"Aš išeisiu ir būsiu dvasia melagė visų jo pranašų burnoje"

(III Karalių, 22,22)

Atmintine dievams bei jų atstovams:

1. Žmonės nepriima jūsų tiesų, sakydami, kad jos prieštarauja sveikam protui? Juo blogiau sveikam protui! Priverskite žmogų pajusti savo menkumą - ir jis įtikės bet kuo.
2. Žmonės trokšta egzotikos. Todėl pravartu savo religija  kildinti iš eskimų, indėnų, Tibeto ar marsiečių. Taip nesusilauksite nei konkurencijos, nei kritikos dėl nemokšiškumo. Ne mažiau nervus pakutena ir apeliavimas į negrįžtamai dingusias senovės žinias, slaptųjų tarnybų informaciją ir mokslo klaidas.
3. Terminologija suteikia sparnus net pačiai kvailiausiai religijai. Kurkite ją pats ir skolinkitės iš kitų. Padarykite ją daugiaprasme, nes Aurigarijus mėgsta terminologinius ginčus.
4. Savo idėjoms iliustruoti cituokite bet ką, nepriklausomai nuo konteksto, prasmės ar autoriaus pasaulėžiūros. Prastą liaudį galima gaudyti tinklais, bet inteligentui reikia paruošti individualų kabliuką su atitinkama Einšteino, Dalai Lamos, Planko ar Spinozos citata.
5. Jūsų autoritetų žodžius verskite nenuginčijama tiesa. Nesvarbu, kad autoritetai klydo, klysta ir klys, tačiau masės dažniausiai jais tiki net neabejodamos. Tai puikus ir greitas "tiesų" darymo būdas.
6. Aklo atsidavimo pasekėjus įkvepia suvokimas, jog jie priklauso uždarai "išrinktųjų" kastai. Pakurstykite ši tikėjimą pasakodami apie artėjanti Teismą (karą, badą, marą), kai visi blogieji bus nutrenkti pragaran amžinoms kančioms ir dantų griežimui. Supriešinkite pasekėjus su likusia visuomenės dalimi - tada jie nebegirdės kritikų balso, laikydami ji Velnio (Tamsos, Chaoso, KGB) pinklėmis.
7. Kalbėkite apie tai ko negalima patikrinti. Daugumą oponentų galima greitai įvaryti į kampą fraze: "Kaip galima paneigti tai, ko savo akyse nematei."
8. Neužmirškite kuo nors apkaltinti priešininką. Kai diskusijos vairas pradės slysti iš rankų, apkaltinkite oponentą visomis įmanomomis nuodėmėmis, kad ir pačiomis juokingiausiomis. Pavyzdžiui, nosies krapštymu - tegu  paprakaituoja gindamasis. Žmonės greičiau patikės populiaraus muzikanto žodžiais, nei nosį krapštančiu profesoriumi.
9. Naudokite psichologinį spaudimą, sukurdami laiptus į totalų blogį, kurių galutinis taškas - visuomenės pasibjaurėjimas. T.y. jei pašnekovas rūko, galite sakyti: "Nuo rūkymo netoli iki alkoholio. Nuo alkoholio iki žolytės. Nuo žolytės iki narkotikų. Vagysčių. Prievartavimų. Žmogžudysčių. Taip paprastą rūkorių paversite potencialiu žudiku. Žinoma minia geriau palaikys jus, o ne kažkokį žmogžudį.
10. Apkaltinkite priešininką išankstiniu nusistatymu ir neišmanymu. Ką ta Biblijos fundamentalistė gali pasakyti? Argi galima rimtai klausytis argumentų tos, kuri kuri nė žalio supratimo neturi apie Dievo Aurigarijaus fireball'ų svaidymo mokslą?
11. Mažinkite oponento pasitikėjimą savo proto galiomis. Humanitarams sakykite, kad jiems trūksta racionalumo, tvirtų principų. Tiksliųjų mokslų atstovams, kad jiems trūksta intuicijos, jausmų bei fantazijos. Jeigu jus užpus su tokia pačia taktika, paprasčiausiai atkirskite, kad jums to nereikia.
