Neturėdamas savo valios jėgų, Dievas negalėjo įveikti žmogaus proto - jo tikrojo dievo. Žmogus meldėsi protui, žmogus gyveno protui, žmogus viską darė tik savo malonumui ir jausmams. Jis norėjo matyti bei jausti, bet nenorėjo tikėti tuo, ko negalėjo nei matyti, nei paliesti. Žmogaus širdis šalta, ji nejaučia Dievo buvimo. Dievas jam - tik tuščia ir nyki sąvoka, nesukelianti jo širdyje nei tikėjimo, nei meilės, nei vilties.
cia labai gerai pasakyta daugelis zmoniu taip masto del to tikejimas po to ir griuna