Skruzdės ir tos gyvena darniai bendradarbiaudamos. Ne todėl, kad jos protingos. Tiesiog organizmai išmokę bendradarbiauti padidino savo fizines bei kūrybines jėgas ir taip natūraliai nukonkuravo tuos, kurie nekoordinavo tarpusavio veiksmų, veikė atskirai ar net pešėsi tarpusavyje. Tokiu būdų žemos moralės normos evoliucijos metu, natūralios atrankos būdu palaipsniui buvo išstumtos kartu su tais, kurie jomis vadovavosi, aukštesnių normų ir jomis besivadovaujančių. Kartais kolektyvo stiprybė priklausė nuo silpniausios grandies (kuri galėjo išduoti kolektyvo paslaptis ar slapta atverti miesto vartus priešams), todėl kolektyvai, kurie rūpinosi silpnais ir juos stiprino, taip pat turėjo daugiau galimybių išlikti nei tie, kurie to nedarė. Kuriant vertybes ir siekiant laimės, labai svarbu, kad padaryto darbo niekas nesugriautų ir neribotų kūrybiškumo. Todėl moralės normos pasipildė reikalavimais negriauti vienas kito vertybių ir neriboti laisvių, kiek tai įmanoma, mainais į tokį patį elgesį ("aš su tavimi elgiuosi gerai, nes mainais tikiuosi, kad tu elgsiesi su manimi taip pat."). Moralės normos kartais yra susijusios su elgesio apribojimais (nežudyk, nevok, nemeluok ir pan.). Žmonės nėra linkę apriboti SAVO veiksmų ir galimybių, bet, siekdami asmeninės naudos, jie linkę riboti KITŲ žmonių veiksmus ir galimybes. Ribojančios moralės normos dažniausiai kuriamos galvojant, ne kaip pats privalai elgtis su kitais, nustatant apribojimus sau, bet kaip kiti turi elgtis su tavimi, nustatant apribojimus kitiems. Net žmogžudžiai ar vagys, kurie patys sau leidžia žudyti ar vogti, galvodami apie savo gerovę ir saugumą, kitiems yra linkę uždrausti vogti ir žudyti. Dėl to moralės normų vidurkis visada yra aukštesnis už juos kuriančiųjų moralinį vidurkį. T.y. atsirasti aukštesnei moralei nereikia aukštesnio moraliai šaltinio, kaip pvz. Dievas. Savo praktinę bendradarbiavimo patirtį žmonės surašė į knygas. Religijų kūrėjai ir platintojai tik paėmė jau egzistuojančias bendražmogiškas moralės normas, nurašė jas į savo knygas, kuriose apsiskelbė kartu su Dievu jų išradėjais ir prie sąrašo papildomai pridėjo reikalavimą visiems garbinti jų Dievą ir išlaikyti to Dievo "atstovus" žemėje, kaip aukščiausią moralinę prievolę. Religija ne tik nekūrė moralės, bet ją dar ir iškreipė su pomirtiniais atlygiais ir bausmėmis. Dėl jų žmonės ne visada linkę siekti teisingumo žemėje, tikėdamiesi, kad už blogus ir gerus darbus bus atlyginta po mirties. Liberaliose demokratinėse valstybėse moralines normas reprezentuoja pasirašyti aktai ir dokumentai, susiję su žmogaus laisvėmis ir teisėmis. Pvz.: "Ženevos Konvencija", "Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija". Taip pat moralės normas reprezentuoja ir "Baudžiamasis Kodeksas".

Žmonės masto panašiai ir jų interesai panašūs, dėl to ir moralės normos (remiantis tuo, kas yra naudinga, o kas ne) visame pasaulyje panašios. Bet pasitaiko, kad susikirtus individų ar grupių interesams (religiniu, tautiniu, ir kitokiu pagrindu), tai, kas moralu vienai grupei, kitai tampa amoralu..

Pvz. naciui išduoti kokį žydą SS buvo moralu... ir turtą buvo galima nusavinti, kas jiems atrodė naudinga. Žydams tai buvo amoralu, nes nenaudinga... jiems buvo kur kas moraliau kokį SS karininką sugauti ir ...nepaglostyti.

Moralė ir religinės grupės (pvz. Krikščionybė)

Nesugebėjimas suprasti, kodėl moralės normos yra aukštesnės už visuomenės moralinį vidurkį, kai kuriuos žmones privedė iki galvojimo, kad moralę sukūrė kažkas kitas – esantis aukščiau už visuomenę - pvz. Dievas. Įvairių religinių grupių indėlis į Moralinių normų (elgesio taisyklių) kūrimą pasireiškia daugiausiai tik papildymu įpareigojimais aplinkiniams materialiai ir psichologiškai išlaikyti tą religinę grupę.

Japonai - ne krikščionys. Ar jie banditai ir vagys? NE. Tai akivaizdus faktas, jog netgi nebūdami krikščionimis žmonės gali būti moralūs. Moralės normos egzistavo ir egzistuoja ten, kur NEBUVO ir NĖRA krikščionybės - krikščionybė tam nėra būtina sąlyga.

Ar antikiniai filosofai buvo amoralūs banditai, plėšikai ir prievartautojai, nes nebuvo krikščionys ir nepažino Kristaus? Ar tai, kad žudyti, vogti, meluoti yra blogai, pasaulis sužinojo tik atsiradus krikščionims? NE. Išlikę įvairūs raštai aiškiai rodo, kad moralė ir moralus elgesys egzistavo dar seniai IKI krikščionybės atsiradimo. Ne krikščionybė sukūrė moralės normas – ji jas tik pakoregavo savo naudai.

Tai žmonės sukūrė krikščionybę, aplipinę dar IKI krikščionybės egzistavusias moralės normas to laiko intelektualinio lygio pasakojimais-pavyzdžiais ir sudėjo visa tai į savo knygas. Kai kurie pasakojimai - akivaizdūs plagiatai nuo senesnių legendų – tik vardus pakeitė. Žinoma, norėdami pateisinti savo egzistavimą ir pakelti vertę (už vertingą daugiau moka), krikščionys ėmė priskirti sau kiauliškai visus moralės kūrimo nuopelnus, tartum iki jų ir aplink juos pasaulis neegzistavo ir be jų negalėtų egzistuoti ateityje.

Patys krikščionys buvo plėšikai - kryžiuočiai, deginę ir žudę ištisas tautas. Ne viena jų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus ir sudeginta bei išgrobstyta kartu su savo kultūrinėmis vertybėmis, kurias, kaip teigia krikščionys, krikščionybė taip baisiai puoselėjo. Taip, prisiplėštas vertybes ji saugojo, kaip savo akį, – net kunigams uždraudė veistis, kad tie nesugalvotų po mirties to turto savo žmonai ir vaikams palikti. O kiek krikščionys knygų sudegino – tai irgi labai didelis "indėlis" į Europos kultūrą ir paveldą :). Krikščioniška filosofija pagimdė ir Dievo valios vykdytoją Adolfą Hitlerį. Tas naikino žydus kaip „Kristaus žudikus“, remdamasis iki jo buvusių Popiežių ir sinodų sprendimais tema: "kaip reikia elgtis su žydais". Getai, emblemos, persekiojimai ir t.t. sugalvoti ir pirmieji imti taikyti ne Adolfo, o tos "didelį indelį" davusios Krikščioniškos bažnyčios. Kitas "indėlis" - Inkvizicija. Po jos žmonijai ilgam į galvą persidavė įvairiausi sadizmo metodai ir idėjos, jog dėl gėrio galima pakankinti artimą savo ir ne tik dvasiškai.

Kas yra MORALU, nustato dauguma. Plečiant ar siaurinant vertintojų ratą, kilnojant jį iš vienos vietos į kitą - to paties veiksmo MORALUMAS gali kisti.

Susijusi mūsų ir aplinkinių gerovė

Mūsų gerovė priklauso ne tik nuo mūsų pačių, bet ir nuo mus supančių aplinkinių gerovės, elgesio. Naikindami, ar tai būtų naikinamas materialus turtas ar ardomi socialiniai santykiai, dažniausiai kenkiame sau jeigu ne tiesiogiai, tai per aplinką, kurios dalimi esame. Norint VISAPUSIŠKAI paskaičiuoti savo veiksmų naudą ir nuostolius, neužtenka daryti išvadas aprėpiant situaciją SIAURU diapazonu vietos ir laiko atžvilgiu. Reikia stengtis aprėpti ABSOLIUČIAI VISAS pasekmes, kurias atneša vieni ar kiti veiksmai.

Kai vanduo pilstomas iš vienos stiklinės į kitą, vandens nepadaugėja, o gerai pasimušus dar ir išlaistomas. Problema ta, kad kvailesni žmonės dažniausiai sugeba matyti tik savo stiklinę ir, nesugebėdami aprėpti bendros situacijos, nesuvokia, kad ta NAUDA, kai jų stiklinėje padaugėja vandens kito sąskaita – labai jau LOKALI. Siekiant naudos reikia stengtis, kad ta nauda nebūtų pasiekta kitiems pridarant daugiau nuostolių:

Pvz. pavagiami variniai laidai už 30 Lt, sudaužant kažkam kitam priklausantį elektros variklį, kurio vertė 500 Lt. Taip, nusikaltėlis pasidaro sau asmeninės naudos 30 Lt, bet paskaičiavus viską - veiksmų nuostolis aplinkai siekia 470 Lt - aplinka už tai baudžia.

Arba skersgatvyje užmušamas koks medikas, iš kurio pavagiama 500 Lt. Nusikaltėlis pasidaro naudos už 500 Lt sau, ir nuostolį kitiems-aplinkai, kurio vertė gali būti milžiniška. Sunaikinamas žmogus, į kurio švietimą buvo investuoti šimtai tūkstančių, kuris taisė kitų žmonių arba natūralių gamtos procesų padarytą žalą. Kartais dėl 500 Lt užmušamas žmogus, kuris ateityje planavo ir galėjo duoti naudos už milijonus, prailginti ar išgelbėti gyvybę kam nors kokiu atradimu, tame tarpe ir pačiam nusikaltėliui.

Žinoma, kiekvienas gali išversti savo šiukšles į kaimyno kiemą, paplūdimyje, miške - nuo to bus švariau to žmogaus kieme. Bet tik išėjus už vartų – atsidursime moraliniame ir fiziniame šiukšlyne. Gerai, jeigu mūsų gyvenimas apsiriboja tik mūsų kiemu, bet taip būna, labai retai. Savo asmeniniu pavyzdžiu užkrečiame kitus elgtis taip pat ...ir su mumis pačiais. Dėl to, versdami šiukšles kaimynui, galime atsidurti situacijoje, kai kaimynai pradės versti šiukšles į mūsų kiemą.

Yra žmonės kuriantys vertybes – pvz. žmogus dirbantis televizorių fabrike - gaminantis televizorius ar kuriantis ir tobulinantis televizorių gamybos linijas, kad televizoriai būtų tobulesni ir pigiau pagaminami. Nuo tokių žmonių priklauso dalis mūsų gerovės, kadangi tokie žmonės atsakingi už vertybių-gėrybių kūrimą ir kad laikui bėgant mes galėtume jas vis pigiau įsigyti – nuo to gerėja, lengvėja visų mūsų gyvenimas.

Yra griaunantys ir naikinantys vertybes žmonės – tai vagys, žudikai, plėšikai prievartautojai ir kiti nusikaltėliai. Jie nekuria vertybių, bet jau sukurtas vertybes perdeda iš vienos kišenės į kitą (dažniausiai į savo). Nuo jų veiklos vertybių-gėrybių bendra suma pasaulyje nepadidėja. Atvirkščiai - vogimo, plėšimo, žudymo, prievartavimo metu paprastai sunaikinama dalis jau esamų vertybių. Netgi tuo atveju, jei pvz. vagiant joks materialus turtas nesugadinamas (kaip kad išlaužiamos spynos, išdaužiami langai), tokie veiksmai griauna socialinius žmonių tarpusavio santykius.

Ir yra kuriančių vertybes ir griaunančių bei naikinančių hibridai, kurie dalį laiko kuria - pvz. dirba televizorių fabrike, o kitą laiko dalį griauna – po darbo eina vogti, žudyti plėšti ir prievartauti. Žmogaus poreikiai beveik visada didesni už jo galimybes ir kai kas bando tuos savo poreikius tenkinti kitų žmonių galimybių sąskaita.

Gana lengva paskaičiuoti materialius nuostolius, kai sunaikinama materiali vertybė. Kur kas sunkiau suprasti žalą, kai tokių veiksmų metu griaunami socialiniai santykiai ir kodėl juos griauti yra blogai. Niekas nenori sau kenkti. Nusikaltimus daro kvailesni žmonės, kurie sugeba paskaičiuoti asmeninę materialią naudą iš priplėštų materialių objektų, bet gerai nesuvokia savo veiksmų daromos socialinės žalos.

Laimė – jausmas, kuriuo apdovanojimas organizmas už įvykius suvokiamus kaip naudingus laimėjimus. Stipri laimės būsena, vadinama džiaugsmu. Laimės kiekis priklauso nuo laimėjimo-pokyčio dydžio, o ne to kokio dydžio yra pats laimėjimas. Pvz.: 1000 litų turintis žmogus, išlošęs 1000 litų, apsidžiaugs lygiai taip pat kaip ir milijonierius išlošęs milijoną, kadangi jie abu savo turtą padidins vienoda kiekį kartų.

Laimė - džiaugimasis naujai gautu – laikinas dalykas. Kadangi laimės dydis tiesiogiai priklauso nuo pagerėjimo dydžio – skirtumo tarp turimo (prie kurio priprantama) ir naujai gauto, nelaimingi būna ir jau visko turintys (pasiekę galimybių, pagerinti savo egzistavimo sąlygas, ribas) ir sąlyginai protingi (bet to nesuvokiantys) žmonės. Laimę reikia stengtis kurti pačiam, kartais dalinant jos kažkiek ir kitiems (tuo palaikant pusiausvyra tarp laimingų ir nelaimingų), o ne koncentruotis į paiešką tų, kas jos daugiau turi tam, kad kuo daugiau iš to žmogaus paimti - nuo ėmimo jos daugiau neatsiranda, tik iš vienos kišenės ji pereina į kitą.

Įsilaužimai, vagystės, plėšimai ir kiti panašūs nusikaltimai verčia visuomenę švaistyti lėšas ir laiką jau esamų-turimų gerybių saugojimui (techninėms apsaugos priemonėms ir pareigūnams)... nuo jų neteisėto perkėlimo iš vienos vietos į kitą, vietoje to, kad skirti jas naujų vertybių kūrimui ir savo malonumams. Ginklai priklauso tai pačiai kategorijai. Tik ginklai skirti ne tik saugoti jau esamą nuo kilnojimo, bet ir naikinti. Kuo labiau civilizuota, protingesnė, sąmoningesnė visuomenė, tuo mažiau reikia grasinimų ir prievartos palaikyti joje tvarkai – veiksmus ima reguliuoti individo noras geriau gyventi ne tik savo kieme, bet ir už jo ribų. Įstatymus keičia savanoriškas apsisprendimas. Žmonės patys, be kumščio pagalbos susigaudo, kurie jų veiksmai naikina materialias gėrybes ir griauna socialinius santykius, o kurie kuria jas ir harmoniją.

Kokias pasekmes sukelia mūsų blogas elgesys su kitais:

Savo asmeniniu pavyzdžiu užkrečiame kitus elgtis taip pat ...tame tarpe ir su mumis pačiais. Visuomenė - baseinas, kuriame mes visi kartais maudomės. Myždami į baseiną rizikuojame patys gerti kitų šlapimą ar kad tuo smaguriautų mūsų vaikai. Šiukšlė numesta miške laikui bėgant pritraukia kitas šiukšles ir poilsis gamtoje virsta išvyka į sąvartyną. Žinoma, kartais vadžia paima iš mūsų pačių kišenės (mokesčių pavidalu) lėšas tie sąvartynai sutvarkomi.

Jeigu ką nors sunaikiname, pasisaviname ar apgauname... apgauti, nuskriausti žmonės, matę mus tai darant asocijuoja mūsų bruožus, charakteristikas su nuostoliais-blogiu (blogai). Todėl ne tik mes asmeniškai, bet ir panašūs į mus žmonės (tame tarpe ir mūsų vaikai), turintys panašių į mus charakteristikų, ateityje turės daugiau problemų bendraujant su aplinkiniais.

Pvz. pasklidus gandams, kad mieste siaučia juodais plaukais, mėlynomis akimis ir žaliai apsirengęs žudikas-maniakas ar vagis, žmonės ims įtariai žiūrėti į visus panašius asmenis. Arba paskelbus užsienio žiniose, kad lietuvių gauja užmušinėjo ir apvaginėjo vietinius gyventojus... dalinai kris ir kitų lietuvių vertė bei pasitikėjimas jais, kadangi lietuviai asocijuosis su pavojumi ir nuostoliais. Prireiks laiko užmiršimui ir gerų pastangų kompensavimui, kad susigrąžinti gerą vardą ir iš to išplaukiančias geras, o ne blogas pasekmes.

Nusikaltimai didina nerimą, mažina saugumo jausmą, ramybę. Tai didina psichologinį diskomfortą. Nerimas mažina galimybes žmogui pailsėti, o be poilsio žmogus blogiau dirba - kuria vertybes, dažniau negaluoja ir fiziškai.

Nusikaltimai visuomenėje skatina nepasitikėjimą, įtarimus. Žmonės tampa atsargesni, nepatiklūs - pailgėja įvairių derybų laikas. Grupiniuose projektuose, kuriems įgyvendinti reikia pasitikėjimo, gaištamas laikas įsitikinti partnerio patikimumu, užstatams ir pan.. Kartais tie projektai dėl to išviso nepradedami ir žlunga.

Apvogti, apiplėšti žmones, atimant iš jų materialų turtą ar pasisavinant idėjas, reiškia atimti iš jų už pastangas gautas vertybes – dalį paskatinimo-atpildo, dėl ko jie dirba. Netekus paskatinimo už darbą žmonių entuziazmas kažko siekti-dirbti sumažėja – žmogus nelinkęs daryti sau nuostolius - eikvoti jėgas dėl nieko. Dėl to pvz. apvogę gydytoją, jam nusivylus, galite nesulaukti naujo vaisto nuo kokios nors ligos. Ir ne tik dėl to, kad jis nenorės dirbti, jog už tai nieko negaus, bet ir dėl to, kad jis nematys reikalo gelbėti tokios žmonijos. Apiplėšus inžinierių gali užtrukti kokio nors išradimo atsiradimas, galintis pagerinti žmonijos laisvalaikį ir pan.

Užmušti ar pakenkti kitam žmogui nesunku. Bet taip pat lengva ir kitiems užmušti ar pakenkti jums. Ne vienas sporto meistras guli po žeme su skyle galvoje, susiformavusia nuo distrofiko paleistos kulkos. Jūs tik vienas, o kitų milijardai - akivaizdus kiekybinis santykis ne jūsų naudai. Jeigu kitiems, iškils noras jus užmušti ar jums pakenkti, jums nebus jokių ilgalaikių šansų išlikti ar apsisaugoti. Jeigu susinaikinimas neįeina į jūsų planus... nedarykite nieko, kas iki to privestu, savo pavyzdžiu kurdamiesi priešus.

Mirties bausmė, kaip priemonė spręsti problemas

Pavyzdys – užkrečiamas dalykas. Ypatingai, kai jį rodo autoritetai (pvz. valdžia). Visuomenės nariams nuo pat gimimo reikia rodyti pavyzdį valstybiniu (autoriteto) mastu, jog žudymas NETURI būti problemų sprendimo būdas JOKIAIS atvejais. Netgi žiauriausius žudikus-maniakus bausti mirties bausme nereikia - juos reikia visam gyvenimui izoliuoti nuo visuomenės. Tokį žmogų galėtų lankyti įvairūs kriminalinę žmogaus psichologiją tiriantys mokslininkai ir studentai, analizuoti priežastis ir kurti metodus, kaip galima ją pakeisti ar apsaugoti nuo jos išsivystymo. Jeigu įmanoma, reikia stengtis taisyti sugedusį (komponentą), o ne sunaikinti visą objektą.