12. Sukurkite neegzistuojantį oponento personažą. Vieša diskusija su oponentu, dalyvaujant pasekėjams, gali baigtis pralaimėjimu. Tai reikštų kelių tikinčiųjų praradimą. Todėl sukurkite virtualų priešą ir muškite jį savo išmintimi per pamokslus. Tokiu atveju galėsite jį apkaltinti baisiais darbais, pats reguliuoti priešo kvailumo lygį, nemoralumą, ir kitas savybes. Šiai baidyklei labai patogu priskirti, savo sukurtas mintis, o vėliau labai sėkmingai, pamokslų metu jas sutriuškinti. Norėdami patvirtinti baidyklės realų egzistavimą nepamirškite paminėti, kad gatvėse šios baidyklės atrodo, kaip normalūs žmonės.
13. Išnaudokite amžiaus skirtumo privalumą. Jei oponentas jaunesnis, jūsų teisumą visada padės įrodyti frazė: "Aš ši klausimą nagrinėjau dar tada, kai tu su sauskelnėmis po stalu bėgiojai". Jei vyresnis - paaiškinkite, kad jo mąstymas sustabarėjęs. Blogiausiu atveju išvadinkite jį nedvasingu neišmanėliu.
14. Nevenkite asmeniškumų. Taip publikos dėmesį atitrauksite nuo priešininko argumentų.
15. Nėra reikalo įrodyti savo tiesą oponentui - tikras šoumenas turi mokėti užkariauti publikos, o ne varžovo simpatijas.
16. Įsijauskite į savo vaidmenį. Stenkitės kalbėti taip, kad jausmai lietųsi per kraštus. Kaip žinia jausmai šventas dalykas ir jų beveik neįmanoma padirbti. Tai labai gerai veikia aiškinant vizijas ir kitus šventus apsireiškimus. Geras aktorius privalo sujaudinti žiūrovus.
17. Išmokite meluoti sklandžiai, neužsikirsdamas. Kuo didesnis informacijos kiekis, tuo mažiau laiko lieka jos kritiškam įvertinimui. Galite užbaigt savo žodžius fraze: "Tai jau seniai žinoma". Pasekėjams bus net gėda prisipažinti, jog iki šiol nežinojo tiesų  kurios jau "seniai žinomos".
18. Daugumą pasekėjų visada galima nukreipti norima kryptimi. Tam užtenka autoritetingai paaiškinti, ko nori Dievas. Poveikiui sustiprinti naudokite šūkius "Aš girdžiu Dievo balsą." arba "Dievas vakar kalbėjo su manimi". Pastoviai minimi, tokie apreiškimai tikintiesiems taps nenuginčijamu faktu.
19. Jeigu jus pagavo meluojant - nepasimeskite. Arogantiškai pažvelkite į tikinčiuosius, leiskite jiems suprasti, kad esate aukščiau šio pasaulio tiesų ir moralės. Melą paskelbkite savo esme - tada tikintieji atleis jums viską, net ir įžūliausią tiesos nepaisymą. Nes kiekvieno iš jų širdyje rusens amžinas "O gal?... O gal visgi?..."
20. Sviedę į oponentą purvo dozę, bet kokią jo reakciją paverskite savo privalumu. Pvz.: Apkaltinkite kuo nors oponentą ir priklausomai nuo jo reakcijos greitai užsipulkite jį frazėmis: "Pradėjai teisintis? Aha, teisybė akis bado." arba "Tyli? Aha, tai jau ir pasakyti nieko nesugebi."
21. Pateikite išimtis kaip masinę statistiką. Pavyzdžiui iškrapštykite jums kokį naudingą faktą ir tarkite: "Štai, prieš 200 metų Kazlauskų Albinas nugyveno 110 metų. Štai kiek ilgai ankščiau žmonės gyveno. Ne taip kaip dabar."

Dieviškoji matematika, yra labai svarbus dalykas, norintiems savo dvasia pažinti Viešpatį. Todėl ji neturi būti slepiama nuo dvasiškos žmonijos.

Kaip žinia, Dievas Tėvas + Dievas Sūnus + Šventoji Dvasia yra vienas asmuo, kurio kiekvienas narys yra lygus visai trejybei t.y. Dievui. Padarom lygti:

a. 3D = D   [arba 1+1+1=1]

Dabar pateiksime kelias įdomias teoremas:

1. Perkėlę lygybėje [a] vieną D į kairę pusę gautume:

b. 2D = 0

Tai reiškia, kad senasis Dievas Tėvas + Šventoji Dvasia yra niekas. Kaip tik todėl krikščionys ir stengiasi ignoruoti Senąjį Testamentą bei ankstyvąją krikščionybės istorija.

2. Padaliję abi lygybės [b] puses iš D gausime:

c. 2 = 0

Kaip tik todėl nepatartina nešioti kišenėje dviejų vienodų daiktų (monetų, banknotu). Vieną iš jų verčiau atiduokite kunigui, kitaip neteksite abiejų.

3. Padaliję abi lygybės [c] puses iš 2, gausime:

d. D = 0

Hmm.. Dievas yra niekas?

4. Padauginkime abi lygybės [d] puses iš D:

e. D² = 0

Hmm... nieko... rodo, kad kvadratinis Dievas irgi yra niekas.

5. Perkėlę lygybėje [a] dvi D į kairę pusę gautume:

f. D = –D

Ši lygybė įrodo, kad Dievas yra neigiamas t.y. Šėtonas.

Ši giliai sakralinė istorija, užrašyta Aurigarijaus šventuose raštuose, pabrėžia dievo Aurigarijaus didybę ir poveikį visiems pasaulio raidos aspektams.

Pradžioje Aurigarijus apsireiškė tūlam kaimiečiui, sakydamas: Aš esu Viešpats, tavo dievas Aurigarijus, gyvas per amžius. Bijokis manęs, idant neištikčiau tavęs ir tavo namų ugniniais žaibais bei gi perkūnais! Eik miškan, rask seniausią ąžuolo kelmą, padirbk iš jo stabą ir melskis jam, aukok jam mėsą bei taukus ir strapaliok prisigėręs mano garbei! Anas gi nuėjęs darė, kaip prisakyta.

1 Aur. 8, 11. † 2 Rel. 18, 23

Tada atėjo pas Aurigarijų pirklys, sakydamas: Viešpatie Aurigarijau! Negaliu aš suprasti, kam reikia tave garbinti per mėsos ir samanės auką - negi dievui reikia kūniško maisto?

Aurigarijus atsakė ir tarė: Palaimintas būk, prekijau! Nes tavo akys mato daugiau, nei tų susmirdusių kaimiečių. Iš tikrųjų, ne tokios aukos man reikalingos. Aukok man savo darbo vaisių, kelk į mane kiekvieną uždirbtą skatiką, o sūnų išleisk į kunigus. Tasai gi nuėjo ir darė viską, ką buvo girdėjęs.

2 Aur. 8, 23. † 2 Rel. 10, 14

O dar kitą kartą atėjo pas Aurigarijų inžinierius. Jis klausė: Dieve visagali, visur esantis! Kodėl aš turiu eiti į bažnyčias pas tavo kunigus su prekijų sielomis, kodėl turiu aukoti jiems dešimtinę? Juk tu esi viskame, argi ne tu - pasaulio kūrėjas?

Atsakydamas Aurigarijus tarė: Tu teisus, sūnau mano inžinieriau! Tavo siela pažins tiesą, bet ne tie susmirdę pirkliai ir kaimiečiai. Aš esma visur esantis, kiekvieno širdyje yra mano dvasia, nes palaikau kiekvienos esybes kvėpavimą savo aureolės spindesiu! Todėl neik į jokią bažnyčią ir nesimelsk parpuolęs ant kelių veidmainingai, bet verčiau užsirakinęs namie man maldą kurk. Anas gi nuėjo ir meldėsi karštai su ašaromis.