Darydamas nusikaltimą nusikaltėlis už tai sumoka padidinta psichologine įtampa ateityje - persekiojimo baime, nes tuo jis sau susikuria potencialius, jo ieškančius priešus. Dažnai jis sumoka už tai ir savo laisve, kurios vertė būna didesnė už nusikaltimo metu gautą asmeninę naudą. Nužudymu ir apiplėšimu yra ne tik NESUKURIAMOS naujos vertybės, bet ir SUNAIKINAMAS žmogus, kuris tokias vertybes paprastai kuria. Žinoma, kai žmogžudys užmuša žmogžudį – pasauliui nuo daug blogiau nepasidaro. Be to, nesant mirties bausmei, iš nusikaltėlio lengviau išgauti prisipažinimą dėl įvykdyto nusikaltimo - mirties bausmės egzistavimo atveju nusikaltėlis neturi ko prarasti ir mieliau meluos iki galo.

Kodėl apsimoka nevogti

Prieš kitus vykdomais nusikaltimais žmonės palengvina sau gyvenimą ir mano, kad dėl to nusikalsti yra naudinga. Tai tokia pati nauda, kaip einant mėnesiui į kalnus „naudinga“ palengvinti sau gyvenimą, įsidedant į kuprinę kelionei maisto tik porai dienų, nesivarginant savęs sunkiu nešuliu. Žinoma, visada bus galima pavogti iš kitų grupės narių kuprinių. Nuo to grupėje maisto DAUGIAU nepasidarys – kažkas turės valgyti mažiau. O juo gali būti žmogus, kuris laikys virvę, ant kurio kabės pats vagis. Apie tokios grupės komandinį veikimą ir pasitikėjimą vienas kitu galima pamiršti. Pagautas gi grupės narys-vagis, greičiausiai, bus atskirtas nuo grupės ar atsitikus nelaimei - aplinkiniams kils mažiau noro stengtis jį gelbėti.

Kodėl apsimoka nemeluoti

Melavimas tai klaidinimas. Suklaidintas žmogus priima klaidingus sprendimus ir tuo silpnina savo išlikimo galimybes. Jeigu meluojate savo partneriui – kaldinate savo partnerį ir vietoje to, kad patikimai saugotų jūsų užnugarį, jis taps silpna vieta. Meluodami savo partneriui apie save (pvz. galvojate ar jaučiate viena, o sakote kita) formuojate jo klaidingą suvokimą apie jus, kas veda link to, kad jis jūs blogiau supras ar išviso nesupras (dėl jūsų paties kaltės) ir dėl to dar sunkiau susišnekėsite. Žmogus stiprus ne tuo, kiek ir kaip gražiai gali save apgauti, o kiek tiesos sugeba pakelti. Melas ir sukčiavimas veda link to, kad prireikus pagalbos belieka aimanuoti "ir kodėl manimi niekas netiki?“.

Kodėl apsimoka būti ištikimam arba pasižadėjus – vykdyti pažadus

Duodantis lytiškai per kitus padidėja rizika apsikrėsti pačiam ir apkrėsti partnerį – vargu ar tai pagerins santykius. Mylėdamiesi su žmogumi, mylitės ne tik su juo, bet ir su visais jo partneriais ir jo partnerių partneriais buvusiais iki jūsų. Meilužiai reiškia ir tai, kad dalį savo resursų slaptai skiriate kažkam kitam. Jeigu pasižadėjote būti ištikimas ir savo resursus skirti tik tam, kuriam davėte pažadą – tokie veiksmai yra slapta vagystė. Sukurti pasitikėjimą – sunku. Tam gali prireikti ne vienerių metų. Sugriauti – lengva, tai galima padaryti akimirksniu. Įskaudintas NIEKDA nepamirš to, kas buvo – jis gali tik atleisti, jei sugebėsite kompensuoti žalą tuo, kas vertinga sužalotajam (o ne jums). Neištikimybė, kaip ir vagystė didina nepasitikėjimą, nestabilumą, psichologinį diskomfortą, apgautąjį verčia rūpintis papildoma apsauga, taip švaistant laiką ir lėšas. Tai savo paties artimos gyvenamosios aplinkos griovimas.

Kodėl apsimoka nesimušti

Protingų žmonių ginčuose gimsta tiesa. Kvailių ginčiai dažniausiai baigiasi muštynėmis, kuriose nuostolius patiria abi pusės.

Kodėl apsimoka nebūti piktu ir agresyviu, nevaidinti "kieto"

Žmogus, ŽINANTIS savo vertę ir jeigu ji didelė, nesistengia jos parodomai demonstruoti ir kelti VAIDINDAMAS - nustatydamas atitinkamą veidą, išstatydamas rankas į šonus, plačiau statydamas kojas ir pan.. Savo vertės kėlimas vaidyba išduoda, kad žmogus viduje kompleksuoja ir dangstosi apsimetinėjimu tuo kuo nėra, kaip varlė pučiasi, norėdama atrodyti grėsmingiau, didesnė.

Žmones visais laikais bandė pakelti savo verte, stengdamiesi pavaizduoti save fiziškai ir psichologiškai geriau, nei iš tiesu buvo ir yra. Kartais sudarydami psichologines ir fizines situacijas, kai vienas „bėga“, o kitas „vejasi“ - kas reiškia, jog besivejančiam reikalingas bėgantis. Tai tartum padidina bėgančiojo verte... net ir tuo atveju, jei ta verte - bėgančiojo rankose laikomas automobilinis grotuvas :). Reikėtų suprasti, kada tokie „žaidimai“-manipuliacijos prasideda ir naudoti jų kuo mažiau, nes tai irgi tam tikra apgaudinėjimo-klaidinimo forma.

Nusikaltėlių perauklėjimas

Problema, kai su kitaip mąstančiais (net ištisomis valstybėmis) kovojama ginklu-jėga, o ne informacija. Žmonėms lengviau pateisinti-suprasti milijardines išlaidas priešu sunaikinimui, nei psichikos performavimui. Ypatingai, kai tikslas - priešo turimų vertybių kontrolė ar nusavinimas. Kaip ir kalėjimai jau primiršo, kad turėtų stengtis performuoti žmogų, nes jį dažniausiai reikės paleisti, o ne tik laikinai izoliuoti nuo aplinkos ir informacijos, kuri ir tarnauja performavimui. Vien fiziškai kankindami nusikaltėlį daug proto neįkrėsime – norint pakeisti jo psichiką, jį reikia šviesti.

Kuria tai, nuo ko pabėgo

Gerai, kad atvažiuoja žmonės iš mažiau išsivysčiusių šalių – pamato realius kitokio mąstymo rezultatus. Bet problema, jog didelė dalis tų žmonių atsivežą požiūri, nuo kurio pasekmių pabėgo iš savo šalies. Kai kurie lietuviai į labiau išsivysčiusias Vakaru Europos valstybes irgi sėkmingai su savimi eksportuoja požiūrį „Tie kvaili vakaru europiečiai tokie naivūs ir patiklūs, jog juos tik mulkinti ir apgaudinėti“, suprasdami Vakaru Europoje didesni pasitikėjimą tarp žmonių ne kaip pasiekimą, o kaip silpnybės ir kvailumo pasekmę. Geriausias tvarkos ir santykių pavyzdys, kaip gyvena tokie „gudruoliai“ – kalėjime.

Vertė yra subjektyvi

Objektų-reiškinių vertę nustato vertintojai. Be vertintojų neegzistuotų ir vertė. Objektų-reiškinių vertė priklauso nuo to, kokio dydžio NAUDĄ ar NUOSTOLIUS objektai-reiškiniai neša vertintojams. Žmogaus vertė irgi priklauso nuo to, kiek jis gali DUOTI NAUDOS vertintojams. Lygiai tas pats objektas skirtingiems vertintojams gali turėti skirtingą vertę. Pvz. sergančiam cukriniu diabetu didesnę vertę turi insulinas, sergančiam astma – bronchodiliatoriai. Motinai, dažniausiai, savas vaikas vertingesnis už svetimą ar šunį. Kalė labiau puls ginti savo šuniukų, nei kažkokio svetimo žmogaus kūdikį. Tas pats objektas tam pačiam vertintojui gali turėti skirtingą vertę ir atsidūrus skirtingoje situacijoje. Pvz. kotletas Osvencime gali būti vertingesnis už auksinį žiedą. Kitu atveju gali būti atvirkščiai. Objektų-reiškinių vertė yra SUBJEKTYVI ir keičiasi kartu su vertintoju bei situacija, kurioje atsiduria vertintojas. Amžinų vertybių niekada NEBUVO, NĖRA ir NEBUS.

Kuo didesnė nauda iš objekto-reiškinio, tuo didesnė jo vertė vertintojui ir tuo labiau jis laikomas geru ("gėriu"). Kuo didesnius nuostolius neša objektas-reiškinys vertintojui, tuo labiau jis įvardinamas blogu ("blogiu").

Jeigu vienam vertintojui (ar jų grupei) tas pats reiškinys neša nuostolius, o kitam vertintojui (ar jų grupei) - naudą, gali kilti muštynės. Problema, kai žmonės svaidosi vien tik „blogio“ ir „gėrio“ terminais, už jų bandydami dangstyti savo egoistinius (naudos siekimo) motyvus, kurie visiškai nepaaiškina, kodėl jie tokiais laikomi. Be detalaus paaiškinimo ir analizės sunku pasiekti susitarimą. Reikėtų atmesti apsimetinėjimus, neva esi altruistas, ir tiesiai šviesiai prisipažinti... kodėl man tai subjektyviai naudinga (gerai)... dėl kokių ir tokių konkrečių priežasčių tau subjektyviai nuostolinga (blogai) - siekiant kompromiso, o ne kalbant apie „geri“ ir „blogi“, primetant jį kaip objektyvų dalyką kitai pusei, tuo neva "pateisinant" tą pusę, kuri siekia „gėrio“. Žuvys gal norėtų, kad ore butu daugiau vandens... pageidautina, kad jis ten sudarytu 100% :). Aiškiai suvokiant vienas kito egoistinius motyvus ir esant sąžiningiems - daug lengviau derėtis. Deja, žmonės ne tik kitus, bet ir save apgaudinėja, todėl dažnai ir susitarti normaliai nesugeba. Svarbu suprasti ko kiekvienas nori ir neapsimetinėti, kad nesupranti oponento. Savo nesupratimu kitam nieko neįrodysi, nebent, kad esi kvailas.

Konfliktų kyla mažiau, jei skirtumai tarp žmonių papildo vienas kitą, o ne prieštarauja vienas kitam. Jeigu žmonės turi SKIRTINGA paaiškinimą apie TA PATĮ reiškinį – kažkas klysta. Nėra dviejų skirtingų TIESŲ – yra dvi skirtingos NUOMONĖS. TIESA gali būti tik viena, o tarp NUOMONIŲ jos išviso gali nebūti.

Teisingas elgesys yra tas, kuris leidžia pasiekti daugiausiai naudos su mažiausiais nuostoliais sau ir kitiems.

Logiškas paaiškinimas - daug geresnis metodas kažką keisti, nei bandymas kažką “pažeminti” ir tada primesti savo pasaulėžiūrą iš “aukštesnės” (autoriteto) pozicijos – tokia „tiesa“ dažnai dingsta kartu su autoritetu.

Du „kalnai“ ir nė vieno „mahometo“

Kai žmogus sugeba logiškai mąstyti, dėstyti savo mintis ir yra sąžiningas - jis lengvai suprantamas ir su juo lengva susitarti. Tai leidžia gyventi be slaptos tarpusavio konkurencijos-įtampos, minčių ramybėje. Grįžus namo norisi kartu pailsėti, o ne kopti į nauja "everestą", kuris įsivaizduoja save pastovaus užkariavimo verta viršūne ir kitas prieš jį turi pastoviai kažką įrodinėti. Kalnų per akis ir už šeimos ribų - nėra reikalo jais būti šeimos viduje. Raginimu kopti į „everesta“ kitas nori paglostyti savo savimeilę bei partnerį padaryti aplink šliaužiojančiu aptarnavimo sferos darbuotoju.

Kodėl apsimoka būti draugišku

Bendradarbiauti, palaikyti draugišką atmosferą ir gerus tarpusavio santykius yra geriau, nei plėšytis gerkles tarpusavyje, vogti iš vienas kito, žudyti ir kitaip ardyti visuomeninę struktūrą, kurioje PATS gyveni. Ramioje ir draugiškoje atmosferoje gali visą dėmesį sukaupti į priekį, o ne saugoti savo nugarą, kad kas ten neįsmeigtų peilio.

Tikėjimas – aklavietė tarpusavio konfliktuose

Tikėjimas – Įsitikinimas, kad turima informacija apie objektą ar reiškinius yra teisinga, neturint tam įrodymų. Kai žmogus nežino, kodėl jis yra teisus, jis negali paaiškinti ir kitam. Kad esi teisus teigti galima, bet iš to bus mažai naudos – teiginys, kad ir kiek kartų ar garsiai pakartotas – ne įrodymas. Kai kurie žmonės save įtikina, kad, kad jų tikėjimo užtenka, įrodyti savo teisumui. Neišmanymas ir nežinojimas - ne tiesios įrodymas. Teisiu padaro tik teisingos informacijos žinojimas, o teisiu aplinkinių akyse - sugebėjimas savo tiesą įrodyti kitiems matomais faktais. Tikėjimas parodo, jog nežinai tiesos, tačiau pasikliauni tuo, ką tau sako kiti ir tiki tuo be įrodymų. Jeigu kiekvienas galvotų, kad yra teisus tik dėl to, kad kažkuo tiki... neišliptume iš konfliktų ir muštynių.

Mokyti ar kankinti?

Bausmė nusikaltėliui VISADA turi būti DIDESNĖ už padarytus nuostolius nusikaltimo metu. Tik bausmės forma turi būti civilizuota. Nereikia kapoti rankų ar galvų, mušti fiziškai – tai blogas pavyzdys augančiai ir besiformuojančiai kartai. Fizinė bausmė daug proto neįkrės. Nusikaltėlis turi suvokti savo poelgių pasekmes. Negalima rodyti žmonėms, kad valdžia palaiko fizinį smurtą, kaip problemos sprendimo būdą. Pirmiausia nusikaltėlius reikia izoliuoti nuo visuomenės ir nuo vienas kito, kad jie nepridirbtų ko daugiau. Nusikaltėlis turėtų atlyginti visus padarytus nuostolius. Pagrindinė kalėjimo paskirtis turėtų būti ne kankinimas-kerštas, o žmogaus pataisymas-perauklėjimas, kol nusikaltimą padariusį žmogų būtų saugu paleisti atgal į visuomenę. Kalėjimai neturėtų būti perkrauti prabanga, bet kuo labiau žmogiški savo aplinka ir bandyti kalinčius gražinti į visuomenę, kaip saugius aplinkiniams individus. Žinoma pakeisti suaugusį-susiformavusį žmogų – nelengva užduotis. Su kaliniais turėtų bendrauti psichologai, aiškintis ir aiškinti, kodėl ir kaip vieni ar kiti veiksmai griauna visuomenę, kaip kalinys pjauna šaką, ant kurios pats sėdi. Kalėjimo trukmė turėtų remtis ne tiek praeityje padarytais nuostoliais, bet kiek apytiksliai reikia laiko mokytis, kad persiauklėtum ir taptum vėl saugus aplinkiniams - statistiniais perauklėjimo sėkmės rezultatais. Baigiantis kalėjimo terminui visi nusikaltėliai turėtų atlikinėti įvairius testus – įvertinimui ar pasiekta kokia nors pažanga kalinių mąstyme – susimovusiems reikėtų pratęsinėti kalėjimo terminą iki tol, kol jie išlaikys išėjimo į laisvę testus (t.y. įrodys, kad juos paleisti yra saugu). Dabartinė sistema yra kvaila - iš kalėjimo dažnai išeina ne tik neperauklėti, bet dar žiauresni žmonės. Jeigu išlaikius testą didelė kalinių dalis vis tiek darytų nusikaltimus - ilginti kalėjimo-mokymosi laiką ir tobulinti mąstysenos keitimo programą. Reikėtų viešai Internete skelbti nusikaltėlių vardus ir pavardes su trumpu nusikaltimo aprašymu ir populiarinti tokią duomenų bazę. Nusikaltimus dažnai bandoma nuslėpti, pabėgti nuo jų, išvengiant atsakomybės – tokia duomenų bazė griautų slaptumo iliuziją. Nusikaltėliams galima būtų skirti specialias apyrankes, kurių nešiojimas būtų privalomas. Jos leistų sekti nusikaltėlių buvimo vietą, judėjimą žemėlapyje. Galima visiems kalėjusiems už sunkius nusikaltimus daryti įvairias tatuiruotes su data matomoje vietoje. Piliečiai tokių žmonių vengtų ir pamatę, kad žmogus prievartautojas ar žudikas, teiktų savo paslaugas ne taip pasiaukojančiai... tai sutrumpintų nusikaltėlių gyvenimo trukmę ir leistų realiau suvokti aplinkinių požiūrį į save, kaip į nusikaltėlį. Žmonės ir dabar su nusikaltėliais elgiasi blogiau, nei su gerais žmonėmis... dėl to nusikaltėliai dažnai maskuojasi po gero žmogaus kauke - ją reikėtų nuplėšti. Kadangi nusikalsti linkę žmonės trumpiau gyventų ir jiems būtų sunkiau prisitaikyti prie visuomenės – nebent už gerą elgesį įrašai ir tatuiruotės būtų paslėpti nuo viešumo... visuomenė kiek greičiau apsivalytų.

Valdžia visiems būsimiems tėvams ir nusikaltėliams turėtų NEMOKAMA dovanoti profesionalių psichologų sutvarkytus knygų rinkinius apie vaikų auklėjimą ir žmogaus socialinį vaidmenį visuomenėje, paaiškinančias socialines nusikaltimų pasekmes patiems nusikaltėliams – ir tai daryti reikia jau šiandien. Knygos turėtų būti trumpos, koncentruotos ir įdomios.

Pragaro idėja veda link smurto

Kokia Pragaro prasmė? Jei nusidėjėlių kančios Pragare tęsis amžinai, reiškia nėra finalinio tikslo - tai beprasmis amžinas kankinimas. Jeigu tikslas – kankinimas, kol nusidėjėlis supras savo nuodėmes, tai ar ne geriau padėti žmogui kažką suprasti žiniomis ir švietimu? Jeigu vaikas padaro klaidą-nuodėmę (pvz. pavagia ką nors ar sumuša gyvūną), ką geriau būtų padaryti norint, kad jis nekartotų nusikaltimo? Susėsti ir pakalbėti su juo, paaiškinti, kaip sukasi pasaulis, socialinius ryšius, kodėl vogti – blogai, nes tai ardo visuomenę – jo paties aplinką, jo gyvenimą, kaip ir kodėl gyvūnai kenčia, jaučia skausmą, apie grįžtamąsias veiksmų pasekmes, kol jis SUPRAS (žinoma, ne visi tėvai pakankamai protingi ir sugeba viską gerai paaiškinti). Ar geriau sumušti savo vaiką, nulupti jam nagus, nuplikinti jo odą verdančiu vandeniu, nudeginti ugnimi ir kitaip kankinti? Mes visi žinome, kad patyrę smurtą nuo kitų vaikystėje (kaip pvz. Stalinas), vėliau patys dažnai tampa smurtautojais. Prievartautas tampa prievartautoju, muštas – mušėju. Jeigu mušate savo vaiką už jo nuodėmes, su kiekvienu kirčiu į jo smegenis įdiegiate suvokimą, kad mušimas – priimtinas būdas siekti tikslo (ypatingai, jeigu esate stipresnis). Mušimas tampa priimtinu, jeigu kas nors nesielgia taip, kaip norima. Todėl mušti vaikystėje vėliau muša kitus lygiai taip pat, bandydami siekti savo tikslų, kaip praeityje su jais elgėsi autoritetai – tėvai. Krikščioniškoji „(pa)mokymo“ per Pragarą idėja – primityvi ir kvaila. Ji labiau susijusi su kerštu-atpildu už praeitį, o ne mokymu-taisymu, žvelgiant į ateitį. Civilizuotas pasaulis žino, kad jeigu nori išauginti gerą Žmogų, tai darai su švietimu ir žiniomis, o ne su smurtu ir kankinimais (nes žmonės mokosi, kopijuodami vienas kito elgesį). Kitaip mokyklos būtų kankinimo rūsiai. Pagrindinis tikslas turėtų būti pataisyti „sugedusius“ žmones žmogiškose mokyklose, o ne sugriauti juos galutinai Pragare, demonstruojant naujas sadizmo ir kankinimo ribas, būdus. Ar Dievas toks kvailas ir primityvus, jog nežinojo geresnio mokymo būdo, nei kankinimas? Ar jis teikia prioritetą kumščiui vietoje intelekto? Ar tai tik kai kurie kvaili ir primityvūs krikščionys su dideliais kumščiais ir mažomis smegenimis bandė pritaikyti tai, ką valdė geriausiai. Todėl jie susikūrė sau įsivaizduojamą vietą... mėgautis mintyse kančiomis tų, kurie su jais nesutinka ir tokiu būdu kompensuoti savo nepasitenkinimą realybe. Jei negalite laimėti prieš oponentą realybėje, galite bent jau pasimėgauti kankindami jį įsivaizduojamame Pragare. Pragaro idėja demonstruoja, kokia sadistiškai nesveika yra Krikščionybė savo pamatuose. Ji iki šiol moko Pragaro idėjos ir „nesupranta“, kodėl religiniai fanatikai, kaip Hitleris ar kunigų seminarijos auklėtinis Stalinas buvo tokie žvėriški smurto nešėjai. Inkvizicija, naudojusi kankinimus atvesti aveles į „tikrą“ kelia ir sukelti kančias už nuodėmes, buvo ta pati Pragaro idėja atnešta bažnyčios į Žemę. Kol gyva Pragaro idėja, tol gyva ir Inkvizicijos bei mokymo ir tikslo siekimo per sadistiškus kankinimus idėja. Moralę formuoti turi ne baimė ir bandymas išvengti blogo gyvenimo po mirties Pragare, o supratimas ir noras gerai gyventi Žemėje, kol esi dar gyvas.