2 Aur. 10, 6. † 2 Rel. 5, 23

Tada atėjo intelektualas, klausdamas: Visagale ir visarege būtybe, tamsuolių vadinama Aurigarijum! Juk negali būti, kad esi tiek tuščiagarbė, kad mėgtum maldas, nuolankumą ir patarnavimus!

Gi Aurigarijus tarė jam: Iš tikrųjų, tu esi mano mylimasis sūnus, bet ne tie idiotai, atėję pirm tavęs. Nes ne varde ir ne patarnavime, ne maldoje ir ne ašarose gyvas Viešpats, bet visa, kas gyva, persmelkiančioje Aurigarijaus vibracijoje. Išmok valdyti tą jėgą, stovėdamas ant galvos, kojas susikėlęs ant sprando ir tardamas šventąją raidę "A".

2 Aur. 12, 34. † 2 Mel. 18, 4

P.S. Manau, ši istorija dar nesibaigė :) Aurigarijus tebelaukia lankytojų, norinčių paaukoti jam kvailumo auką.

Pirma knyga Vajėzaus.

Perskyrimas 1.

Svieto sutvėrimas.

1. Pradžioje nebuvo nieko, vienas tik viešpats Aurigarijus kamavosi iš dyko buvimo. Tada pakilęs Aurigarijus sukūrė gėlytę ir džiaugėsi ja. Bet ji ėmė vysti. Perpykęs Aurigarijus tarė: Teatsiranda vandenys. Ir palaistė gėlę. Nuo to laiko visi gėles laisto vandeniu.

2. Bet nepatogu jam buvo kožną dieną rankose ją turėti, užtat tarė: Teatsiranda molis ir žemė. Tada ėmęs molio nusilipdė vazoną, kurį pripildė žemių ir ten gėlę laikė. Užtat ir po šiai dienai žmonės gėles laiko vazonuose su žeme.

3. Iš to gi, kas liko, nulipdė žemę nuo Rytų iki Vakarų, smiltimis duburius apkraščiuodamas ir pramindamas juos jūromis ir ežerais - kiekvieną pagal jo didumą. Pasaulyje gi buvo tuščia ir dyka, ir tamsybės gelmėse, ir Aurigarijaus dvasia sklendeno virš vandenų.

4. Ir matė Aurigarijus, kad gėlė nenori būti vien jo dieviška šviesa soti, taigi sakė: Tesukuria tamsybės žiburius mano brangiausiai gėlei apšviesti, daboti ir šildyti, idant garsintų ji mano šlovę! Ir praminė juos Saule ir Mėnuliu. Net ir šiais laikais žmonės Saulę vadina Saule, o Mėnulį - Mėnuliu, - tokia didelė yra Aurigarijaus galybė!

5. O žiburių duotus laiko rėžius pavadino diena ir naktimi, ir nuskyręs dieną darbui, o naktį poguliui, vėliau šventai to laikėsi. Užtat naktį ir kyla didžiausi maištai, plėšimai, galvažudystės, erezijos, piktžodžiavimai ir paleistuvystės - kiekvienas juk mano, kad Aurigarijus nemato jo darbų!

6. Tada Aurigarijaus Sūnūs kalbėjo savo tėvui: Visagali! Negi tu paliksi šį pasaulį tuščią, be jokios gyvos sielos? Taigi anas atidėjo gėlę ir sutvėrė visokią gyvastį, krutančią ant žemės. Žuvis apgyvendino jūrose bei ežeruose jis savo galybe. Sutvėrė taipgi medžius ir lauko žoles, kad vestų kiekviena vaisių pagal savo veislę. Genetikai tik neseniai sugebėjo įsitikinti Aurigarijaus išmintimi, atrasdami paveldimumo dėsnius.

Perskyrimas 2.

Apie šventą dieną (sabatą), Zenono indyviną sutvėrimą, rojų,
Aurigarijaus prisakymą ir venčiavonystės įstatymą.