Kas yra laisvė? Ar ją galima išmatuoti.

Laisvė - sąvoka reiškianti, kad konkretus objektas nėra apribotas fiziškai arba morališkai atlikti kažkokį veiksmą.

Laisvių matavimas

Manome, kad galima konkrečiai įvertinti visas laisves:

• Pirma, reikia aiškiai nustatyti objektą, kurio laisves vertinsime (pvz.: žmogų, gyvulį, tautą);
• Antra, reikėtų išskirti, apie kokią laisvę konkrečiai kalbame (pvz.: žodžio, judėjimo, gyvybės);
• Trečia, laisvės vertė gali būti matuojama pagal tai, kiek jos įgyvendinimas yra naudingas objektui evoliucijos atžvilgiu. (t.y. kuo vertingesnė laisvė būtų apribojama, tuo mažiau butų galimybių objektui laimėti evoliucijos neatsitiktinėje natūralioje atrankoje);
• Ketvirta, reikėtų išrūšiuoti laisves pagal tai, kiek jos suteikia materialių konkurencinių privalumų tam tikroje aplinkoje;
• Penkta, sužymėti laisvių vertes balais;

Laisvės vertė

Pvz.: Aišku, kad žodžio laisvė (X) padeda tautai evoliucionuoti žymiai efektyviau, nei laisvė pasirodyti nuogam viešumoje (Y). Taigi, net čiukčiai aišku, kad laisvės vertė: X > Y Taigi, jei Y = 1 tai X > 1

Pvz.: Tautoje laisvė kiekvienam gauti išsilavinimą (Z) yra žymiai vertingesnė nei žodžio laisvė (X) (nes kvailos kalbos tautos evoliucijai nepadeda :). Taigi, Z > X > Y. Jei Z įvertinsim 100 tai, 100 > X > 1

Su gyvūnais pvz. taip.:

Imame Liūtą. Aišku, kad laisvė staugti miške (X) yra mažiau svarbi nei laisvė žudyti (Y) (t.y. susirasti maisto) T.y. Liūtams: X vertė < Y vertę.

P.S.: Beje, jei apriboti žmonėms laisvę žudyti gyvūnus (mėsos šaltinis), tai baigtųsi taip pat liūdnai, kaip ir liūtams. :)

P.S.: Tiesa, kas liečia Liūtus, tai jie negali pasinaudoti laisve rašyti. Todėl ta laisvė jiems neturi jokios vertės. :)

Dalies laisvių vertę galima nustatyti per nuostolių vertinimą, kai ta laisvė yra apribojama arba atimama. Toks kainininkas yra Baudžiamasis Kodeksas (BK). Ten laisvės vertė yra įvertinama metais arba pinigais. Pvz. 100 Lt nuostolis yra prilyginamas 5 paroms laisvei judėti. Laisvė gyventi (žmogžudystė) yra įvertinama 25 metams laisvei judėti. Žinoma BK kartais remiasi ne objektyviais turtiniais/realiais nuostoliais, o subjektyviomis virtualiomis vertybėmis.

Fiktyvi laisvės vertė

Balai gali būti dirbtinai iškraipomi, priklausomai nuo subjektyviu fiktyvių vertybių. Pvz. Pikaso paveikslas realiai yra bevertis - su juo nei į Mėnulį nuskrisi, nei vaistų sukursi, nei miške nuo lokio apsiginsi (nors kai kurie Pikaso paveikslai yra pakankamai baisūs, kad išgąsdintų net lokį). :) Tačiau jis turi netikrą, virtualią, laikiną vertę (kuri sukurta žmonių/vertintojų galvose).

Laisvės apribojimas

Pastaba: Kai kurių laisvių apriboti praktiškai neįmanoma. Pvz. laisvės tikėti religinėmis hipotezėmis. Galima apriboti tik materialius reiškinius, kurių dėka tos hipotezės plinta. Pvz. apriboti religinių knygų spausdinimo laisvę.

Bevertės "vertingos" laisvės.

Pvz.: Ar nepasigenda musulmonas laisvės melstis Alfa Kentauro žvaigždyne, antroje negyvenamoje planetoje iš dešinės? :)

Galime irgi apžvelgti šios laisvės vertę. :) Kiek tam musulmonui toks meldimasis suteiktų evoliucinių pranašumų? Manau beveik 0 :) Taigi, reali tokios laisves vertė yra 0. Na bet jei musulmonai tiesiog mirtų, norėdami ten melstis ir butų pasiruošę visus dėl to sprogdinti, tai, manau, virtuali (fiktyvi/netikra) šios laisvės kaina būtų dirbtinai užkelta, kaip ir Pikaso paveikslų kainos :).

Gal žmogus jaučiasi laisvas sėdėdamas kalėjime?

Galvoti jis gali ką nori. Gali net galvą į sieną daužyti, bet, manau, čia visi sutiks, kad tas žmogus neturi laisvės judėti.

Dauguma tų laisvių yra pervertinamos (kaip tie jau seniau minėti Pikaso paveikslai) arba nuvertinamos. Veiksmų nuostoliai irgi yra žiauriai pervertinami. Daugelis žmonių pervertina žalą savo Garbei ir Orumui. Ir čia bažnyčia vaidina patį didžiausią vaidmenį vertybių iškraipyme. Pvz. Ankščiau Dievo įžeidimas reikšdavo mirtį. Nors nuo įžeidimo niekas realiai nenukentėdavo, tačiau įžeidimo žala būdavo virtualiai "didinama" tol, kol visi patikėdavo, kad žodžio laisvės ir laisvės gyventi vertė yra mažesnė. Žinoma tai neįtakoja pačios žodžio laisvės vertės. Nes žodžio laisvė vertinama pagal tai, kiek ji atneša realios naudos tautai arba atskiram žmogui.

Kuo iš principo skiriasi draudimas vaikščioti nuogam ir reikalavimas nešioti burką?

Daug kuo nesiskiria. Abu šitie reikalavimai remiasi fiktyviomis išgalvotomis "žalomis". Abu šie įstatymai apriboja žmogaus laisves, o ypač burka (musulmoniškas maišas moterims ant galvos).

Tiesa, laisvė vaikščioti nuogam civilizuotose šalyse apribota teoriškai, bet praktiškai beveik ne, nes ji gali būti patenkinta namuose ir pliažuose. O laisvė vaikščioti industrinio miesto centre nuogam turi mažą vertę, nes nesuteikia jokių evoliucinių pranašumų. Paprasčiausiai draudimo ribos nubrėžtos ten, kur nekelia nuostolių tautos evoliucijai.

O va maišas ant galvos labai apriboja musulmonių galimybes visuomenėje.

Laisvių apribojimas ir religija.

Prieš tai šiek tiek apie pasaulėžiūras.

Religinėje pasaulėžiūroje:

• Plauk rankas - nes taip liepė Dievas.
• Nevok - nes taip liepė Dievas.

Mokslinėje pasaulėžiūroje:

• Plauk rankas - nes apsikrėsi bakterijomis, susirgsi ir mirsi.
• Nevok - nes vogimas ardo bendruomenę, nuo kurios sėkmės priklauso tavo paties gerovė.

1. Abi pasaulėžiūros siūlo labai naudingus patarimus.
2. Skirtumas tas, kad religinė pasaulėžiūra remiasi klaidingomis priežastimis.
3. Problema ta, kad jei koks bedievis pradeda kovoti su religine pasaulėžiūra, tai tikintieji iškarto pradeda galvoti, kad bedievis pasisako prieš "rankų plovimą" ir "nevogimą", nors kovos esmė yra "klaidingos priežastys" (remdamiesi panašia logika tikintieji bando oponentams prikišti homoseksualizmą, prievartavimą, mušimą, Hitlerį ir pan. ir t.t.).

Kadangi religija remiasi klaidingu supratimu apie pasaulį, žmonės, be naudingų patarimų "plauk rankas" ir "nevok", gauna puokštę kitų reikalavimų. Pvz.:

1. Eik į bažnyčia kiekvieną sekmadienį, nes taip liepė Dievas.
2. Netirk embrionų, nes tai nuodėmė, nes sielos žudyti negalima.
3. Nešiok maišą ant galvos, nes taip liepė Alachas.

O taip pat dažnai religijoje neigiama tai, kas remiasi realiais faktais. Pvz.:

4. Darvino teorija klaidinga, nes Biblijoje parašyta, kad pasaulį sukūrė Dievas.
5. Žemė yra plokščia, nes taip parašyta Biblijoje.

P.S. Punktai 1-5, remiasi išgalvotomis priežastimis ir stabdo žmogaus evoliuciją, todėl yra nuostolingi.

Religija yra kaip indikatorius rodantis, kad visuomenei trūksta skeptiško mastymo.

Taigi, norint teisingai įvertinti laisvės kainą pirmiausia reikia:

1. Apsibrėžti objektą, kurio laisves vertinsime.
2. Apsibrėžti, kokį veiksmą ši laisvė leidžia atlikti tam objektui.
3. Nustatyti, kaip teigiamai ar neigiamai šis veiksmas įtakoja objekto evoliuciją.

Pvz.:

Išvada: laisvė vogti tarp "individų" turi didesnę vertę nei "bendruomenėje".

Pati viena "laisvė vogti", savaime nėra nei naudinga, nei nuostolinga.
Čia taip pat, kaip ir pinigai. Be žmonių ar firmų pinigai neturi jokios paskirties ir yra paprasčiausiai bevertė šiukšlė. Jei nėra oro - nėra ir vėjo.

Todėl, norint objektyviai nustatyti skirtingų laisvių vertę, visada privaloma pasirinkti tą pačia objektų kategoriją.

Išvada: žmonių bendruomenėje "laisvė gauti išsilavinimą" yra vertingesnė už "laisvę vartoti narkotikus ne medicinos tikslais".

Laikas ir su juo susijusios loginės "laiko lėtėjimo/greitėjimo" nesąmonės.

Pakitimai Visatoje vyksta dėl joje esančių dalelių arba dalelių junginių-grupių judėjimo viena kitos atžvilgiu erdvėje. Keičiantis dalelių ar dalelių junginių-grupių padėčiai erdvėje, keičiasi ir iš tų dalelių sudarytų objektų savybės – tie pakitimai aprašomi įvairiomis matavimo sistemomis-vienetais (laiko, greičio, pozicijos, skonio ir pan.). Laikas (kaip greitis ar pozicija) NĖRA materialus objektas ar dalelė. Tai teorinė, palyginamoji matavimo sistema, skirta matuoti ir išreikšti, kiek pasikeitė vienų materialių objektų ar jų junginių-grupių poziciją erdvėje, kol kažkiek pasikeitė kitų materialių objektų ar jų junginių-grupių pozicija erdvėje.

Galima judinti daleles ar iš jų sudarytus objektus, keičiant jų poziciją, bet pačios pozicijos judinti negalima, nes ji nėra materialus objektas, kurį galite pastumti. Taip pat negalite judinti tarpo tarp objektų, galite judinti tik pačius objektus, didindami ar mažindami tarpą tarp jų. Laiko (ar greičio), kaip objekto-daikto-dalelės tampyti, lankstyti, karpyti ar suspausti realybėje irgi negalima (galima nebent prisigalvoti labai "lanksčių" matavimo sistemų). Laiko tampymai ir lankstymai yra tik teorinės nesąmonės, kai pvz. pasakoma, kad "laikas=kibiras... o dabar pripilsime į jį vandens". Judinti ir keisti galima materialius objektus ir matavimo sistemos materialiai išreišktas vienetų reikšmes, kuriomis jie aprašomi. Pvz. pašildžius plastmasinę liniuotę ant ugnies ir ją ištempus, taip galima "pailginti" centimetrus ir tuo pačiu "sutrumpinti" visus Visatos objektus, kuriuos ja matuojame. Galima laiką įsivaizduoti, kaip popieriaus lapą, spiralę ar tą pačia liniuotę ir tada savo fantazijose laiką "lankstyti", "tampyti", "maigyti" – deja, su realybe tos fantazijos neturi nieko bendro. Tampydami liniuotę žmonės ne visada suvokia, kad tampomi ne objektai, kuriuos su ja matuoje, ir ne laikas ar visos Visatos atstumai, o tik lokalus materialus objektas su ant jo sužymėtais matavimo vienetais - t.y. keičiamos materialaus objekto savybės, su kuriuo lyginami ir kuriuo remiantis (kaip "laikrodžiu") matuojami kitų objektų pasikeitimo dydžiai - ilgis ar laikas. Negalima keliauti laiku ir NIEKADA nebus įmanoma, kaip negalima keliauti greičiu. Objektai gali keliauti tik greitai arba lėtai.

Galima pagreitinti, sulėtinti, sustabdyti dalelių judėjimą erdvėje arba atstatyti į pradinę būsena lokalius fizinius procesus (dalelių poziciją erdvėje), kas su kelionėmis pačiu laiku neturi nieko bendro. Kelionės laiku – totalus absurdas, įmanomas tik grožinėje literatūroje-fantastikoje.

Jeigu paskraidę kosmose kelis metus šviesos greičiu ir grįžę pastebėjote, kad Žemėje tuo pat metu praėjo net keli tūkstančiai metų... tai reiškia, kad skraidant šviesos greičiu lėtėja ne laikas, o lokalūs fiziniai procesai (materialių dalelių judėjimo greitis). Lokalus fizinių procesų sulėtėjimas ar pagreitėjimas NĖRA laiko pagreitėjimas ar sulėtėjimas, nesvarbu, dėl kokių priežasčių jis vyksta. Kalbos apie tai, kad skraidant šviesos greičiu "lėtėja laikas" tėra žongliravimas žodžiais ir terminais, norint padaryti didesnį įspūdį klausytojui ir pasirodyti protingesniu, viską pateikiant sudėtingiau, nei to realiai reikia. Jeigu materiali lakrodžio rodyklė kosminiame laive ėmė suktis lėčiau už Žemėje esančio laikrodžio rodyklę dėl to, kad lokalūs fiziniai procesai kosminiame laive sulėtėjo, tai dar nereiškia, kad sulėtėjo laikas, kaip laikas nesulėtėja, jeigu laikrodžio rodyklės ima lėčiau suktis dėl nusėdusių baterijų. Juk nusėdus laikrodžio baterijoms ar išsivyniojus spyruoklei ir laikrodžiui pradėjus eiti lėčiau ar sustojus - nesakome, kad laikas sulėtėjo, sustojo ar ėmė greitėti.

Žinoma, galime į kosminį laivą įdėti laikrodį-etaloną, pagal kurį SUBJEKTYVIAI matuotume visos Visatos laiką (arba visos Visatos dalelių judėjimo greitį) ir tada galėtume "filosofuoti", kad to laikrodžio atžvilgiu visa Visata ėmė greitėti arba lėtėti. "Laikrodžiai" tėra pasikartojančiomis trajektorijomis judantys objektai ar jų grupės, kurių pozicijos erdvėje pakitimo dydį lyginame su kitų objektų (ne "laikrodžių") pozicijos erdvėje pakitimo dydžiu. Patys laikrodžiai yra sukurti remiantis kitų objektų (pvz. Žemės, Saulės) reguliariais pozicijos pakitimais erdvėje.

Pvz. pirmo objekto judėjimo greitis erdvėje nustatomas lyginant su tuo, kiek per to pirmo objekto pozicijos pasikeitimą erdvėje pakito antro objekto pozicija erdvėje. (Arba... pirmo objekto savybių pasikeitimo greitis, jeigu pirmas objektas yra junginys ir jį suformavę komponentai keičia poziciją erdvėje vienas kito atžvilgiu, nustatomas lyginant su antro objekto vidiniais pakitimais - antro objekto vidinių komponentų judėjimu vienas kito atžvilgiu erdvėje).

Jeigu su antro objekto (ar jo komponentų) pasikeitimais ervėje lyginami kitų objektų pasikeitimai, jis pavadinamas "laikrodžiu". Tame, kuriuos objektus mes, kaip stebėtojai subjektyviai pasirenkame lyginimui su kuriais objektais kaip su "laikrodžiais" ir dėl jų galima nepastovumo ir slypi visas realityvumas. Pav.:

Marytė per 72 Žemės val. suvalgo 6 šokoladinius sūrelius - ji irgi gali būti "laikrodžiu".

Jono greitis yra 100 km per 6 (Marytės suvalgytus) sūrelius (arba 100 km per 72 Žemės val.).

Jeigu Marytė ims valgyti greičiau (tai galime sužinoti, jei pačios Marytės valgymo greitį matuosime-lyginsime su kito subjektyviai pasirinkto objekto pvz. Žemės apsisukimais-pakitimais erdvėje) ir Marytė per 72 Žemės val. suvalgys jau ne 6, o 8 šokoladinius sūrelius, kai kurie "proto bokštai", remdamiesi Maryte, ims tvirtinti, kad Jonas "sulėtėjo", nes...

Jonas dabar nueina tuos pačius 100 km jau ne per 6, o tik 8 (Marytės suvalgytus) sūrelius.

Arba laikas "pagreitėjo", nes...

Kol Jonas nueina tuos pačius 100 km, Marytė spėja suryti jau ne 6, o visus 8 sūrelius.

Jeigu Marytė ims valgyti lėčiau ir per 72 Žemės val. suvalgys jau ne po 6, o tik po 4 šokoladinius sūrelius, "proto bokštai", remdamiesi Maryte, tvirtins, kad Jonas "pagreitėjo", nes...

Jonas dabar sugeba nueiti 100 km ne per 6, o tik 4 (Marytės suvalgytus) sūrelius.

Arba laikas "sulėtėjo", nes...

Kol Jonas nueina tuos pačius 100 km, Marytė suvalgo jau ne 6, o tik 4 sūrelius.

Realiai sulėtėja ar pagreitėja ne laikas, o "laikrodis"-materialus-procesas-Marytė, su kuriuo ir lyginami kito objekto-Jono pakitimai - pozicija erdvėje. Pasirenkant nestabilius "laikrodžius", kurių judėjimo greitis yra įtakojamas aplinkos, ir su jais lyginant kitus reiškinius, priskaldoma įvairių nesąmonių su "lėtėjančiu" ar "greitėjančiu" laiku. Iš to vėliau kyla nesusipratimai ir malkos kraunamos sunkvežimiais.

"Laikrodžiais" dažniausiai paskiriami objektai, kurie (ar kurių komponentai) pasižymi pasikartojančia ir kuo mažiau kintančia judėjimo trajektorija - jų pačių judėjimo stabilumas gali būti lyginamas su kitais "laikrodžiais". Tie pasikartojantys reiškiniai stebėtojo gali būti suskirstomi-padalinamas į smulkesnes lygias padalas-dalis. Pvz. vienas Žemės apsisukimas apie savo ašį dalinamas į 24 lygias dalis (valandas), tos 24 dalys dalinamos dar į 60 (minučių) ir pan..

Jeigu dėl kokios nors priežasties Žemė (objektas) imtų suktis lėčiau apie savo ašį... (pvz. susprogdintume visas pasaulio atomines bombas nukreipę bangą į sukimosi pusę) stebėtojui gali imti atrodyti, kad arba laikas "sulėtėjo" - para pasidarė ilgesnė, nes visi pasaulio laikrodžiai prisuka 24 val greičiau, nei pasibaigia para Žemėje. Arba visi procesai Žemėje "pagreitėjo" kartu su laikrodžiais, nes visi spėja daugiau per parą nuveikti ir prisukti. Realiai laikas nuo Žemės apsisukimų greičio nesulėtėja ir nepagreitėja – sulėtėja tik Žemės (lokalaus objekto-"laikrodžio") apsisukimai apie savo ašį, pagal kurią buvo sukurti žmonių mechaniniai ar ektroniniai laikrodžiai. Lokaliai lėtėjantys ar greitėjantys materialūs procesai NĖRA!!! laiko lėtėjimas ar greitėjimas. Ir visai nesvarbu, kas tą lėtėjimą ar pagreitėjimą sukelia – nors ir skridimas šviesos greičiu. Jeigu fizikos procesai lokaliai sulėtėja judančiuose objektuose (pvz. kosminiame laive, skrendant švieso greičiu), tai ir reiškia, kad sulėtėja lokalūs fizikos procesai ir juose esantys lokalūs matavimo prietaisai ("laikrodžiai") rodo klaidingą laiką, lyginant su išoriniais, neįtakotais skridimo "laikrodžiais". Tai reiškia, kad jeigu judi artimu šviesai greičiui ir nori teisingai apskaičiuoti atskrendančio objekto greitį, turi atsižvelgti į savo lokalių procesų sulėtėjimą, nejudančių Visatos objektų atžvilgiu, kuriuose vykstantys procesai nepaveikti-neiškreipti judėjimo. Arba kitaip tariant, jei esi daunas, tai dar nereiškia, kad aplinkui visi mąsto didesniu, nei šviesos greičiu, tai tik reiškia, kad pats esi stabdis :). Kaip ir nusilpus laikrodžio baterijoms bute, laikas tame bute ir pasaulyje taip pat nesulėtėja. Ir stebinčiojo tą laikrodį viduje, kuris ima galvoti "vajė, kaip lėtai rodyklė juda, aš, matyt, tapau žmogus-žaibas", procesai taip pat nuo to nepagreitėja... nebent tik lokalios rodyklės atžvilgiu :). Viskas priklauso nuo to, ką (matavimams) imsime atskaitos tašku, etalonu. Jeigu stebinčiojo viduje procesai sulėtėja (pvz. žmogus tampa flegmatiku), tai ne laikas aplinkui jį pagreitėja, visa Visata nepradeda nuo to greičiau suktis. Nors žinoma, jeigu stebėtoją-flegmatiką laikysime centriniu Visatos laiko matavimo etalonu, pagal kurio parametrų pasikeitimus nustatomas laikas visai Visatai, tai galima sakyti, kad visa Visata aplink jį ėmė suktis greičiau :). Todėl laikui matuoti stengiamasi pasirinkti kuo stabilesnį (bet vis tiek subjektyvų) savo pakitimais objektą.

Paprastai panašiu atveju, bandant išsiaiškinti kas "kaltas", bandoma remtis trečiu, ketvirtu, penktu... nepriklausomu šaltiniu (savybes ar poziciją keičiančiu objektu - "laikrodžiu"). Jeigu Visatoje egzistuotų tik du objektai (pvz. Žemė ir Mėnulis), būtų neįmanoma nustatyti, kas aplink ką sukasi ir yra centras. Greičiausiai, atskaitos tašku būtų pasirinkta Žemė, kaip didesnė ir dėl to, kad ant jos sėdi stebėtojas-žmogus kurio bamba, neabejotinai, yra visos Visatos centrinė bambų bamba pagal visus Tarpgalaktinius ISO-95461 standartus. Bet jeigu Mėnulis būtų Žemės dydžio ir jame gyventų mėnuliečiai arba mėnuliečių didybės manija ir ginklų arsenalas persvertų Žemės masę, galėtų vykti netgi karas dėl Visatos centro-bambos standarto pakeitimo ir priskyrimo Marsui... išpjautasis mūšyje ir suktųsi apie likusį gyvą nugalėtoją... toks lyg ir paradoksas, kad negyvas lavonas judės, sukdamasis apie gyvą... bet tai kvantinė mechanika čia viską paaiškins. Kai boksininkas prisiryja dopingo ir kitų anabolikų, jam tikriausiai irgi atrodo, kad kiti pradeda lėčiau judėti... kaip sulėtintame filme. Tada boksininkas pagalvoja: "Ryškiai laikas sulėtėjo. Jeigu dar parysiu, gal jis ir visai sustos. Tada galėsiu bankus plėšti be vargo. O jeigu suvalgysiu kokius 3 kibirus, tai tas laikas gal ims ir atgal tekėti ir aš galėsiu į praeitį nukeliauti... pamatyti savo jauną bobutę. Iš ten į ateitį reikės pasiimti dar nesuėstus anabolikus, nereikės pirkti vėl." – Taip ir gimsta kai kurios "mokslinės" keliavimo laiku teorijos.

Be judėjimo, jeigu Visata būtų statinė ir nekistų, būtų neįmanoma matuoti laiko. Laikas ir taip nėra materialus objektas, todėl paprasčiausiai tariant... neegizistuoja. O be judėjimo Visatoje, jis neegizstuotų ir kaip teorinė matavimo sistema. Jeigu Visata būtų ar kuriuo nors momentu taptų statinė... ji nesikeistų ir ...net nepradėtų niekada keistis. Tai, kad mes šiandien egzistuojame ir matome pakitimus-judėjimą, rodo, jog Visata anksčiau niekada nebuvo statinė. Sąvoka laikas - objektų judėjimu vienas kito atžvilgiu paremta matavimo sistema atsirado, kai atsirado protingos gyvybės formos-stebėtojai, kurios tą materijos judėjimą-keitimąsi savo sąmonėje galėjo palyginti tarpusavyje ir dar padalinti į lygias, mažesnes dalis, dalį Visatos judančių objektų įvardinę, paskyrę "laikrodžiais".

Prikurta visokių interpretacijų ir fantazijų, kurių dėka kai kas ir mano, kad galima sukurti laiko mašiną ir keliauti laiku. Jeigu tai būtų įmanoma, mus seniai lankytų svečiai iš ateities ir vyktų kitos anomalijos. Ir visai nesvarbu, kad dar niekas nesukūrė laiko mašinos... jeigu ateitis egzistuoja, kaip praeitis, šalia dabarties... tai iš ateities ir atvyktų į dabartį (t.y. praeitį jų atžvilgiu) keliautojai, skatinami pelno. Na, nebent būtų uždrausta oficialiai, bet kas gi sukontroliuos ir pagaus... subėga policijai gaudyti keliautojo, o tas jau iš nugaros juos dar prieš 5 min. blasteriais išpleškino. Taip ir guli mentai pasimetę dėl įvykusio stebuklo, kaip sasiskos ant žemės... juk jie kvantinės mechanikos tai nesupranta :). Matavimo sistema - laikas maišomas su materialių objektų keitimosi procesais, padarant iš veiksmo daiktavardį, paverčiant jį kažkuo materialiu, keičiamu, tampomu, pačiupinėjamu, ir tada bandoma skleisti blevyzgas ir manipuliuoti laiku, kaip daiktavardžiu – materialiu objektų, jį lankstant, tampant, kaip kokią guminę lentą ar bobą, darant su laiku, kas patinka.

Jeigu matavimo prietaisas nepajėgus užfiksuoti mažo laiko tarpo, per kurį objektas įveikia atstumą nuo taško A iki taško B, tai dar nereiškia, kad objektas taške B atsiranda tuo pačiu metu, kai yra taške A - tai yra neįmanoma. Tuo pačiu metu tas pats objektas negali būti dviejose skirtingose vietose. Todėl pasakymas "Mes susidūrėme su paradoksaliu fizikiniu reiškiniu, kai galutiniame taške galima atsidurti nepradėjus judėti" yra totalus absurdas. "Paradoksas" čia susidaro ne fizikoje, o tai sakančio žmogaus galvoje. Su laiku yra prigrybauta visokių nerealių nesąmonių. Vienintelis būdas "keliauti į praeitį" - atstatyti praeityje vykusius procesus. Pačiu laiku nepakeliausi. Bet pafantazuoti galima.

Geriausias būdas sustabdyti laiką – nutraukti visus ryšius su pasauliu, užsidaryti rūsyje ir išimti baterijas iš kartu pasiimto ten laikrodžio. Jeigu sugebėsite taip išgyventi iki mirties, galėsite sau pasakyti... kad sugebėjote nusibaigti per 0s. ir pakliuvote į "nulinio laiko zoną", nes rodyklė pradžioje ir gale net nekrustelėjo :)... Paskui pasirodys straipsnis DELFI... kaip jūs gyvenote keltą savaičių (matuojant išoriniu laiku) ir numirėte per 0s (vidiniu rūsio laiku) ir kaip tai griauna Einšteino teorijas ir kaip galima ribotame erdvės plote, kaip kokiame burbule (t.y. kube, jei rūsys kampuotas) sustabdyti laiką, kai visoje Visatoje jo tėkmė išlieka nepakitusi.

Delfi komentaras 2010 07 23 15:40

Sutarkime dėl terminų - laiko mašina, tai aparatas, kuris tam tikram objektui pakeičia tik laiko koordinatę t, bet nekeičia erdvės koordinačių x, y ir z. Jeigu laiko mašina keičia ir objekto x, y ir z koordinates, tai jau būtų laiko mašinos ir teleporterio hibridas (teleporteris keičia objekto erdvines koordinates akimirksniu, nekeisdamas objekto laiko koordinates).

Jeigu turi tik laiko mašiną, tai gali labai blogai baigtis, jei neįvertinsi, kad Žemė skrieja aplink Saule 30 km/s greičiu, Saulė sukasi aplink mūsų galaktikos centrą 220 km/s greičiu, o ir visa mūsų galaktika, dar kažkur skrenda. Todėl, jeigu dabar esi koordinatėse x, y ir z, tai prieš sekundę buvai nutolęs nuo vietos x, y ir z minimum per 220 km. Taigi, keliaudamas laiku 1 sek. atgal, atsidursi kosmose nuo Žemės minimum per 220 km.

Panaši situacija ir su svoriu. Jeigu staiga paimti ir slapta pakeisti akylai saugomus etaloninius kilogramus, padarant juos sunkesniais keliais gramais, tai tuojau pasirodytų straipsniai, kad visa Visata "mistiškai palengvėjo" ir tokia anomalija neva griauna visus fizikos dėsnius. Kol mokslininkai neišsiaiškintų kame reikalas ir nepaaiškintų tikrosios "Visatos palengvėjimo" priežasties. Pvz. skonį galima keisti dviem būdais:

1. Keičiant ragaujamo objekto savybes: Keičiant jį sudarančių komponentų poziciją vienas kito atžvilgiu, išimant ar įterpiant į struktūrą naujus komponentus.

2. Keičiant objektus, su kuriais ragaujame: Perkalibruojant-performuojant receptorius ar informaciją iš jutiklių priimančią ir apdorojančia smegenų "mikroschemą"), kad jie pvz. saldų identifikuotų, kaip kartų.

Paties skonio, kaip objekto, keisti negalime (nes tai nėra objektas) ir keliauti dėl to skoniu taip pat negalime.

Jeigu norite geriau suvokti, kas yra laikas, kaip tai veikia ir kodėl egzistuoja tik dabartis, galie pažiūrėti 2017 metų filmą "Time Trap" ("Laiko spąstai"). Patys filmo personažai kartais elgiasi nelabai protingai, bet tas, kas rašė scenarijų, aiškiai suvokė, kas yra laikas, ir sugebėjo tai aiškiai ir tiksliai pavaizduoti.

Neromantiška meilė be rožinių akinių... mes mylime duodančius

Kiek žmonių, tiek nuomonių apie meilę. Kai kas galvoja, kad ji išviso nepaaiškinama. Bet realiai joje nėra nieko mistiško ir antgamtiško. Meilė gimsta ne iš nieko ar debesų... tam yra konkrečios ir labai žemiškos priežastys.

Dažniausiai įsimylime ir mylime (mums labai patinka) tuos žmones (arba ideologijas), kuriuose matome potencialius savo fizinių ir psichologinių poreikių tenkintojus - galinčius mums duoti tai, ko trokštame. Realiai jie gal ir negali, bet dažnai mums užtenka ir tikėjimo, kad gali. T.y., kartais įsimylime ne tiek realų žmogų, kiek jo viziją-fantaziją, susikurtą savo galvoje. Galime įsimylėti ir už pažadus duoti, jeigu tikime tais pažadais. Meilės objektais dažniausiai tampa gražiausi ir protingiausi berniukai arba mergaitės klasėje, turintys perspektyvų kažko pasiekti ateityje ir tais pasiekimais pasidalinti su mumis. Nėra sunku mylėti žmogų, kuris duoda ir tenkina svarbiausius mūsų poreikius. Labai reti atvejai, kada kas nors įsimyli didžiausią kvailį ir „baidyklę“. Nebent tai ar kiti trūkumai neįeina į besirenkančiojo reikšmingų dalykų sąrašą ir yra kompensuojami kuo nors kitu - ko mums irgi labai reikia. Žmogus su trūkumais gali būti pasirenkamas ir tada, kai tiesiog negali sau leisti žmogaus be jų - pvz. pats turi kažkokių trūkumų. Taip pat žmonės su trūkumais gali kelti mažesnius reikalavimus kitiems ir su jais gali būti lengviau susitarti.

Meilės priežasčių sąraše yra įsiūti milijonus metų vykusios Evoliucijos pėdsakai... kalbant labiau apie vaikus ir tėvus. Bet tarp giminystės ryšiu nesusijusių žmonių... šiaip už ačiū meilės nebūna. Meilė tarp protingo, gražaus turtuolio ir kvailo, baisaus ubago - reta. Tokia meilė labiau populiari tik filmuose. Ten kartais parodoma, kaip koks nuostabaus grožio princas įsimyli pilką „pelenę“ arba pasakiškai graži princesė įsimylį kokį kelmą „kvazimodą“, kurį nakties metu pamačiusi normali mergina akimirksniu pažymėtų gatvės kampą kaip savo, nors Brisius su Mumu iš gretimo kiemo dar vakar užrašinėjo savo autorines teises ant tos pačios sienos. Žmonės mėgsta tokius, filmus, nes jie suteikia viltį tema: „Jeigu jau „kvazimodas“ susirado princesę, tai man mažiausiai šviečiasi visos galaktikos grožio karalienė“. Pasakose aristokratų grožis ar turtai yra mainomi į „pelenės“ ar „kvazimodo“ fanatišką pasiaukojimą, lojalumą, neįprastai gerą širdį ir pan.. Tokie filmai, su IŠGALVOTU scenarijumi, sužadina REALIUS malonius jausmus, suteikdami vilties, kad beveik nieko neturėdamas ir negalėdamas pasiūlyti kitam, gali būti mylimas ir gausi naudotis malonumais trykštančiu gausybės ragu - t.y. gali sudaryti sau naudingą sandėrį. Vien svajodami galime jausti malonumą... lyg žiūrėdami filmą nuosavame kino teatre. Todėl kuriantys įtikinamas pasakas ir daug žadantys žmonės kartais turi privalumų, priviliojant įsimylėjėlius trumpalaikiuose scenarijuose. Ilgalaikiuose scenarijuose tokia taktika beveik visada žlunga, nors kartais voras ir spėja iščiulpti musę. Kartais susikimba ir du vorai, vienas kitame matantys muses... tada būna linksmiau.

Nauda - pagrindinis statistinio žmogaus tikslas. Siaurai mąstantys galvoja tik apie naudą sau. Platesnių pažiūrų žmonės galvoja ir apie tai, kad ta asmeninė nauda būtų tokia pat naudinga ir aplinkiniams, arba bent jau nesukeltų kitiems nuostolių. Malonumas patiriamas tada, kai žmogus suvokia įvykius, situaciją, kaip sėkmę... į kūną išsiskiria malonumą teikiančios cheminės medžiagos (endorfinai ir pan.). Labiau išlikti linkę tie organizmai, kurie patiria malonumą gavę psichologinės ar fizinės naudos. Jie orientuoti į sėkmę ir sudaro daugumą. Organizmai, patiriantys malonumą iš nuostolių ir savęs žalojimo, yra linkę į susinaikinimą. Jie orientuoti į nesėkmę ir sudaro mažumą. Kaip ir savižudžiai, kurie nusižudo, dažnai nepalikdami palikuonių... skirtingai, nei norintys gyventi. Besidžiaugiantys tuo, kad iš jų viską atima ir juos sumuša, baigia savo gyvenimą vieniši ir nusėti mėlynėmis patvoriuose, apimti palaimos, kaip sėkmingai susiklostė jų gyvenimas :).

Žmogaus smegenys vis tik suvokia, kad nemokamų pietų nebūna. Jeigu kažką imi, reiškia turi kažką duoti mainais. Mainomos gali būti materialios vertybes ar efektyvius rezultatus atnešanti psichologinė parama ir t.t.. Neatlyginama labdara iš savo kišenės retai kas užsiima. Daugiau linkusių tik perskirstyti svetimą turtą, atsiriekiant sau dalį už „administravimą“. Užsiimti labdara gali skatinti iš aplinkinių dėl tokios veiklos gaunama psichologinė parama, pagyros, glostančios savimeilę, ar įsivaizdavimas, kad už tai bus atlyginta po mirties. Be to, duodantis-turintis visuomenėje užima aukštesnį statusą už imantį-neturintį. Žmonės gali patirti malonumą, nuolatos statydami save į duodančio-turinčio - pranašesnio ir sėkmingesnio žmogaus poziciją, imančiojo-neturinčio atžvilgiu. Jeigu žmogui statusas yra labai svarbus, kažką jam duodami galite jį jo akyse netgi „pažeminti“ - pastatydami jį į imančio-neturinčio poziciją.

Kartais, aukojantis dėl kitų, netgi nusižudoma... pvz. tėvai žūsta gelbėdami ar gindami savo vaikus. Be evoliucijos suformuotų instinktų (kai kažkas daroma, atrodo, net negalvojant, - visa tai automatiškai atlieka pasąmonė, nespėjus sąmonei susivokti ir apsvarstyti), priežastis nėra vien altruizmas. Vaikai yra investicija ir ateitis, kuri, tikimasi-planuojama, pasirūpins tėvais. Tai ypatingai aktualu valstybėse, kur nėra normalių socialinių garantijų, susijusių su senatve, ligomis ir pan.. Vaikai reikalauja daug resursų tam, kad išauginti juos tinkamai. Planuojama ateityje nauda gali priversti kažką realiai paaukoti dabar. Netiksliai įvertinę situacijos pavojingumą ir pervertinę savo galimybes, tėvai gali dėl tos savo investicijos ir saugios ateities realiai netekti galvos ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Žmonės aukoja savo realias gyvybes ne tik dėl vaikų, bet ir dėl įsivaizduojamo Rojaus, kurio niekada net nematė, tik girdėjo pasakojimuose. Dėl to meilė gali būti siejama ir su pasiaukojimu. Aukojamasi dėl to, kas patinka, ir tikimasi, kad vėliau už tai bus atlyginta. Abipusiai naudingų mainų sistema būdinga ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyviams (simbiozė ir pan.).

Kadangi į meilę įsipainiojusi mainų sistema, jai galioja visi verslo dėsniai, būdingi prekybai. Partneriai stengiasi išmainyti vertybes kuo geresniu sau santykiu. Dėl to žmonės gali menkinti oponento duodamas vertybes ir aukštinti savo. Net savo džiaugsmą-laimę jie bando pateikti kaip vertybę, už kurią kitas, to džiaugsmo nepatiriantis, neva, turėtų papildomai primokėti. Pvz. populiarus mąstymas: "Aš tave myliu... ir už tai tu privalai man ką nors DUOTI." Meilė (kažkas labai patinka) tai tik atsakomoji reakcija į tai, kad GAUNI  (IMI iš kito) ir tuo mėgaujiesi pats. Už tai nuopelnai nepriklauso ir mylinčio vertės nepakelia. Vertingas esi ir būsi mylimas tiek, kiek konkrečiai sugebėsi DUOTI kitiems ir kiek kitus padarysi laimingais, o ne kiek PAIMSI iš kitų ir tuo džiaugiesi PATS. Žinoma, kai žmogus sako „mylėsiu“, jis gali kalbėti ne tik apie savo jausmus ir teigiamas emocijas, kylančias iš ėmimo, bet apie norą už tai atsilyginti (duoti), būti lojaliu-prisirišusiu ir pan.. Reikia pastebėti, prisirišti prie DUODANČIO irgi nereikia kažkokių ypatingų pastangų.