1. Aurigarijaus gi žmona tarė: Mano ponas pripildė žemę visokio gyvio, tesusijuosia tat strėnas ir tesukuria gyvybę pagal savo atvaizdą! Ir padavė jam savo iškvėpintą veidroduką. Anas gi palei atvaizdą sutvėrė žmogų ir praminė jį Zenonu. Net ir po šiai dienai daugelis tėvų savo pirmagimį pavadina Zenonu Aurigarijaus stebuklams atminti.

2. O kitą dieną Viešpats kalbėjo sau: Kožnas krutantis ant žemės turi dvylika porų šonkaulių, tik vienas Zenonas turi dvylika porų ir vieną viršaus. Ir vaitodamas sakė: Prakeikta tebūnie mano žmona, nesgi davė kreivą veidrodį, idant tverčiau pagal savo atvaizdą! Tenužengia ji iš dangaus žemėn ir teviešpatauja ten! Pažymėtina, kad šios istorijos atgarsių aptinkama daugumoje pasaulio religijų. Babilono žyniai pasakojo apie dievo Marduko ir tamsos bei chaoso deivės Tiamat kovą. Klaidatikiai krikščionys turi istoriją apie angelą Šėtoną. Netgi visiški materialistai mokslininkai teigia, kad dinozaurų laikais Žemė buvo susidūrusi su milžinišku meteoritu. Žinoma, šiais laikais tie svaičiojimai apie Tiamat - Šėtoną - meteoritą Aurigarijaus žmonos vaidmenyje gali sukelti nebent juoką. Be kita ko, ši istorija yra be galo svarbi. Ji paaiškina, kodėl žmogus turi būtent dvylika poru šonkaulių.
   
   (to be continued)
    

Pagaliau rastas dar vienas įrodymas, kad kažkas egzistuoja. Tai tik eilinį kartą patvirtina, kad egzistuoja Dievo Aurigarijaus aukštesnioji jėga. Visas mokslo pasaulis sutrikęs, nes negali paneigti akivaizdžių faktų.

Aurigarijus News Service praneša:

Kuo toliau, tuo daugiau žmonija atranda paslaptingų galių, kurias skleidžia kulto simboliai...

Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti vienoje baltaodžių gentyje paplitusio būdo apsaugoti dėžės turinį, ją aprišant kryžmai virve. Gyventojai tiki, kad tasai virvinis kryžius apsaugo dėžę nuo atsidarymo ir turinio iškritimo. Tokį apsaugos būdą toje gentyje praktikuoja visi - nuo kroviko iki konditerio.

Atlikę eilę bandymų su įvairiausių formų kryžiais ir dėžėmis, mokslininkai visgi pripažino apsauginę šio simbolio galią. Vyriausias genties šamanas pabrėžė, jog tas faktas, kad efektyviausiai veikia paprastas kryžius su vienu skersiniu, įrodo genties religijos - katalikybės - pranašumą prieš kaimyninių genčių prietarus - stačiatikybę.

Šis nepaaiškinamas fenomenas paskatino į katalikybę atsiversti netgi du mokslininkus, kurie tuoj pat prisipažino, kad nuo pat vaikystės netikėjo evoliucija. Jiems buvo suteikti oberšamanų vardai, įgaliojantys atlikinėti aukojimus ir melsti lietaus Antavilių ir Bezdonių parapijose.

Pagaliau žmonės pradeda geriau matyti Aurigarijaus sukurtus ženklus. Štai ką pastebėjo Šventasis Pastorius Ignas:

Siūlyčiau neapsiriboti tokiomis smulkmenomis kaip tortų virvutės, juk kryžiaus kultas įsišaknijęs visuomenėje daug labiau nei galėtume įsivaizduoti. Pažvelkime į langus, ypač senesnius. Manoma, kad žmonės skirstydami stikliukus kryžinėmis struktūromis mano, kad taip gali apsisaugoti nuo velnio gundymų iš išorės. Tačiau kryžiaus kulto galios išraiška pasijaučia tik stovint ties didele sankryža... tas energingas automobiliu srautas tiesiog užburia. Neveltui, sustoję prie šviesoforo, vairuotojai pradeda nervuotis, o jei kas užsižiopso, įsijungus žaliam signalui, jau po 1s pradedamas raginti, nes visi nori kuo greičiau pakliūti į pačią kryžiaus širdį. Manoma, kad spaudžiant "gazą" iki dugno, apima religinė ekstazė (o kartais net orgazmas - aut. past.). Nenuostabu, kad kryžiaus kultas toks stiprus, nes jau 6-7 metu sulaukusius vaikučius, verčia rašyti paslaptingus ženklus į kryžiukais sužymėtus sąsiuvinius....

O štai aršaus kovotojo, ale sąjungos už progreso pažangą garbės narys, sielų sveikatos ministras, opozicinės partijos oponentas, mokslo pirmininkas Monsinjoras Šventasis Darius esma pasakęs:

Yra blogiau nei manome. Atidžiau pažiūrėkime į tai, į ką dabar žiūrime. Kompiuterio ekrane kiekvienas surasime jei ne kryžių, tai kryžiuką, ar bent jau kryžių primenantį simbolį. Sutanoti progreso stabdžiai ir čia įžūliai pademonstravo savo įtaką. Visuomeniškai aktyvūs ir progresyviai mąstantys žmonės neturėtų su tuo taikstytis. Kova su žmonių tamsumu sunki, tačiau reikalinga kiekvienam asmeniškai ir visuomenei apskritai.

Realus darbas šioje kovoje galėtų būti naujų programų užvalkalų ("skinų"), neturinčių jokių kryžių primenančių simbolių, kūrimas. Programose, kur be kryžių primenančių darinių išsiversti sunku (pvz. elektroninės lentelės), turėtume reikalauti visada aiškiai matomo užrašo "kryžius - progreso stabdis". Programas gaminančias kompanijas, kurios savo produktų nenorės ar nesugebės šitaip perdirbti, turėtume boikotuoti. Mus tikrai palaikys pažangiausioji ir intelektualiausioji visuomenės dalis ir mes laimėsime.

Verta pagalvoti apie kryžiaus simbolius rodančių ir apie jo žalą neįspėjančių programinių produktų CD viešas naikinimo akcijas. Laisvoje visuomenėje negali būti toleruojamas atviras ar užslėptas žmogaus apgaudinėjimas. Tinkamas tokių akcijų šūkis galėtų būti "Kryžiai nepraeis!". Žvelgiant į tolimesnę ateitį, reikėtų pagalvoti apie iš principo naujus informacijos pateikimo būdus, kuriuose nebūtų naudojamos lentelės. Religinei įtakai neatsparus žmogus kiekvienoje lentelėje gali nesunkiai įžvelgti kryžiaus simbolį ir palinkti link religingumo. Iš už informacinės visuomenės vystymą atsakingų valdžios institucijų turėtume reikalauti dėmesio ir finansavimo progresyviai ateities nekryžinei informatikai kurti.

Statistikos departamento apklausa:

Kuo jūs labiau pasitikite?

1. alkoholikais;
2. serijiniais maniakais-žudikais.

Kitos dienos antraštės:

"Apklausos rezultatai parodė, kad lietuviai labiausiai pasitiki alkoholikais."

Psalmės pranašo Bezdiejaus, Aurigarijaus garbei. Šias psalmes rekomenduojame atlikti gilioje sakralinėje aplinkoje, atliekant šašlyko ritualą (aprašytą Bezdiejaus Knygoje), kurio metu yra valgomas Šv.Zenono (Aurigarijaus sūnaus) kūnas ir geriamas jo kraujas (prisotintas C₂H₅OH).

Psalmė 1

Malda ir prieš Aurigarijaus nepreitelius
ir dėkavonė už jų pergalėjimą.