Su meile susijusios emocijos, kai tuo pačiu metu užlieja malonumo banga, pasimetimas, kuklumas ir baimė, jog negali net žodžio ištarti ar pajudėti iš vietos, kartais sukelia žmonėms daug vidinių neaiškumų. Susimaišę vienas kitam prieštaraujantys jausmai ir cheminiai junginiai, kaip malonumas ir baimė (endorfinai ir adrenalinas), gali išmuši psichiką iš vėžių.

MALONUMAS - kyla iš GAVIMO ar TIKĖJIMOSI GAUTI (seilėjamasi mintyse). Tai gali būti daiktai, naudingi patarimai, psichologinis palaikymas, pataikavimas - gražios iliuzijos mintyse kūrimas, pakeliančios nuotaiką, grožis - simetriškas, sveikas, proporcingas ir t.t.. MALONUMAS atsiranda, kai sutikęs žmogų, kuris asocijuosi su tuo, ko geidžia ir tikisi gauti, įsimylėjėlis mintyse susikuria virtualią gavimo, poreikių patenkinimo sceną ir stebi ją kaip malonų filmą. Ne paslaptis, kad žmonės patiria realius jausmus vien iš fantazijų, kuriose jie mėgaujasi gėrybėmis ...kūniškomis ir kitokiomis. Kartais užtenka pažiūrėti į erotinį paveiklsą ar uogienės nuotrauką tam, kad sukelti fizinę organizmo reakciją. Todėl, matydamas savo troškimų objektą, kuris gali DUOTI tai, apie ką svajojama... žmogus ima realiai taškytis seilėmis ir kitais skysčiais iš malonumo... vien įsivaizduodamas... kuo daugiau gėrybių vizijoje, tuo ilgesnė seilė nutįsta iki žemės.

BAIMĖ, savo veiksmų didesnis pasvėrimas ir pasimetimas atsiranda dėl to, jog neatsargiu savo poelgiu galima prarasti mylimąjį - trokštamas gėrybes suteikiantį šaltinį. Kuo mylimasis tenkina daugiau fizinių ir psichologinių poreikių, kuo daugiau turi vertybių, kuriomis gali pasidalinti, tuo didesnė jo vertė. Tuo didesnė atsakomybė tenka už savo veiksmus ir baimė pasielgti klaidingai. Tuo svarbiau apgalvoti savo veiksmus, nes ant kortos pastatyta daugiau - netekties atveju bus daugiau prarasta. Kai žmogui kyla pavojus, išskiriamos chemines medžiagos, atsakingos už baimes pojūčių, emocijų sustiprinimą... pvz. adrenalinas. Padažnėja širdies plakimas, žmogaus kūnas paruošiamas galimam pavojui.

KANČIA prasideda, kai gėrybių šaltinis atsisako teikti gėrybes arba vien nuo galvojimo, kad jis atsisakys jas teikti. Galimas ar jau įvykęs praradimas dažnai sukelia neigiamas emocijas. ĮTAMPA atsiranda nuo įtempto mąstymo, kaip to išvengti ir pataisyti padėtį sau naudinga linkme.

PAGARBA ir NEPILNAVERTIŠKUMO KOMPLEKSAS susijęs su realia ar įsivaizduojama didesne mylimojo verte, nei paties. Šiuos jausmus padidina ir tai, kad žmonės linkę vienas nuo kito slėpti trūkumus. Dėl to, ypatingai santykių pradžioje, pateikiant vienas kitam tik gerąsias savo savybes, kai kuriems gali susidaryti klaidingas - per daug idealizuotas ir netgi tobulas mylimojo įvaizdis, verčiantis ne tik gerbti partnerį, bet ir pasijusti prieš jį daug žemesniu padaru. Mylimasis, lyg  svajonių dievas ir gausybės ragas, žarstantis trokštamas gėrybes ir galintis patenkinti poreikius, turtingas, protingas, gražus. Turinti vertybių asmenybė, dėl to jis yra vertinamas ir vertingas. Jis - DUODANTIS. Mylintis labiau jaučiasi IMANČIU. Kadangi DUODANTYS, visuomenėje užima aukštesnę socialinę pakopą, nei IMANTYS, DUODANTIS (mylimasis) IMANČIO (mylinčio) mintyse dažnai užima aukšta ar net aukštesnę poziciją už jį patį. Tas santykis verčia jaustis žemesniu. DUODANČIAM (mylimajam) imi jausti pagarbą už tai, kad jis TURI, ir nepilnavertiškumo kompleksą prieš jį, nes tuo savo TURĖJIMU jis atrodo tobulesnis. Dėl to gali būti sunku ir prieiti prie to, į kurį esi įsimylėjęs, nes esi ...prašytojas.

DROVUMAS, KUKLUMAS atsiranda norint save pavaizduoti ne gobšuoliu - kad nenubaidyti to, iš ko ruošiamasi imti. Imančių žmonės nelabai mėgsta ir šalinasi jų, o mylimojo pasišalinimas į mylinčiojo planus neįeina.

PRISIRIŠIMAS. Nesunku prisirišti prie žmogaus, kuris TURI ir DUODA tai, ko tau reikia. Tegu ir ne tiek, kiek trokšti. Tenka rinktis iš to, ką gali sau leisti.

PASIAUKOJIMAS, puoselėjimas, gynimas kyla iš suvokimo, kad nemokamų pietų nebūna. Už gaunamas gėrybes dažnai tenka kažką aukoti mainais. Todėl mylimasis, lyg melžiama karvė, paprastai tuo labiau prižiūrima, kuo daugiau duoda pieno. Mylintys (GAUNANTYS) kartais pasiryžę ne juokais ginti savo mylimuosius (DUODANČIUS) ne tik nuo pavojų bet ir nuo konkurentų. Gerai visko neapskaičiavę mylintys, gindami, gali patirti didesnius nuostolius, nei gaunama ar suplanuota gauti iš ginamojo nauda. Teorinis pasiaukojimo deklaravimas beveik visada būna didesnis, nei praktinis. Pvz. tvirtinant, kad „aš dėl tavęs viską padarysiu“, nutylima dalis, kad tai bus padaryta NE UŽ AČIŪ, o ir realiai paprašius kokio inksto... ar net gyvybės pasirodys, kad į „visko“ sąrašą tai neįeina.

Žmonės nenori SAVE matyti IMANČIAIS ir kad jų meilė kyla iš ĖMIMO. IMANČIO įvaizdis nėra naudingas, kadangi visuomenė irgi labiau gerbia ir jai patinka tie, kurie gali duoti, o ne paimti. Todėl savo jausmų kilmę daugelis bando paaiškinti sau ir kitiems išskirtinai rožinėmis spalvomis. Beje, vien tai, kad kažkas jus myli (jūs kažkam patinkate už tai, kad kažką jam DUODATE ar GALITE DUOTI) dar nereiškia, kad tas žmogus duos tiek pat atgal ar jis nemylės kažko kito. Jis gali surasti kitą DAVĖJĄ ir mylės jį panašiai, kaip jus. Žmogus gali nuoširdžiai mylėti kelis asmenis ir šalia to daryti jiems kiaulystes.

Žmonės kelia savo ir žemina kito vertę, norėdami kuo daugiau nuplėšti.

Kuo žmogus labiau neigiamas (mažai arba nieko neduoda ar net neša nuostolius kitiems), tuo jo vertė tarp kitų žmonių yra mažesnė - jis už save gali mažiau paprašyti. Todėl, norėdamas gauti kitą kuo pigiau, žmogus gali stengtis pažeminti tą kitą savo paties atžvilgiu. Pvz. stengiasi padaryti jį dėl visko kaltu - apibūdindamas jį kuo labiau neigiamai, suversdamas ant jo kuo daugiau atsakomybės už nesėkmes, nuostolius. Kuo didesnė kaltė ar niekšybė primetama kitam, tuo didesnis (pagal planą) turės būti apkaltintojo atsiprašymas ir kompensacija už tai. Norėdami didesnės kompensacijos žmonės stengiasi kiek įmanoma išpūsti kitų padarytas niekšybes ir apsimesti, kad padaryta žala - milžiniška, tikėdamiesi tokios pačios milžiniškos kompensacijos - gėrybių. Atsiprašymo reikalaujama padauginant - reikalaujama ne tik atsiprašyti, bet reikalaujami ir komplimentai - prašoma šlovinti, garbinti save - norima teigiamų atsiliepimų. Žmonėms patinka būti liaupsinamiems ir garbinamiems. Tai glosto jų savimeilę, kelia savivertę ir vertę tarp aplinkinių, jei kas girdi tas liaupses. Nes, kaip taisyklė, žmonės visuomenėje liaupsinami ne be reikalo - jie vertinami už kažką ir dažnai už tai gauna ne tik pagyrų, bet ir kitų privalumų - nuolaidų, dovanų. Negalėdami pasiūlyti kažko konkretaus, kai kurie žmonės pradeda savo vertę didinti ne teigiamais, vertingais darbais, bet apeidami šį etapą - versdami kitus save liaupsinti ir garbinti. Kartais nueinama ir iki asmens kulto diktatūrų visoje valstybėje. Blogiausia, kad žmonės kartais net gerai nesuvokia, kodėl taip elgiasi.

Ištikimybė.

Vienas iš didesnių ištikimybės ir pastovaus partnerio turėjimo privalumų - didesnė tikimybė likti sveiku, neužsikrečiant įvairiomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis, kadangi mylėdamiesi su žmogumi, mylitės ne tik su juo, bet ir su visais jo partneriais ir jo partnerių partneriais buvusiais iki jūsų. Taip pat ištikimybė ir pastovumas didina pasitikėjimą vienas kitu, kas leidžia žmonėms būti atviresniems tarpusavyje. O tai padeda geriau vienas kitą suprasti ir vėliau patenkinti vienas kito poreikius. Nepastovumas dėl savęs ir kito sukelia stresą, nepasitikėjimą, psichologinį nuovargį, kas nėra gerai laimei ir gyvenimo trukmei.

Draugystės parastai formuojasi ir išsilaiko skiriant draugams dalį savęs (savo protinius ir fizinius resursus) ir jeigu draugai taip pat atiduoda dalį savęs mainais. Kuo daugiau draugų turime, tuo daugiau savęs reikia paskirstyti atskiriems žmonėms, tuo mažiau mūsų lieka kiekvienam individui. Paprastai, kiek duodame, tiek galime tikėtis gauti atgal. Galima susikurti iliuziją, kad jeigu draugausime ne su 1, o su 10 žmonių, gausime 10 kartų daugiau. Taip nėra. Gauti dažniausiai galime tikėtis ne tiek, su kiek daug žmonių draugaujame, o apytiksliai tiek, kiek patys esame verti ir sugebame duoti kitiems - žinoma, jeigu kitiems aplamai reikia to, ką turime. O jeigu ir duodame kažką kitam, tai dar ne garantija, kad žmogus duos tai, ko norėtume, atgal. Draugaudami su vienu žmogumi galime jam skirti apie 100% savęs ir tikėtis, kad atgal jis taip pat atiduos apie 100% savęs mums. Draugaudami su 10 žmonių esame tiesiog priversti išdalinti-paskirstyti savo 100% kiekvienam pagal savo paties pageidavimą, ar kiek mus priverčia (pvz. vienam ~48%, kitam ~16%, dar kitam ~8% ir t.t.). Atgal iš kiekvieno dažniausiai gauname irgi panašiai tiek, kiek duodame. Laikinai galima duoti mažiau ir paimti daugiau, bet ilgainiui visada nusistovi apylygiai mainai. Gal motina, tėvas ar broliai su seserimis mažiau ar kartais visiškai nepaiso tolygaus santykio ir grąžinti atgal gali visada daugiau... netgi, jei juos pastoviai skaudiname ir ignoruojame. Jeigu mintimis dažnai esame ne su partneriu, o su kuo nors kitu... tam, su kuriuo esame šalia, jau ir nelieka 100%. Sąmoningai ar pasąmoningai partneris anksčiau ar vėliau pajaučia nutolimą ir dėl to taip pat ima atitolti per panašų atstumą. Tuo labiau, kad žmonės perima vienas iš kito elgesio modelį - kokį pavyzdį rodysi, tokį pats ir gausi. Jeigu ko nors šalia esančiame žmoguje trūksta - geriau atvirai su juo kalbėtis ir dalintis mintimis, lūkesčiais (jeigu jis nelinkęs išplepėti visko kitiems, draugams ar draugėms) ir tai turės daugiau praktinės naudos sprendimuose, nei svaigimas apie kitus, kartais net neegzistuojančius realybėje idealus.

Žmonės kartais galvoja, kad pasaulyje kažkur vaikšto ideali jiems skirta pusė. Tokios nėra. Yra nemažai žmonių, su kuriais esame panašūs, turime apytiksliai tai, ko vienas kitam reikia, ir dėl to galime sutarti bei patenkinti didžiąją dalį vienas kito poreikių. Paaugę skiriame dalį savo resursų paieškai, susirandame ~60-80% „idealo“ (jeigu pasiseka)... o toliau tenka jau kartu su juo KURTI ir palaikyti tarpusavio šiltus ir gerus santykius, dėl ko norėtųsi būti kartu... santykius, kuriuos galima vadinti meile. Ilgalaikė meilė yra kuriama, palaikoma ir puoselėjama dviejų žmonių, o ne nukrenta, kaip dovana, iš dangaus. Abu žmonės turi tame dalyvauti. Jeigu stengiasi tik vienas - santykiai žlugę, nebent vienas sadistas, o kitas mazochistas. Tai, kas randama partneryje, ir anksčiau teikė malonumą ir džiaugsmą, su laiku praranda dalį savo vertės, nes žmonės pripranta prie to, ką turi, ir nori naujo - geresnio, didesnio, gražesnio ir pan.. Todėl, atrodytų, net ir visko turintys dūsauja ir jaučiasi nelaimingi - prisikuria patys sau problemų iš neribotos fantazijos (kuri visada lakesnė už realius sugebėjimus) ir gobšumo, ką dar norėtų turėti. Pasaulyje yra milijardai žmonių ir nesvarbu, kokį gerą susirandi - VISADA atsiras geresnis ir ne vienas... esame pastoviai bombarduojami geresniais - darbe, gatvėje ar TV ekrane. Galima rinktis... arba svajoti apie vis geresnį ir geresnį ir taip ne tik žlugdyti jau turimus santykius, bet ir rodyti pavyzdį savo partneriui, padarant tai santykių norma. Tada ir jis ims elgtis panašiai... kas tik pagreitins griuvimą. Arba galima stengtis išlaikyti santykius ir patiems kartu, padedant vienas kitam, stengtis tapti geresniais. Šokinėjimas nuo vieno prie kito mažina ir paties šokinėjančio žmogaus vertę bei pasitikėjimą juo, o tai turi savo atitinkamas pasekmes.

Paieškos žmogaus su prieštaraujančiomis charakterio savybėmis.

Kartais žmonės ieško kituose to, kas neegzistuoja ir net prieštarauja vienas kitam. Prisižiūri žmonės Holivudo filmų, kaip užkietėję melagiai su mylimaisiais pasidaro labai sąžiningi, mušeikos - švelnūs, mergišiai ir paleistuvės tampa ištikimi, mažakalbiai - iškalbingais, jausmų nerodantys akmenys ima trykšti romantiškais eilėraščiais, verksniai ir mazgotės be stuburo tampa principingais didvyriais ir pan.. Taip dažniausiai būna TIK PASAKOSE ir išgalvotuose filmuose. Pokyčiai įmanomi, bet ne tokie dideli ir taip greitai, kaip paprastai tikimasi iš didelio optimizmo. Žinoma, iš pradžių žmogus gali stengtis arba bandyti APSIMESTI geresniu ar kitokiu, nei yra, prikabinti makaronų, prižadėti, kol mylimasis yra jam kažkas naujo ir dėl to vertinga ir verta stengtis. Bet tas periodas visada praeina ir laikui bėgant viskas sugrįžta į įprastas vėžes. Kai žmonės apsitrina ir aistra pereina į kasdienišką, draugystės būseną... prasideda tikras gyvenimas. Žmonės sugrįžta į tai, kas jiems įprasta su aplinkiniais, ir ima taip elgtis su savo partneriu. Linkę į melą - meluoja, į neištikimybę - eina per kitus, linkę į smurtą ir agresiją - smurtauja ir terorizuoja partnerį, tyleniai - tyli. Visada reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus elgiasi su kitais, ir per daug nesitikėti, kad su jumis bus visada elgiamasi kaip nors išskirtinai. Svajojantiems apie žmones-uolas reikėtų ruoštis gyventi su akmeniu. Nes žmogus yra arba jautrus sau ir kitiems (ir tame, deja, pažeidžiamas) arba nejautrus storaodis (kas yra viena iš priežasčių, kodėl į jį lūžta visos strėlės). Bet pro tą storą odą retai kada prasimušite ir patys. Nebūna tokių žmonių, kad visiems meluoja, o jums tik tiesą sako, ar kad su visais kaip akmuo tvirtas, o su jumis pūkuotas ir minkštas katinėlis, ar kad visus muša ir iš visų tyčiojasi be gailesčio, o su jumis švelnus ir plunksnele nepalies. Prieštaraujantys kraštutinumai sunkiai sugyvena viename žmoguje, todėl realiausias variantas kai kurioms savybėms viename žmoguje egzistuoti yra ne kraštutinumai, o kažkas per subalansuotą vidurį.

Nežinantis kodėl ir už ką myli yra nepatikimas, nes nesupranta pats savęs, savo jausmų kilmės ir priežasčių, dėl ko negali jų deramai kontroliuoti. Nesuprasdamas pats savęs jis dar sunkiau supranta kitus. Meilė valdo jį, o ne jis meilę. Dažnam meilės "nesuprantamumas" tampa gera priedanga nusimesti nuo savęs atsakomybę už savo veiksmus ir suversti ją ant "nevaldomos" meilės - ji, neva, kalta. Žinantis už ką myli, bet tvirtinantis, kad nežino, dažniausiai veidmainiauja dėl to, jog priežastys, už kurias myli, pasako apie jį patį tai, ką norėtųsi nutylėti, nes nėra tokios kilnios, kaip norėtųsi save pateikti.

Atvirumas taip pat svarbus laimės siekime. Žmonės turėtų atvirai išsakyti savo norus, poreikius ir baimes, nesitikint, kad kažkas perskaitys jų mintis ir supras subtilias užuominas. Žmogus, kuris, iškilus nesutarimui ar nesusipratimui, galvoja ne apie tai, kaip geriau ir greičiau išsiaiškinti situaciją, bet mąsto apie tai, kaip partneriui atkeršyti, įskaudinti ar bausti ignoravimu - nėra pakankamai subrendęs žmogiškiems santykiams.

Informacija apie neuronų takus gali būti netiksli. Pastebėję loginių ar mokslinių klaidų, rašykite adresu info@satan.lt

Virtualūs realaus pasaulio fragmentai mūsų galvoje

Informacija - tam tikras materialių dalelių IŠSIDĖSTYMAS erdvėje.
Mąstymas - tam tikras materialių dalelių JUDĖJIMAS erdvėje.

Informacijos nešiklis - materialių dalelių grupė-junginys, kuriame atspindėtas aplinkinių objektų poveikis (prirašytas popieriaus lapas, kompiuterinis diskas, smegenys, siena su mozaika, šachmatų lenta su ant jos išdėliotais šachmatais ir t.t.).

Visa tai vyksta pagal materialius fizikos dėsnius.

Tam, kad egzistuotų mintis, reikalinga atmintis. Kitaip, jau rašant antrą raidę (nesvarbu, kokia užrašymo forma), bus pamiršta pirmoji raidė. Tam, kad būtų atmintis, reikia turėti ant ko saugoti sukauptą informaciją - reikalingas informacijos nešiklis, nuo kurio, prireikus, vėliau informacija yra nuskaitoma ir kuria yra operuojama. Užrašyti kažką ant nieko - neįmanoma. Ant vandens ir panašaus tvirtumo materijos rašomos "raidės" irgi ilgai neišlieka. Kuo informacijos nešiklis yra stabilesnis-tvirtesnis ir atsparesnis aplinkos poveikiui, tuo geriau. Vaizduojami grožiniuose kūriniuose išplaukę vaiduokliai realiai negalėtų ilgai išlikti-egzistuoti, kadangi loginė struktūra, ant kurios turėtų būti užrašoma ir saugoma informacija, kuria vaiduokliai operuotų mąstymo metu (leidžianti jiems būti mąstančiais) - pas juos yra per daug nestabili ir nepatvari. Objektą, per kurį galima kiaurai vaikščioti, t.y. ardyti-įsiterpti į jo struktūrą, galima nesunkiai sugriauti. Todėl ir nematomas akiai radijo bangas ar garsus (oro vibracijas) galima siuntinėti (tik kaip signalus) iš vieno materialaus siųstuvo su stabilia-tvirta, lengvai matoma ir "pačiupinėjama" struktūra į kitą tokį patį materialų ir tvirtą siųstuvą (kurie dėl savo tvirtumo gali būti "mąstantys", jeigu į juos įmontuoti dirbtinio intelekto materialius procesorius), bet pačios bangos ir garsai (siunčiami signalai) nėra ir negali būti "sąmoningi" ir savarankiškai "mąstyti". Kaip ir "vaiduokliai", tokie signalai yra per daug nestabilios jungtys, kad galėtų suformuoti savarankišką, stabilią ir mąstančią būtybę su savo savarankiška atmintimi. Yra galybė fizinių ir loginių priežasčių, kodėl sielos negali egzistuoti. Todėl oficialus mokslas iki šiol ir nerado jokių "sielų" egzistavimo įrodymų. Iki šiol tai buvo ir liko tik fantazijos. Bet, jeigu jau sutiksite vaiduoklį, elkitės su juo atsargiai :), nes nužudyti jį galite paprasčiausiai papūtę jam į smegenis arba metę į jo galvą kokį lygintuvą.

Smegenys gauna informaciją apie pasaulį per jutiklius - akis, ausis, nosį, burną, odą ir t.t.. Tai gali būti matyti vaizdai, išgirsti garsai, pajautimai oda, ragauti objektai ir pan.. Smegenys padaro ir kaupia-išsaugo, kaip joms tuo metu atrodo, svarbesnių realaus pasaulio fragmentų (reiškinių ar objektų su jų savybėmis) virtualias kopijas. Saugomi tik fragmentai, nes VISO pasaulio tiksli kopija į galvą tiesiog netilptų. Iš tų fragmentų, kiek telpa, smegenyse suformuojama realaus pasaulio virtuali kopija - atspindys. Savo veikimo principu (elektrocheminiais impulsais) materialios smegenys panašios į materialų kompiuterį, kuris mikroschemose (elektros impulsais) skaitmeniniu formatu (dvejetaine sistema - 0 ir 1) saugo ir operuoja sudėtingiausių realybės objektų ir reiškinių virtualiomis kopijomis.

Vėliau tomis kopijomis-fragmentais smegenys ir operuoja, dėlioja juos tarpusavyje, kaip iš įvairių akmenukų mozaiką, modeliuoja galvoje įvairias situacijas – žmogus sprendžia virtualiai įvairias problemas, įstatydamas į jas save arba kitus, kaip kokioje 3D kompiuterinėje programoje. Jeigu rezultatas virtualiame modelyje - galvoje tenkina, imasi ta virtualią simuliaciją perkelti (atkartoti) į realybę, tikėdamasis, kad finalinis rezultatas realybėje bus toks pats ar panašus, kaip ir virtualiame modelyje. Taip pigiau ir greičiau, nes eksperimentuoti realybėje būtų per brangu. Mintis yra informacija, išreikšta tam tikru materijos IŠSIDĖSTYMU erdvėje.

Manipuliavimas virtualiais objektais-fragmentais smegenyse

Realybėje jūs pamatote marškinius ant žmogaus kūno, pievą, futbolo kamuolį, stiklinius butelius. Visus tuos fragmentus sukišate į savo galvą. O kai vėliau mąstote arba sapnuojate, prireikus, galite visus tuos fragmentus sąmoningai arba nesąmoningai ištraukti ir sukurti kažką iš jų naujo. Pvz. mėlynų žiedų pievoje gulintį futbolo kamuolį, aptrauktą marškiniais-paviršiumi, kuriuo vilkėjo žmogus, vietoje juodos spalvos realybėje įstatydami žalią stiklą.

Realybėje toks objektas neegzistuoja arba jūs tokio joje nematėte. Dėl to sapnuodami jūs kartais net negalite atpažinti, iš kur toks daiktas ar reiškinys atsirado. Atrodo, kad tai kažkas naujo, nepatirto anksčiau. Nors tai tik hibridas, sukurtas remiantis jūsų praeities patirtimi. Gerai įsižiūrėję į tuos vaizdinius ir paanalizavę pastebėsite, kad absoliučiai visos to objekto detalės-fragmentai sąmonėje... egzistavo jus supusioje realybėje (tiesioginėje ar per jos atspindžius - TV, žurnaluose ir pan.).

Taip atsiranda nauji, unikalūs virtualūs deriniai - nauji atradimai - neegzistuojantys realybėje (pvz. mėlyni žmonės su arklių galvomis). Tiesiog imate iš realybės mėlyną spalvą, žmogaus kūną, arklio galvą ir sujungiate juos į vieną objektą savo galvoje-smegenyse. Gali būti, kad smegenyse egzistuoja koks nors papildomas žymėjimas objektams, kurie buvo paimti tiesiai iš realybės, ir tiems kurie jau tų realybės objektų fragmentų hibridiniai junginiai sukurti ir egzistuojantys tik smegenyse. Ir, sutrikus tam žymėjimui, žmogus pradeda maišyti kažkada realybėje patirtus įvykius su įsivaizduotais.

Sapnavimas - mąstymas miego metu savo pagrindais bei principais ir veikimu iš esmės beveik nesiskiria nuo to, kaip ir blaivus mąstymas, kada nemiegama. Tai įvairių situacijų virtualus dėliojimas-generavimas galvoje, kaip ir tuomet, kai nemiegate. Tik miego būsenoje blogiau veikia virtualių fragmentų traukimo iš galvos archyvo "paieškos" sistema ir kontrolė. Todėl pvz., kai sapne generuojamas žmogus, gali atsitikti, kad paimamas pirmas pasitaikęs žmogaus kūnas ir "paprašius galvos"... smegenys paima-ištraukia pirmą pasitaikiusią galvą, kuri gali būti kiaulės galva. Nes neseniai žiūrėjote laidą per TV apie fermoje auginamas kiaules. Tai galvai galite priskirti aštuonias voro akis, nes vakar ilgai stebėjote vorą ant palangės ...ir jis stebėjo jus :). Jeigu vakar pvz. lankėtės banke, tas „kiauliažmogis“ gali būti aprengiamas kostiumu. Kostiumo kelnes nudažote žaliai, nes vakar parke matėte, kaip kažkas atsisėdo ant šviežiai žalia spalva dažyto suoliuko ir kilo skandalas, įsirėžęs į jūsų atmintį. Taip ir gaunamas realybėje neegzistuojantis derinys, susidedantis iš realybėje egzistavusių fragmentų. Dėl to sapnai ir gaunasi kartais – kažkokie „kliedesiai be ryšio“. Mokslininkai gal geriau žino, pagal kokius parametrus atmintis pirmiausia traukia realaus pasaulio virtualius fragmentus iš galvos. Pagal tai, KIEK kartų matyta, kas PASKUTINIU METU matyta ar tai, su kuo buvo susidurta kritiškiausioje situacijoje ir labiausiai įsirėžė į atmintį.

Todėl geriausiai įvykius galima nuspėti-prognozuoti esant NE miego būsenoje - remiantis blaivia logika ir gerai veikiančia virtualių fragmentų „paieška“ ir kontrole galvoje, iš kurių ir formuojama virtuali situacija-simuliacija, reikalinga norimai ateities prognozei sudaryti. Nors sapnai taip pat savyje turi logikos ir dėl to gali buti „pranašiški“. Bet sapnai - ne tik iš praeities fragmentų bandymas dėlioti įvairias virtualias situacijas ir jas "pragrojant" virtualiai galvoje, tuo bandant prognozuoti galimus ateities variantus realybėje, sprendžiant egzistuojančias problemas. Generuojame virtualų modelį galvoje, kuriame siekiame savo tikslo, išgyvename situaciją. Tai ir mūsų norai - situacija, kurios mes pageidautume realybėje, bet negalime gauti, todėl stengiamės išgyventi visa tai bent jau fantazijose ar įsivaizduoti, kaip tai būtų. Lyg badaujantis stengtųsi pamaloninti save įsivaizduojama bandele – nes žmogus turi savybę patirti tikrus pojūčius iš įsivaizduotų reiškinių (kaip realią baimę, stebint išgalvotus siaubo filmus). Kartais negalime valdyti savo sapnų, nes jų fragmentai atėjo iš realybės. O realybėje mes lygiai taip pat negalėjome suvaldyti situacijos. Ta fragmento savybė - nevaldymas ir nekontroliavimas taip ir išsisaugojo-atsispindėjo galvoje ir persidavė į sapnus, suteikdama virtualiai situacijai "realumo", tokio paties, koks yra ir realiame pasaulyje. Tai skatina mus mintyse ieškoti sprendimo, o ne iškreipti mintyse realybę. Žmogus išgyventų sunkiau ir darytų daugiau klaidų, jeigu mintyse priiminėtų sprendimus, remdamasis iškreipta sąlyga, kad nušokus nuo stogo ims skristi-kilti į viršų. Tokiame iškreiptame virtualiame modelyje kuriami sprendimai realybėje neduotų tokių pačių rezultatų, kokie gaunami fantazijose.

Kaip kuriami atradimai ir menas

Kiekvieno žmogaus smegenyse yra saugomi realaus pasaulio virtualūs fragmentai - realaus pasaulio virtualios kopijos. Fragmentai, nes visas pasaulis ten nesutilptų. Pvz. dizaineris nori sukurti interjerą ir sustatyti kambaryje baldus. Pirmiausia jis apžiūri realų kambarį arba susikuria virtualų modelį savo galvoje, vien tik gavęs jo išmatavimus. Paskui jis apžiūri įvairius baldus, medžiagas, kuriais tie baldai padengti (parduotuvėse, baldų salonuose, baruose, kataloguose ir t.t.). Visus tuos realaus pasaulio fragmentus jis sukiša į savo smegenis-galvą, pridėdamas prie jau anksčiau matytų gyvenime. Kai tai padaryta, jis ima modeliuoti savo smegenyse iš tų fragmentų (objektų) įvairius derinius, situacijas, dėlioti, kaip mozaiką... remdamasis loginėmis formulėmis, kurias jam įdiegė visuomenė ir aplinkos pažinimas vėliau įnešė asmenines korekcijas, kad sudėliotas modelis atitiktų tam tikrus kliento ir kūrėjo pageidavimus-norus ir stereotipus. Tame virtualiame modelyje-galvoje stumdo virtualius baldus, keičia sienų spalvas, padaro objektus skaidrius, kaip stiklas, suminkština, sukietina, karpo, padidina, sumažina, sulieja tarpusavyje, tampo formas, padaugina, pridarydamas daugiau kopijų.

Pvz. juoda spalva dažnai reiškia kažką neigiamo, grėsmingo. Juoda sugeria ir neatspindi šviesos - tai imanti, bet ne duodanti spalva. Tamsoje žmogus pasijaučia bejėgis, pažeidžiamas - tai jam nepatinka ir kelia neigiamas emocijas. Geltona spalva gali reikšti kažką šilto, jaukaus, nes tokia yra saulė, laužo ugnis ir pan.. Tam, kas nusidegino ugnimi ar persidegino saulėje iki skausmo, geltona spalva gali kelti ir neigiamas asociacijas. Asociacijos priklauso nuo gyvenimo patirties ir... spalvoms, objektams, reiškiniams suteikia tam tikras papildomas reikšmes (kai tai „reiškia“ kažką daugiau ir su kažkuo susiję). Todėl, norėdamas sukurti tam tikras nuotaikas, kūrėjas naudoja atitinkamas asociacijas turinčias spalvas, paviršius ir pan.). Taigi, autorius dėlioja kūrinį iš detalių. Ir tada, kai jį tenkina rezultatas virtualiame modelyje-smegenyse (virtualus brėžinys, išsaugotas elektrocheminių impulsų pavidalu neuronų takeliuose), jis imasi tą "brėžinį" galvoje perkelti į realų pasaulį. Taip yra su viskuo ir taikoma visam mąstymui apie viską. Pirmiausia žmonės sumodeliuoja situaciją savo galvoje esančiame virtualiame pasaulyje (realaus pasaulio kopijoje) ir tik tada, kai pradeda tenkinti gautas rezultatas-sprendimas, modeliuoja jį realybėje. Nes modeliuoti iškarto realybėje - per brangu, o kartais ir neįmanoma. Menas yra toks pats modeliavimo procesas ir rezultatas. Žmogus paima kažkokius objektus, su kuriais žmonėms kažkas asocijuojasi - asociacijos paprastai kyla dėl to, jog tie objektai dažniausiai būna tam tikrose situacijose, su kuriomis vėliau ir asocijuojasi, ir dėlioja iš jų naujus derinius - tartum rašydamas savo mintis tais objektais (simboliais). Galima užrašyti „kibiras“ raidėmis, o galima tiesiog pastatyti vidury kambario patį kibirą. Pridėjus įvairių daiktų šalia vienas kito daugiau, sukuriama kompozicija – tartum „sakinys“, išreikšiantis mintį. Jeigu ta mintis yra dar niekam negirdėta ar išreikšta kompozicija-„sakiniu“, kuris sudėliotas iki tol nepasitaikiusia kombinacija – menininkas laikomas geru kūrėju, nes jis sukūrė kažką nauja, o ne pamėgdžiojo tai, kas buvo iki jo.

Dar geriau, jeigu ta jo „mintis“ atnešė kažkam apčiuopiamos naudos arba sudėliojami tokie daiktai ir taip, jog vertintojui tai sukėlė malonias asociacijas – tokie menininkai mėgstami, nes jie suteikia malonumą-pasitenkinimą žiūrovui ir naudą. Pvz. menininkas, savo kūryboje naudojantis nuogos moters kūną, visada bus labiau mėgstamas (bent jau vyrų tarpe :), nei paišantis išmatomis ir vaizduojantis apipuvusius lavonus. Yra įvairiausių gudrybių meno kūrime. Pvz. menas, sukeliantis asociacijas su nelaime ir ašaromis, laikomas dvasingesniu. Nes nelaimė asocijuojasi su susikaupimu ir įtemptu mąstymu - žmogus susikaupia norėdamas išspręsti problemą. Žinant, kaip kuriamas menas ir kas tai yra, maustyti žiūrovą, simuliuoti, žadinti emocijas – vienas juokas. Tik vieni tai daro sąmoningai, o kiti – ne. Nepriklausomai nuo to kūrimo principai tie patys. Pvz. dažnai, kai kūrėjas neturi ką pasakyti, jis chaotiškai dėlioja „sakinius“. Lyg kratytų maiše ir išpiltų ant stalo spalvotus akmenėlius - gal kažkas atsitiktinai gausis. Ir kartais gaunasi kūrinys, kurio fragmentai turi jau realybėje iki to egzistavusių fragmentų – net chaoso principu paremti lošimo aparatai kartais išmeta „logiškai tvarkingą“ kamuoliukų skaičių seką... pvz. „...456...“. Vertintojai mato tuos aiškesnius fragmentus ir iš to sprendžia, kad autorius kaip ir norėtų kažką sąmoningai pasakyti, bet jie nesupranta ką, nes likusi dalis - neaiški. Tai žmonės kartais daro išvadą, kad menininkas labai protingas ir kalba „kalba“, kuri „paprastam mirtingajam“ nesuprantama – kartais ir patys menininkai pakursto tokias mintis, kad jie žino „mistinius“ kalbėjimo būdus, nors jie net patys savęs nesupranta :). T.y., realiai, ir pats menininkas dažniausiai negali paaiškinti, ką ten sukūrė :) – jis, kaip ir žiūrovai ieškoti, už ko čia užsikabinus ir kaip paaiškinus, kas čia gavosi... jau po įvykio, lyg už sapno. Toks „sukčiavimo“ kūryboje metodas labiausiai išplitęs. Publika maustoma į kairę ir į dešinę. Svarbu visa tai pridengti aptakiomis frazėmis - tokiomis pat absurdiškomis, kaip ir pats kūrinys.

Galima papasakoti apie savo idėją kitiems, sukuriant pašnekovo galvoje savo idėjos - to, kas yra tavo galvoje virtualią kopiją - apytikslę viziją. Žmogus pagal pasakojime esančius žodžius susikurs-sugeneruos vaizdą savo galvoje. Tikslumas priklausys nuo to, kiek pasakotojo galvoje prie žodžių esančios asociacijos sutaps su tiems patiems žodžiams priskirtomis asociacijomis klausančiojo galvoje.

Kodėl žmonės, būdami be sąmonės, mato save "iš išorės"

Realiai jie mato save savo virtualiame modelyje galvoje. Kai žmogus netenka sąmonės (pakliūna į avariją ar operacijos metu), negalėdamos matyti akimis, smegenys vadovaujasi kitais - likusiais jutimais - klausa, uosle, vibracijomis, šiluma, pagal tai, kaip gravitacija veikia kūną (vestibuliarinį aparatą), galima nustatyti savo kūno poziciją, judėjimo greitį ir kryptį erdvėje. Jeigu ligoniui prieš operaciją pavyksta pamatyti kambarį, kuriame jis bus operuojamas, tas vaizdas išsaugomas galvoje. Pagal balsus, aplinkui žmogus gali apytiksliai įsivaizduoti, ką žmonės-medikai daro su juo, kiek yra žmonių tame kambaryje. Pagal aido skambėjimą - kokio dydžio yra kambarys. Pagal liečiamą odą, įsivaizduoti daromus pjūvius, ką su juo daro ir pan.. Jeigu nepavyksta pamatyti kambario, žmogaus smegenys bando sukurti virtualų kambarį iš to, kokius operacijos kambarius jis matė anksčiau, pvz. televizijoje ir pan. Nėra nieko paslaptingo, kai operuojamas žmogus, negalėdamas matyti akimis, savo galvoje bando modeliuoti tai, kas vyksta aplinkui jį.

Netekusios regėjimo smegenys patalpina kūną (kuriame yra) į virtualų pasaulio modelį, kuriam generuoti pasitelkiama praeityje įgyta patirtis ir išorinė, kiek įmanoma gauti, informacija. Nesvarbu, kad žmogus, praradęs sąmonę, negali fiziškai judėti - smegenys ir toliau stengiasi kontroliuoti situaciją, rinkti informaciją apie žmogaus būseną erdvėje per likusius jutiklius. Pvz., net užsimerkęs žmogus gali pasakyti... stovi jis, guli, ar jį neša, liečia. Pagal tai, ką kiti žmonės kalba, susidaryti tikslesnį vaizdą. Pasinaudodamos ta situacija bei negalėdamos matyti per akis iš vidaus, smegenys generuoja aplinką smegenyse iš gaunamos informacijos, patirties, kokie garsai ar pojūčiai atitinka praeityje patirtus įvykius, patalpindamos kūną į tą virtualų modelį. Vėliau žmonės nesuvokia, kad viskas, ką jie matė – buvo tik jų galvoje. Jie stebėjo save virtualiame modelyje iš šono, kaip bet kas save gali užsimerkęs įsivaizduoti stovintį ar gulintį parduotuvėje. Arba net vieną kartą pažvelgę į kambarį, išsaugoti jo trimatį „brėžinį“ savo galvoje ir pereiti ne tik per jį, bet ir panašų kambarį, neužkliuvę už baldų. Ir nieko nuostabaus, kad vėliau akimis nematęs žmogus gali pasakyti, ką kalbėjo ir darė daktarai, kurioje vietoje jį pjaustė.

Lygiai taip pat, kaip galime sapnuoti tekantį upelį, jeigu šalia (miegant) kas nors sugalvos pilti vandenį iš stiklinės į stiklinę. Ar gaisrą, jei kas nors netoliese ims deginti popierius ir pasklis kvapas. Ar kad važiuoji automobiliu, jei iki ausų atsklis važiuojančio automobilio garsas iš gatvės. Ar kad negali atsistoti ir šliauži, jei miegant užsispaus kojų kraujo apytaką. Nėra jokios paslapties tame, kad patekęs į avariją žmogus ir jos metu netekęs sąmonės, akimirką prieš avariją dažniausiai užfiksavęs aplinką, kurioje ir trenkėsi į medį ... vėliau pasakos, kaip stebėjo save iš išorės - neva jo siela buvo palikusi kūną... "matė" atvažiuojančius medikus (iš aidinčios sirenos), kurie užkėlė jį ant neštuvų, nutempė į greitosios automobilį, nuvežė į ligoninę ir operavo.