Šiais laikais daugelį žmonių jaudina spaudoje pasirodantys klinikinę mirtį išgyvenusiųjų pasakojimai apie aną pasaulį. Stengdamiesi pateikti informaciją iš pirmųjų rankų, skaitytojų dėmesiui pristatome šį autentišką pasakojimą:

Aš, Jokūbas Vasiliauskas, vieno sostinės dienlaikraščio korespondentas, esu iš nedaugelio žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Draugų įkalbėtas nutariau užrašyti savo įspūdžius tikinčiųjų džiaugsmui, abejojantiems padrąsinti, o klaidatikiams atversti į tikrąjį tikėjimą.

Praėjusių metų rudenį, grįždamas iš kavinės "Arka", kur su jėzuitais gėriau amerikonišką alų, buvau patekęs į autoavariją. Atsimenu virš manęs palinkusius gatvės žioplių, policininkų ir gydytojų veidus. Po to atsitiko keistas dalykas - aš tarsi pasitraukiau į šalį ir abejingai stebėjau, kaip chirurgai mėsinėja mano kūną.

Tai truko neilgai, nes pajutau paslaptingą jėgą, keliančią mane aukštyn. Pažvelgęs išvydau gigantišką dulkių siurblio vamzdį. Dar akimirka - ir mane įtraukė vidun.

Taip keliaudamas pastebėjau, kad nesu vienišas. Greta skrido dar kelios sielos, tarp kurių pažinau vieną elgeta, kuris paprastai sėdėdavo prie Dramos teatro, ir, nutaisęs giliai dvasingo žmogaus miną rodydavo praeiviams pūvančią savo koją.

- Kur mes lekiame? - paklausiau jo.
- Į dulkių siurblį ! - atsakė jis. - Nuodėmingieji užstrigs filtre, o teisuoliai pateks į rojų !

Dar po kelių akimirkų aš iš tikrųjų atsitrenkiau į kliūtį iš medžiagos, primenančios tankų brezentą. Norėjau elgetos paklausti, ką daryti toliau, bet jo nebebuvo, - tyra jo siela nukeliavo tiesiai į rojų. Apsidairęs radau kelio rodyklę "Skaistykla" ir patraukiau jos rodoma kryptimi.

Skaistykla pasirodė besanti nemažas miestas, didumu ir puošnumu prilygstantis Ukmergei. Prie vartų mane sulaikė sargybiniai.

- Naujokas?
- Naujokas, viršininke.
- Eik į rotušę - gausi kaltinamąją medžiagą ir nusamdysi advokatą, - liepė jie.
- O kam ta medžiaga ir advokatas?
- Kaip kam? - nustebo jie. - Turėsi juk pasirengti Aurigarijaus teismui. Jūsų, nusidėjėlių, priviso čia gyvas velnias, advokatų trūksta nežmoniškai - kiek gavę, nepaleidžiame nė vieno, net iš rojaus kelis parsiviliojome, - skubėk, gal dar pastversi geresnį.

Kiek supratau, jie kalbėjo man apie pomirtinį teismą. Bet kas tas Aurigarijus, juk dievą visi vadina Kristumi, Jahve ar Alachu? Nusprendžiau ju paklausti.

- Klysti, tėvai, - atsakė jie - tie yra menkesnieji dievai, jie tarnauja viešpačiui Aurigarijui:

Jahvė su stiklainiu tarakonus gaudo,
Kristus siuvinėja rankšluosčius kryželiais,
Šv. dvasia išnešioja reklamą,
Buda manikiūrą daro,
Brahma puodus žiedžia,
Višnus ant tvoros džiauna,
Šiva juos sudaužo, ir Brahma vėl molį minko,
Krišna dūdele dūduoja taip, kad vargšams važiuoja stogai,
Mitra švęsto vandens kokteilius pardavinėja,
Arimanas vaikams šaudykles daro,
Ormuzdas jas atiminėja ir slapčia turguje perparduoda,
Helijas su Eolu skalbinius džiovina,
Dzeusas akumuliatorius krauna,
Alachas teroristus apmoko.