Pokalbiai su mirusiais.

Nėra nieko paslaptingo, kad žmonės sapnuose kalbasi su mirusiais - jie kalbasi su savo prisiminimais, kol tie buvo gyvi. Nieko paslaptingo, jei kartais išlenda iš tos atminties vaizdais kas nors ne tik sapnuose bet ir kai nemiegama. Žmogus gali kalbėtis ir su personažu, kuris viduje yra koks nors kitas gyvenime matytas žmogus, bet kuriam smegenys ištraukė mirusio žmogaus kūną. Kiekvienas vaikinas gali nematęs asmeniškai net Klaudijos Šifer... mintyse su ja mylėtis ir stebėti tą aktą iš kokio nori taško... ir nedaro iš to stebuklo. Tiek, kad gulint užsimerkus, tie vaizdai nesipina su tuo, ką mato akys ir susidaro įspūdis, kad tai, ką realiai virtualaus sugeneruoja smegenys galvoje - atrodo, lyg vyktų tikrovėje.

Ant to, kad žmogus negali idealiai atskirti virtualios kopijos ar išsigalvoto reiškinio nuo realybės ir laikosi dalis pramogų verslo... pvz. kinas. Kai žmogus pažiūrėjęs filmą apie išgalvotus monstrus jaučia realią baimę, lyg tie monstrai egzistuotų realybėje. Todėl nieko nuostabaus, kai kurdamas savo galvoje virtualias situacijas, žmogus gali jausti beveik tokias pačias realias emocijas, lyg tai vyktų tikrovėje. Kai kuriems žmonėms tas sugebėjimas skirti realybę nuo jos kopijos galvoje sutrinka visiškai - tokie žmonės išprotėja - girdi balsus galvoje, jiems vaidenasi haliucinacijos.

Logika (religijos priešas Nr. 1) ir intuicija (nuojauta, instinktai)

Dalis intuicijos formuojasi natūralios atrankos metu. Pvz. tie, kas nebijojo nuodingų vorų ir gyvačių, dažniau mirdavo nuo jų įkandimų dar iki susilaukiant ar nespėjus susilaukti statistinio kiekio palikuonių. Taip evoliucija išstūmė nebijančius ir pasaulyje dominuoja bijantys.

Kita dalis intuicijos yra ateities įvykių spėjimas, paremtas praeities statistine patirtimi.

Jeigu pvz. 9 kartus įėjus į tamsų kambarį su žaliomis durimis, 9 kartus užlipsite ant grėblio, tai einant 10 kartą į tamsų kambarį su žaliomis durimis jus neramins „intuicija“, kad jame irgi yra grėblys, kas nebūtinai bus tiesa. Kadangi intuicija yra praeityje įgytos patirties rezultatas, ji ne visada duoda teisingas prognozes naujose, unikaliose situacijose. Intuicija tai kaip važiavimas keliu vadovaujantis ne tuo, kokius kelio ženklus matai esamu momentu, o prisiminimais, kokie kelio ženklai stovėjo tame pačiame ar panašiame (matytame realybėje ar tik filme) kelyje anksčiau – už posūkio tikintis tokios pačios-panašios atomazgos. Su tuo susijęs ir deja-vu efektas, kai atrodo, kad buvai panašioje situacijoje anksčiau. Prisiminimai sėdi pasąmonėje ir išlenda, kai žmogus atsiduria panašioje situacijoje.

Smegenys yra ribotos talpos, dėl to dažnai informaciją saugo trumpame pavidale:
Klausimas|Situacija?=Atsakymas|Sprendimas, pamirštant didžiausiąją-detaliąją dalį, kaip tas atsakymas buvo gautas-suformuotas.
Tamsus kambarys su žaliomis durimis?=(...)=90%Grėblys – priklauso nuo patirties. Gerai, kai pasąmonėje susiformuoja intuityvūs atsakymai į situaciją iš didelio kiekio patirties. Kaip 9 kambariai iš 10. Bet intuityvūs atsakymai gali būti ir 2 iš 3 arba tik 1 iš 1. Kuo mažesnė patirtis, tuo blogesnė intuicija.

Iš atminties archyvo žmogus traukia statistiškai labiausiai tikėtiną atsakymą, o kokiu būdu jis gautas – t.y. atsakymą apskaičiavusią loginę formulę ir kokio dyždžio ta patirtis žmogus ne visada prisimena ir suvokis. Logika - minčių matematika – gauto atsakymo formulė. Uždavinių sprendimas reikalauja laiko ir pastangų. Intuicija - atsakymas pateiktas be jį suformavusios formulės. Intuicijos atveju belieka tik tikėti arba tikėtis, kad tas atsakymas tinka naujai situacijai. Kai nepatikrintas ir neteisingas atsakymas įstatomas į naują formulę, naujam sprendimui gauti - sukeliama visa neteisingų sprendimų grandinė.

Pvz.: Negyvenamoje saloje visiškai vienas žmogus apsidegina ranką. Greičiausiai jis sušuks - rėkimas (keliamas triukšmas) - vienas iš būdų atkreipti į save dėmesį ir sulaukti pagalbos. Evoliucijos metu statistiškai geriau išliko tie, kurie patekę į pavojų šaukėsi pagalbos. Skauda?=(...)=Rėk intuicija (instinktas) dalinai populiari ir dėl to, kad daug patekusiu į nelaimę ir tylėjusių tiesiog išmirė nesulaukę pagalbos arba sulaukę jos per vėlai. Rėkti - tai ir primityviausia vaikų naudojama priemonė atkreipti dėmesiui – gauti norimo.

Atmintinai žinomas sutrumpinimas nuo Situacijos iki Sprendimo - ką tokiu metu reikia daryti -. Skauda?=(...)=Rėk, tai greitas, taupantis laiką atsakymas, nesigilinant į apmąstymus bei smulkmenas, detaliai analizuojant rėkimo motyvus. Vienas iš milijardų, saugomų smegenų kertelėse.

!!!Tačiau žmogus saloje visiškai vienas. Jam niekas negali padėti. Rėkimas - beprasmis, naudos žaizdai neduodantis veiksmas. Rėkimu jis tik gaišta laiką ir užgožia, nukreipia savo paties dėmesį nuo skausmo-problemos, kas nėra gerai. Nesulaukęs pagalbos ir supratęs, kad eikvoja save realiai nepadedančiam, beprasmiam triukšmui, žmogus nutils bei ims tvarstyti žaizdą. Praeityje patirties ar stebėjimo suformuota loginė formulė atrodytų taip:

Skauda?=( [Jeigu rėkiant 9 kartus iš 10 buvo sulaukta pagalbos, tai 11 karto rėkimo šansai sulaukti pagalbos = 90%] + [*kiti kintamieji] = pavojaus atveju rekomenduojama-efektyvu garsiai rėkti )=Rėk.

Formulėje esant kintamiesiems, kaip [*Aplinkui nėra žmonių] arba [*Esu partizanas priešo teritorijoje] atsakymas būtų kitas. Pvz.: =Tvarstyk žaizdą, stabdyk kraują, rėkti galėsi paskui. Nesuvokdami visos detalios formulės su visais ją sudarančiais kintamaisiais ir vadovaudamiesi vien tik sutrumpintu variantu-intuicija Skauda?=(...)=Rėk - galite apsirikti.

Vadovautis intuicija galima, kai nėra laiko loginei analizei. Kitu atveju rekomenduotina apmąstyti ir paskaičiuoti savo sprendimų teisingumą ir galimas pasekmes sąmoningai, logiškai. Sugebėjimas logiškai mąstyti pagerina intucijos rezultatus, kadangi, prieš patekdama į pasąmonės atminties archyvą, iš kur vėliau „intuityviai“ traukiama, informacija dažnai pereina sąmoningos logikos apdorojimo stadiją. Su logikos pagalba visada galima patikrinant seną formulę su atsakymu ir patikslinus priimti kur kas teisingesnį sprendimą. Todėl intuicija dažnai būna geresnė pas tuos, pas ką geresnis loginis mąstymas ir atmintis.

Sugebėjimas be klaidų įvertinti ir teisingai reaguoti į situaciją parodo žmogaus sugebėjimą galvoti bei prisitaikyti prie naujos-kintančios aplinkos. Vien atkreipti kitų dėmesį į save daug proto nereikia. Jo reikia sprendžiant problemą asmeniškai. Nepagrįsti klykimai, ašaros ir kiti nesąmoningi veiksmai, užgožiantys loginį mastymą, rodo žmogaus mąstysenos silpnumą-primityvumą, nesugebėjimą tobulėti.

Nieko idealiai vienodo pasaulyje nėra (vien jau vietos erdvėje ir laiko atžvilgiu). Neužtenka vadovautis vien aklais atsakymais, suformuotais praeityje, kadangi mus supančiuose reiškiniuose beveik visada pasitaiko naujų ir nestandartinių subtilybių. Intuicija nėra patikimas sprendimų priėmimo būdas. Turint laiko, reikėtų logiškai gilintis į visas įmanomas aprėpti protui detales. Kartais atsakymus pakiša ir formuoja svetimi žmonės. Tie, kas patys negalvoja, dažnai tampa kitų apgaulės aukomis. Įterpiant į kitų formules nepastebimai savo [kintamuosius], kažką nutylint arba pagražinant, atsakymus galima iškreipti savo naudai ir jais manipuliuoti. Kartais žmonės, prisidengdami žodžiu „intuicija“, bando prastumti savo norus, kai nežino, nenori, nesugeba ar negali jų pagrįsti aiškiais ir logiškais argumentais. Jie išsako ne tai, ką jaučią, o ko pageidauja. Kartais išsakoma pati pirma blevyzgą užplaukusi į galvą, kuri gali būti įtakota net fone grojančios muzikos. Iškilus nuomonių konfliktui, svetima intuicija yra niekinis argumentas ir įrodymas, kadangi ji nieko nepaaiškina. Intuicija formuojasi remdamasi logikos principais, bet jos taikymas, nežinant tų principų, – loterija. Net pati logika gali duoti neteisingą atsakymą, jeigu operuoja melagingais kintamaisiais-žiniomis ar į formulę dėl žinių trūkumo neįtraukiamas koks svarbus kintamasis. Čia kaip matematikoje, jei nors vienas x-as neteisingas, atsakymas irgi, greičiausiai, bus neteisingas. Žinoma, retais atvejais viena klaida gali ištaisyti kitą klaidą.

Haliucinacijos-fantazijos tokios realios, jog jų neskiriame nuo realybės

Atsakinga už fantaziją smegenų dalis, generuojanti virtualias situacijas ir vaizdinius, liečiasi su sritimi, atsakinga už signalų gautų iš jutimo organų (akių, ausų, nosies, burnos, odos ir pan.) apdorojimą. Ir per daug cheminės medžiagos smegenyse (neurotransmiterio dopamino), atsakingos už neurono takeliais perduodamų elektrocheminių impulsų (signalo) sustiprinimą-perdavimą (trūkstant dopamino, prasideda Parkinsono ligos simptomai). Todėl pvz. po po fizinės traumos takeliai susiliečia ir esant stipriam signalui (pvz. po narkotikų pavartojimo) virtualiame pasaulyje sugeneruotas balsas ar vaizdas stipriu signalu nukeliauja tuo takeliu, kuriuo siunčiami apdorojimui signalai iš realybės. Taip sumiksuojamas fantazijos signalas su realybės signalu. O objektų "aprašymo" kodas ir ten ir ten universalus, dėl to ir suprantamas. Jeigu užsikimšus ausis - girdima, o užsimerkus - matoma, tai - haliucinacija.

Jeigu garsas ateina ne iš ausų, o generuojamas smegenų viduje, tai uždengus ausis jis turėtų likti ir taip jį būtų galima identifikuoti, kaip vidinį – t.y. haliucinaciją. Tas pats principas galbūt galioja ir vaizdui. Uždengus akis, objektai, ateinantys per akis turėtų išnykti, o haliucinacija, kadangi yra vidinės kilmės - likti. Žinoma, gali būti, kad smegenys nufotografuoja kompoziciją ir užsimerkus išlaiko objektus matomus net ir tuos, kurie egzistuoja. Arba uždengus akis išnyksta visi objektai, tame tarpe ir suhaliucinuoti, nes į smegenis pasiunčiamas signalas apie "užsimerkimą" ir vedamos logikos smegenys nutraukia ir haliucinacinio objekto „transliavimą“. Kadangi niekas iš nieko neatsiranda ir tam reikalinga priežastis, sukelianti pasekmes... gali būti tam tikra haliucinacija atsiranda tik tam tikromis sąlygomis - ją sužadina tam tikri objektai realybėje, dėl ko juos panaikinus iš akiračio, dingsta ir haliucinacija. Pvz. žmogus mato įsivaizduojamus obuolius tik tada, kai pamato tam tikros formos indą. Todėl, kai uždengia akis ir dingsta indas, dingsta ir įsivaizduojami obuoliai. Gal pamačius tam tikrus vaizdus ar išgirdus tam tikrus garsus įsijungia ir su jais susijusios haliucinacijos (garsinės, vaizdinės, uoslinės). Arba egzistuoja visas derinys reiškinių ir objektų, kurie sužadina tam tikras haliucinacijas. Tokiu atveju, norint vengti haliucinacijų, reikėtų vengti objektų kurie jas sužadina.

Jeigu objektai ar jų grupės smegenyse turi savo individualius takelius, kuriais jie perduodami, ir nelavinamų smegenų sričių neuronų takeliai sunyksta, tai negalvojimas apie objektus ar reiškinius, kuriuos žmogus haliucinuoja, galbūt padėtų atsikratyti vizijų. Jeigu į jų vietą nestos naujos. Nes sunyks takeliai, kuriais transliuojamos vizijos, susiliečiantys su neuronų takeliais atsakingais už signalo iš jutiklių perdavimą ir apdorojimą. Taip pat padėtų bandymas užsiimti kita veikla, nesusijusia su haliucinacijomis.

Galima panaudoti egzistuojančias vaizdo kameras, mobilius telefonus, arba papildyti įrangą specialiu "haliucinacijų" rėžimu, įrašančiu vaizdą (su naktinio matymo galimybe) ir garsą jautrumu, atitinkančiu žmogaus klausą. Įtaręs, kad matomas vaizdas ar girdimas garsas - haliucinacija, žmogus nukreiptų kamerą ar telefoną į menamą haliucinaciją ir stebėtų ekraną - ar vaizdai ekrane atitinka tai, kas matoma akimis ir girdima ausimis. Identifikuoti garsines haliucinacijas padėtų garso stiprumo grafinis atvaizdavimas. Jeigu girdimas kažkoks garsas, bet ekrane grafiškai neatvaizduojamas, greičiausiai tai - haliucinacija. Atkuriamą vaizdą ekrane reikėtų šiek tiek iškraipyti (pvz. padaryti bespalvį ar banguotą), kad panaikinti galimas haliucinacijas aktyvuojančias priežastis - vaizdų fragmentus. Tikrinant garso įrašą (irgi šiek tiek iškreiptą), lyginti ar įrašas lygiai toks pats, koks buvo girdėtas realybėje. Žinoma, gali būti visokių anomalijų ir smegenys gali įterpti ką nors į vaizdą ar garsą kameroje ar telefone, bet jeigu vaizdas ar garsas realybėje ir ekrane skirtųsi, būtų aišku, kad kažkas negerai ir reikia imtis priemonių, slopinant dopamino gamybą (arba taisyti sugedusį mikrofoną :).

Jaučiame realius jausmus iš fantazijų

Viena iš religijos ir kitų pramogų egzistavimo priežasčių - žmogus gali jausti realius-malonius ir realius-nemalonius jausmus, stebėdamas fantazijas (išgalvotus reiškinius, situacijas), – pvz. komedijas, romantiškus ar siaubo, dramatiškus filmus, vaidinimus ir pan.. Žmogus stengiasi užgožti neigiamas emocijas, kylančias iš realių reiškinių... teigiamomis emocijomis, kylančiomis iš fantazijų. Kuo išgalvota istorija turi didesnį „realumo“ statusą, tuo realesnis yra atsakomasis jausmas. Todėl kai kurie žmonės stengiasi net sąmoningai ignoruoti visus išgalvotą, bet malonumą teikiančią, istoriją paneigiančius realius įrodymus. Tai sąmoningas savęs apakinimas dėl malonaus narkotiko, kai aklumas sąlygoja didesnį malonumą. Žmonės gali ir dažnai kenkia sau dėl malonumų - pvz. kai kurie bando patirti malonumą smaugdamiesi. Ant iliuzijų kūrimo laikosi beveik visas pramogų verslas, tik, skirtingai nuo religijos, jis turi daugiau sąžinės nemeluoti pirkėjams, kad tos iliuzijos - realios arba tiesa. Dėl didesnio pelno religija seniai tame prarado sąžine. Žinoma, religinės fantazijos-iliuzijos gali padaryti žmogų realiai laimingesniu... bet bandymas save ir kitus apgaudinėti-klaidinti fantazijomis yra žmogaus, nesugebančio priimti realybę tokią, kokia ji yra, požymis. Vien išsigalvodami apie realybę kažką savo mintyse, pačios realybės nekeičiame – ją reikėtų priimti ir suvokti tokią, kokia ji yra ir keisti pačia realybę, kad ji taptų malonesnė gyventi, o ne svaigintis iliuzijomis ir iliuzijoms skirti savo dėmesį. Religija išnyks kartu su žmonių sąmoningumu ir suvokimu, kad keičiant realybę, o ne išsigalvojant fantazijas apie ją... mes turėsime daugiau šansų gyventi malonioje realybėje, o ne malonioje fantazijoje. Blogai, kai patikėję fantazijomis žmonės ima jomis vadovautis, priimdami realybei skirtus ir dėl to dažnai klaidingus sprendimus ir dar verčia-prievartauja kitus prie tų fantazijų ir sprendimų taikytis.

Kadangi tai, kas supa Žmogų gali būti žymiai didesnių mastų ir tęstis iki begalybės, tai iš anksto susitarkime, kad Pasauliu čia vadinsime Visatą - tik tą dalį, kurią mato žmonija (apie 14 mlrd. šviesmečių aplinkui).

Žmonės ilgai klausinėjo: "Iš ko padarytas pasaulis?" ir "Kas jį laiko kartu?". Šiame skyriuje pabandysime atsakyti į šiuos klausimus. Dalelių pavadinimai išskirti skirtingomis spalvomis. Norime pastebėti, kad visi šie dalykai su satanizmu neturi nieko bendro, o supratusiems esmę neliks jokių abejonių, kad pasaulio veikime nereikalingas joks Dievas.

Elementariųjų dalelių paieška.

Iš ko padarytas pasaulis? Kodėl tiek daug dalykų Pasaulyje turi tas pačias savybes? Ieškodami atsakymo, žmonės padarė išvadą, kad visa Pasaulio materija yra sudaryta iš kelių elementariųjų gamtos dalių. (Elementariosios dalelės - tai tokie paprasti objektai, kurie neturi struktūros - t.y. nesudaryti iš dar mažesnių dalelių).

Senovės laikais žmonės manė, kad Pasaulis sudarytas iš 4 pagrindinių ir nedalomų elementų: žemės, vandens, ugnies ir oro. Pirmasis šią idėją iškėlė Graikijos filosofas Empedoklis (492-432 m.pr.m.e.).

Indai manė, kad iš 5 elementų: žemės, vandens, ugnies, oro ir erdvės.

Kinai tikėjo, kad viskas sudaryta iš šių elementų: žemės, vandens, ugnies, medžio ir metalo.

Atomas

Ar žemė, vanduo, ugnis ir oras yra elementarūs? Šiandien mes žinome, kad egzistuoja kažkas daugiau elementarus, nei žemė, vanduo, ugnis ir oras. Tai atomas. Dar 400 m.pr.m.e Demokritas (460-370 m.pr.m.e.) rašė: "Pagal susitarimą yra spalva, pagal susitarimą - švelnumas, pagal susitarimą - pyktis, bet realiai yra atomai ir erdvė."

Kai kurie filosofai pradėjo žaisti ateistinėmis idėjomis. Per kelis šimtmečius istorijos varomąją jėga tapo ne dievai, o žmonės. Tačiau viskas greitai baigėsi, nes IV amžiuje prieš mūsų erą, išpopuliarėjus Platono (428-348 m.pr.m.e) bei Aristotelio (384-322 m.pr.m.e) filosofijai, o vėliau ir krikščionių teologų pastangoms, mokslas šioje srityje sustingo amžiams.

Biblijoje aprašytas pasaulio kūrimo modelis yra klaidingai paremtas senovės filosofų supratimu apie pasaulį. Sąveikos jėgas tarp elementarių dalelių pakeitė "sielos", o Platono filosofija, apie tai, kad daiktai yra tik apgaulingas, aukštesniojo pasaulio idėjų atspindys tapo varomoji bažnyčios jėga. Stebėdamas ir tirdamas reiškinius mokslas įrodė, kad Platonas klydo. - Mintys yra  ne kas kita, kaip judančių materialių objektų (elektroninių impulsų) visuma, kurią apjungia fizikos dėsniai. Mintys be materijos neegzistuoja. Mintys kaip ir vėjas, kurio nebūna be oro (pvz. kosmose arba Mėnulyje).

Tik 1803 metais atomo idėją vėl atgaivino anglų fizikas Džonas Daltonas (1766-1844). Dar iki 1897 metų žmonės galvojo, kad atomai, tai rutuliukai, turintys truputį elektrinio krūvio ir besisukiojantys vienas apie kitą. Bet ar tikrai atomas yra elementarus?

P.S. Molekulė - atomų junginys. Pvz. H₂O = 2 vandenilio (H) + 1 deguonies (O) atomas.

Ar atomas elementarus?

Žmonės greitai suprato, kad jie gali suskirstyti atomus į grupes, nurodančias jų bendras chemines savybes. 1869 metais pirmas tai padarė rusų chemikas Dmitrijus Mendelejevas (1834-1907), sukūręs periodinę  elementų lentelę.

Žmonės vis labiau pradėjo įtarti, kad atomai nėra elementariosios dalelės, o sudaryti iš smulkesnių elementariųjų dalelių, nuo kurių skirtingos kombinacijos, priklauso medžiagos cheminės savybės (pvz. sumaišius dvi medžiagas įvyksta reakcija ir gaunasi nauja medžiaga).

1897 metais Anglijos fizikas Džonas Tomsonas (1856-1940) eksperimentais įrodė, kad atomai nėra vien tik suspausti rutuliukai ir jie gali skleisti kažkokias mažesnes elektringąsias daleles. Vėliau moksliniais eksperimentais pavyko išsiaiškinti, kad atomai sudaryti iš mažo, bet tankaus teigiamo branduolio ir apie jį besisukančių neigiamų elektronų (e^-).

Išvertus iš graikų kalbos "atomas" (atomon) reiškia "nedalomas". Tačiau šis terminas tapo neteisingu, nes atomas nėra elementarus, kadangi jis yra sudarytas iš dar mažesnių dalių.

Ar branduolys elementarus?

Kadangi branduolys yra mažas, tvirtas ir tankus, mokslininkai ilgai manė, kad jis yra elementarus. Bet 1932 metais Anglijos fizikas Džeimsas Čadvikas (1891-1974) darydamas eksperimentus, atrado neutronus ir įrodė, kad branduolys sudarytas iš teigiamų protonų (p⁺) ir neutralių neutronų (n). Bet, ar tikrai protonai ir neutronai yra elementarūs?

Ar protonai ir neutronai yra elementarūs?

Fizikai nustatė, kad protonai ir neutronai yra sudaryti iš mažesnių dalelių vadinamų kvarkais.

Kiek mums dabar žinoma, kvarkai nesudaryti iš nieko daugiau.

Po didelių šios teorijos testų įvairiose šalyse, mokslininkai priėjo išvados, kad kvarkai ir elektronai yra elementarūs.

1968 Stanford Linear Accelerator Center (SLAC) observatorijos fizikai pirmą kartą įrodė, kad protono viduje yra kvarkai. Friedman'as, Kendall'as ir Taylor'as  1990 metais už tai gavo Nobelio Premiją.

Šiuolaikinis atomo modelis.

Šiuolaikinė atomo sandara atrodo taip: aplink branduolį pastoviai juda elektronai. Branduolys sudarytas iš protonų ir neutronų, kurie sudaryti iš kvarkų.

Šis atomą vaizduojantis paveiksliukas šiek tiek netikslus. Jeigu atomo dydis būtų apie 10 km, tai atomo branduolį sudarantys protonai ir neutronai būtų tik 10 cm dydžio, o kvarkai ir elektronai būtų mažesni, nei 0.1 mm. 99.99999...% atomo tūrio užima tuščia erdvė.

Atomo dydis

Dešinėje pusėje matote dalelių dydžius.

Vienetas (1) yra atomo dydis.Nors atomas labai mažas (10^-10m) (100 milijardų atomų sudėjus į eilutę gautųsi 1 mm ilgio grandinėlė), jo branduolys yra 10 000 kartų mažesnis. Kvarkai ir elektronai yra 10 000 kartų mažesni už branduolį. Labai tiksliai nežinoma kokie maži kvarkai ir elektronai. Tačiau aišku, kad jie yra mažesni nei 10^-18 metrų ir literatūrine prasme gali būti vadinami "taškais".

Gali būti, kad kvarkai ir elektronai nėra elementarūs t.y. jie gali būti sudaryti iš mažesnių dalelių. (Ech, ar ši beprotybė kada nors baigsis?).

Ko mokslininkai ieško

Fizikai ieško naujų dalelių. Kai jie jas ras, galės suskirstyti į kategorijas pagal šablonus, kurie parodys mums, kaip elementariosios dalelės sąveikauja Visatoje.

Dabar yra surasta apie 200 dalelių (dauguma iš kurių nėra elementarios). Mokslininkai jas pavadina graikiškomis arba romėniškomis raidėmis. dalelių pavadinimai yra yra kiekvienos fizikos teorijos dalis. Ir turite nenusivilti, jei visų jų neprisimenate. Garsus mokslininkas Enrico Fermi kartą pasakė savo studentui ir busimam Nobelio premijos laureatui Leon'ui Ledermanui: "Jei aš galėčiau prisiminti šių dalelių vardus - būčiau botanikas!"

Standartinis modelis

Fizikai sukūrė teoriją, pavadintą "Standartinis modelis", kuri paaiškina, kas yra pasaulis ir kodėl viskas laikosi kartu. Tai paprasta ir visapusiška teorija, paaiškinanti visus šimtus atrastų dalelių ir kompleksą sąveikos jėgų remdamasi tik šiomis elementariosiomis dalelėmis:

6 Kvarkai.

6 Leptonai - Geriausiai žinoma dalelė yra elektronas.

4 Energijos nešėjai - Geriausiai žinoma dalelė yra fotonas.

Visos žinomos materijos dalelės yra kvarkų ir leptonų mišinys, o šios dalelės sąveikauja per energijos nešėjus.

Ši teorija nėra visiškai užbaigta ir yra tobulinama. Kartais iškyla klausimų į kuriuos ji dar nesuteikia atsakymų (aptarsime juos vėliau). Bet ji geriausiai atspindi mokslo stebėjimų ir tyrimų rezultatus.

Nuorodos: www.particleadventure.org

Kvarkai ir leptonai

Kaip jau perskaitėte anksčiau, viskas nuo galaktikų iki kalnų ir molekulių susideda iš kvarkų ir leptonų. Bet tai ne visa istorija. Kvarkai elgiasi kitaip nei leptonai.

Materija ir anti-materija

Mokslininkai atrado, kad kiekvienai materijos dalelei egzistuoja anti-materijos dalelė (anti-dalelė).

anti-dalelės yra tokios pačios kaip ir jų atitinkamos dalelės, išskyrus tai, kad jos turi priešingą energijos krūvį. Pvz.:

Protonas turi teigiamą elektrinį krūvį.
O anti-protonas - neigiamą.

Gravitacija veikia daleles vienodai, kadangi ji neturi krūvio savybės, todėl dalelė ir anti-dalelė turi tą pačią masę.

Kai susitinka dalelė ir anti-dalelė, jos pavirsta į gryną energiją (anihiliuojasi).

Kas yra anti-materija?

Anti-materijos idėja yra keista, nes visa Visata pripildyta vien tik materijos. Anti-materija tartum prieštarauja viskam, ką jūs žinote apie Visatą.

Bet mokslininkai atliko daug tyrimų ir gavo įrodymų, kad anti-materija egzistuoja. Kairėje matote vieną iš fotografijų, kurioje yra raudona spalva apibraukta magnetinio lauko palikti pėdsakai. Neigiama dalelė susisukusi kairėje, teigiama - dešinėje. Daug elektronų-positronų porų išnyra tartum iš niekur, bet iš tiesų jos susidaro iš fotonų, kurie nepalieka pėdsakų fotografijoje. Positronai (anti-elektronai) tokie patys kaip ir elektronai, bet jie užsisuka į priešingą pusę, kadangi jie turi priešingą (+) krūvį ir yra veikiami fotokameroje įtaisytų magnetų.

Žinoma, iškyla klausimas: "Jeigu materija ir anti-maretija yra lygios, bet priešingų krūvių, kodėl tada Visatoje tiek daug materijos ir tiek mažai anti-materijos?" Kol kas tai yra neatsakytas klausimas, dėl kurio fizikai kelsis naktimis.

anti-dalele žymima tokia pačia raide kaip ir dalelė, tik virš jos yra naudojamas pabraukimas. Pvz.

Kvarkai (quarks).

Didžiausia dalis materijos yra sudaryta iš protonų ir neutronų - jie sudaryti iš kvarkų.

Viskas prasidėjo 1964 metais, kai Murray'us Gell-Mann'as ir George'as Zweig'as iškėlė prielaidą, kad šimtai atrastų dalelių gali būti paaiškintos, kaip viso labo kombinacija iš 3 elementarių dalelių. Gell-Mann'as  šias 3 daleles pavadino žodžiu - kvarkai. (Tai absurdiškas žodis iš James'o Joyce novelės "Finnegano Pabudimas": "Three quarks for Muster Mark!"). Iki tol kvarkai nebuvo fiziškai aptikti. Ir egzistavo tik matematikų teorijose matematikų. Tačiau eksperimentai fizikus įtikino, jog kvarkai ne tik egzistuoja, bet jų yra ne 3, o 6.

Fizikai apie juos kalba kaip apie tris poras: (up / down), (charm / strange), ir (top / bottom). Kiekvienas kvarkas turi ir po atitinkamą anti-kvarką. Fizikai didžiuojasi davę kvarkams tokius mielus vardus - dėl to juos galima geriau įsiminti!

Kvarkai  turi nepaprastas charakteristikas, dėka trupmeninio elektros krūvio -1/3 ir +2/3, priešingai nei protonas (susidedantis iš kvarkų) ir elektronas (vienas iš leptonų), kurie turi sveiką krūvį +1 ir -1 atitinkamai. Kvarkai turi ir kito tipo - "spalvos krūvį" krūvį  (su realiom spalvom neturi nieko bendro).

Norint, kad atitiktų skaičiavimai su šiomis dalelėmis, joms reikia priskirti elektrinius krūvius -1/3 ir +2/3. Šie krūviai niekada nebuvo išmatuoti.

Pagal technines charakteristikas yra 6 kvarkai. Du patys ryškiausi - pirmas ir antras.

1. up (u) +2/3.
2. down (d) -1/3.
    

   ---

3. charm (c) +2/3 (keturlapis dobilas). Nes beveik neįtikėtinai tuo pačiu metu jį atrado 1974 metais Stanford Linear Accelerator Centre (SLAC) ir  Brookhaven National Laboratorijoje.
4. strange (s) -1/3 (keistas). Savo vardą jis gavo po to, kai mokslininkai eksperimento būdu surado labai ilgai išsilaikiusią dalelę K, kuri buvo pirma aptikta dalelė, savyje turinti šį kvarką.
    

   ---

5. Sunkiausiai pagaunamo top (t) +2/3 kvarko paieškos prasidėjo dar 1977 metais, kai jo egzistavimą fizikai numatė teoriškai. Tačiau sėkmingai jis buvo atrastas tik 1995 metais Fermi National laboratorijoje. Tai masyviausias kvarkas - 40 kartų masyvesnis už artimiausią ir sunkiausią kvarką.
6. bottom (b) -1/3 kvarkas pirmą kartą buvo aptiktas 1977 metais Fermi National laboratorijoje (FEMILAB). Atitinkamai mokslininkai jį pavadino Upsilon raide (Y), kuri panaši į apatinę moters dalį.

Hadronai ( barionai ir mezonai )

Kaip bendruomeniniai drambliai, kvarkai  egzistuoja tik grupelėmis ir niekada nerandami vieni. Dalelės sudarytos iš kvarkų vadinamos  hadronais.

Kvarkai  turi trupmeninius krūvius +2/3 ir -1/3, tačiau jų kombinacijos hadronuose visada yra tokios, kad susidaro sveikas elektros krūvio skaičius (-1,+1). Hadronai neturi spalvos krūvio savybės, nors juos sudarantys kvarkai  ją turi.

Yra dvi hadronų rūšys: barionai ir mezonai:

1. Barionas - sudarytas iš 3 kvarkų (qqq). Pvz.:

Protonas sudarytas iš 2 up kvarkų ir 1 down kvarko (uud).
Neutronas - sudarytas iš 1 up ir 2 down (udd)

2. Mezonas - sudarytas iš 1 kvarko ir 1 anti-kvarko (qq). Pvz.:

Pionas (p⁺) - 1 up kvarkas ir 1 down anti-kvarkas (ud).
Anti-pionas (p^-) sudarytas iš 1 up anti-kvarko ir 1 down kvarko ir (ud)

Kadangi mezonai turi dalelę ir anti-dalelę - jie yra labai nestabilūs. Pvz. mezonas kaonas  (K-) gyvena ilgiau nei kiti mezonai, todėl yra keistas (strange) ir jo sudėtinei dalelei (kvarkui) buvo skirtas toks pavadinimas.

Keisčiausias dalykas, kad protonas, kurį sudaro trys kvarkai yra sunkesnis nei tų kvarkų masė atskirai: u+u+d = protonas, bet 0.003+0.003+0.006 nelygu 0.938. Tai yra dėl to, kad didžioji masės dalis hadrone atsiranda dėl jo kinetinės ir potencinės energijos. Šios energijos pavirsta į hadrono masę, kaip nurodyta Einšteino sukurtoje formulėje E=mc².

6 Leptonai ( 3 leptonai ir 3 neutrinai )

Leptonai yra kitokia materijos forma. 3 iš jų turi elektros krūvius, 3 - ne. Jie atrodo, kaip taškai, be jokios vidinės struktūros.

3 Leptonai turintys elektros krūvius:

elektronas (e^-) - geriausiai žinomas leptonas.
miuonas (m).
tau (t). - miuonas ir tau  turi tokį patį krūvį, kaip elektronas, bet šiek tiek daugiau masės.)

3 Leptonai neturintys elektros krūvio vadinami neutrinais (n). Jie neturi elektros krūvio, yra labai mažos masės ir labai sunkiai surandami.:

elektrono-neutrinas (e-neutrinas).
miuono-neutrinas (m-neutrinas).
tau-neutrinas (t-neutrinas).

Skirtingai nuo kvarkų, egzistuojančių tik grupėmis, leptonai yra tikri atsiskyrėliai. Turintys krūvį leptonai - tartum atsiskyrėlės kalės, apniktos neutrino blusų, kurias labai sunku pamatyti :)

"Lepton" pavadinimas atėjo iš graikų ir reiškia "mažą masę", tačiau tai yra klaidingas žodis, kadangi pvz. tau masė yra 3000 kartų didesnė už elektrono masę.

Leptonų skilimas

Fizikai ištyrė, kad kai kurie leptonai gali skilti, kai kurie - ne. Kad tai paaiškinti, jie suskirstė leptonus į 3 šeimas:

Sunkiausi leptonai - miuonas ir tau nėra randami kaip materijos dalelės, kadangi turi labai trumpą gyvenimo laikotarpį ir transformuojasi į lengvesnius leptonus.

Kartais tau leptonas skyla į kvarką, anti-kvarką ir t-neutriną. Elektronai ir trys neutrinų tipai yra stabilūs, todėl šiuos tipus labiausiai matome aplinkui.

Sunkieji leptonai skyla į savo neutriną... kitos skilimo dalelės būna kvarkas ir jo anti-kvarkas arba kitas leptonas ir jo neutrinas.

Dalelė ir anti-dalelė toje pačioje šeimoje "neutralizuoja" viena kitą, padarydami iš jų totalų nulį.

Neutrinai

Kaip jau ir sakėme, neutrinai (n) yra tam tikras leptonų tipas. Kadangi jie neturi elektrinio krūvio, todėl nesąveikauja su kitomis dalelėmis. Dauguma neutrinų perkerta Žemė kiaurai, tiesiog be jokios reakcijos su kitais atomais.

Neutrinai dalyvauja tik dalelių virsmuose. Fizikai tai kruopščiai išstudijavo, dėka eksperimentų ir nustatę jų egzistavimą. Pvz.:

1. Staiga radioaktyviame branduolyje (n) atsilaisvina protonas (p) ir elektronas (e).

2. Pagal fiksuoto momento dėsnius, virsmo rezultato suma turi būti lygi 0. tačiau protono ir elektrono suma tam nelygi.

3. Taigi, kad viskas atsistotų į savo vietas  turi būti kažkokia kita dalelė, kuri subalansuotų įvykį.

4. Pagal hipotezę, manoma, kad turėjo atsirasti anti-neutrinas. Eksperimentai patvirtino, kad taip ir yra.

Kadangi neutrinų atsirado labai didelis kiekis nuo pačios visatos atsiradimo, tai jie dažnai sąveikauja su materija. Jų maža masė, tačiau labai didelis kiekis gali įtakoti visatos masę ir jos plėtimąsi.

Materijos kartos

Kvarkai ir leptonai skirstomi dar į tris grupes. Kiekvieno kvarko ir leptono krūvis vadinamas "materijos karta". Tai krūviai: +2/3, -1/3, 0, -1. Kartos yra surūšiuotos pagal masės didėjimą.

Visa Visatos materija, kurią galima matyti yra padaryta iš pirmos "materijos kartos" dalelių - kvarkų up ir down bei elektronų. Taip yra todėl, kad visų kitu kartų dalelės yra nestabilios ir greitai virsta į stabilias, pirmos kartos daleles.

Iškyla klausimas: "Jei didesnės kartos dalelės greitai transformuojasi, labai retai aptinkamos ir nesudaro jokiu stabilių junginių aplink mus, kodėl jos egzistuoja? Geras klausimas. Kai fizikas I.I.Rabi aptiko miuoną, jis paklausė: Kodėl nes turime materijos kartas? Kodėl jų trys? Mes nežinome. Bet nesuprasdami kodėl antra ir trečia dalelių karta egzistuoja, mes neturėsime galimybės ištirti, kad egzistuoja dar daugiau neatrastų kvarkų ir leptonų. O gal atsakymas  yra tas, kad kvarkai ir leptonai nėra elementarūs. Gal jie sudaryti iš dar mažesnių dalelių. 

EPILOGAS

Taigi dabar mes žinome iš ko padarytas pasaulis. Labiausiai elementarios dalelės yra 6 kvarkai ir 6 leptonai. Kas galvojo, kad viskas taip paprasta? Žinoma realybėje viskas sudėtingiau. Prisiminkite, kad kvarkai niekada nebūna izoliuoti, o aptinkami tik grupėmis kurios pavadintos hadronais (h). Ir kiekvienai materijos dalelei egzistuoja po anti-dalelę.

Nuorodos: www.particleadventure.org

Orginalai, bei geresnės kokybės JPEG ir PDF:
http://www.cpepweb.org/particles.html

"Visatos Istorija"

"Elementariosios dalelės ir sąveikos"

Hubble teleskopo kosminių fotografijų rinkinys (aukštos kokybės, tinka spausdinimui):

Hubble Video (iki 720x480px rezoliucijos): http://www.spacetelescope.org/video/

Aukščiausios kokybės Žemės rutulio vaizdas
Taip pat pateikti vaizdai Žemės 2D, 3D modeliavimui (iki 21000x21000!!! rezoliucijos):

Tiesioginė nuoroda: ftp://veftp.gsfc.nasa.gov/bluemarble/

Alternatyvi nuoroda: http://earthobservatory.nasa.gov/Newsroom/BlueMarble/