Miesto rotušėje įsikalbėjau su advokatu. Būdamas suktas lapinas jis man patarė:

- Neskubėkite, mano mielas. Pavaikščiokite, apsidairykite. Jei miestelis jums patinka, aš brūkštelėsiu keletą skundų, apeliacijų, protestų, - jūsų byla susipainios galutinai ir bus nukišta taip toli, kad galėsite čia gyventi kiek norite.

Padėkojęs jam nusprendžiau taip ir padaryti. Susižinojęs, kame gyvena dvasiniai lyderiai, nuėjau jų aplankyti. Pasirodo, jie ir čia dirba tą darbą, kurį geriausiai mokėjo gyvi būdami:

Ronas Habardas, scientologų vadas, lunatikus šokti mokina,
Šoko Asahara bio dujas gamina,
Ošo Radžnišas baltą sūrelį valgo,
Martinas Liuteris smuklėse baldus laužo,
Dalai Lama išminčių vaidina,
Mahometas pirklys,
Zaratustra gamina distiliavimo aparatus, atskiriančius gėrį nuo blogio,
Šv. Augustinas vienuoles kirkina.

Grįžęs į rotušę paprašiau suteikti man butą, tegu ir nelabai prašmatnų.

- Kokios jūs tikybos? - paklausė valdininkas. Matydamas, kad nesuprantu, paaiškino:
- Negi nepastebėjote? Kiekvienos religijos pasekėjai gyvena savo rajone, ir turi kiekvieni savo užsiėmimą:

Adventistai šešias dienas nevalgo, kad septintą dieną prisikimštų pilvus,
Baptistai iš baseino neišlenda ir kitus į jį tempiasi,
Mormonai paukščius kormoranus lesina, mat yra jų padermės,
Pagonys po ąžuolu sėdi ir kiaulės kumpį valgo,
Žydai į juos su pavydu žiūri,
Manichėjai svarsto apie Gėrį ir Blogi, pamiršdami užsisegti kelnes,
Bahajai jiems kelnes užsega,
Voodooistai lėles vaikams gadina,
Budistai medituoja į tuštumą vakuuminėje kolboje,
Induistai kitų sąskaita savo karmą gerina,
Katalikai daro kryžius su vienu skersiniu,
Stačiatikiai prikala dar vieną skersinį, kad dievui patogiau būtų,
Jehovistai skersinius išlaužo, nes galvoja, kad Jėzus kabėjo ant paprasčiausio baslio,
Satanistai tuos kryžius išvarto, ir visas darbas perniek nueina,
Musulmonai moteris uždarę laiko,
Staravierai barzdom sriubą maišo.

Jau žiojausi sakyti "katalikas", bet staiga mane pagavo tas pats vėjas, kuris ir atnešė. Skaistykla sukdamasi pranyko, tik kurį laiką girdėjau piktą valdininko balsą:

- Tegu velnias griebia tuos rupūžes iš reanimacijos! Jau trečią blanką šiandien sugadinau !
- Verčiau pasidėk po ranka. Jis gi niekur neprapuls, vis tiek grįš, - atitarė kitas.

Po to viskas pranyko galutinai.

Taigi šitokiais būdais, mielieji broliai ir seserys Aurigarijuje, aš pažinau tikrąjį dievo vardą ir jo šlovę. Melste meldžiu jus visus: nešvaistykite laiko veltui. Atgailaukite, pasninkaukite, garbinkite Aurigarijų, o svarbiausia - paaukokite statomai Dulkių Siurblio bažnyčiai, kur metų metus bus pasakojama ši istorija, - kaip, kad jau sakiau, tikinčiųjų džiaugsmui, abejojantiems padrąsinti, o klaidatikiams atversti į tikrąjį tikėjimą.

Nes gi pasakyta: "Tą dieną, kai ateis mirtis, nebeliks šešėlio, kur galėtumei pasislėpti nuo mano veido ir valgyti nuodėmės ir puikybės valgį. Aš esu viešpats" (Aurigarijaus 5 - 11)